Naujienos

Minėdami Vasario 16-ąją ir nepriklausomybės atkūrimą, pirmiausia prisimename diplomatines Lietuvos signatarų ir kariuomenes kovas dėl Lietuvos nepriklausomybės. Tačiau tuo laikotarpiu nematomame fronte vyko ir kitokia kova. Daugiau nei po šimto metų mums ir vėl jame teko kovoti. Tai – ligų frontas. Apie 1918–1920 m. siautėjusias ligas naujai susikūrusioje Lietuvos valstybėje ir kodėl jos nėra įstrigusios mūsų istorinėje atmintyje kaip kad kitose šalyse, pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto lektorius Andrius Grodis.

Pasak istoriko, daugiausiai aukų 1918–1920 m. pareikalavusi liga pasaulyje, kuri Lietuvoje taip pat turėjo siautėti, buvo ispaniškasis gripas: „Tvirčiausia istoriografinė versija teigia, kad ši liga atsirado JAV, Kanzaso valstijoje ir vėliau pasiekė Europą. Pirmoji šios ligos banga nebuvo sunki, tačiau per antrąją, kuri prasidėjo 1918 m. rugpjūtį ir sukėlė didžiausią šoką bei labiausiai įstrigo daugelio šalių visuomenių istorinėje atmintyje, žuvo 90 % visų šiai ligai priskiriamų aukų. Iš viso, pagal naujausius tyrimus, į kuriuos įtrauktos tokios šalis, kaip Indija ir Kinija, manoma, kad nuo ispaniškojo gripo galėjo mirti nuo 50 iki 100 milijonų žmonių, kas sudarė 2,5–5 % visos pasaulio populiacijos.“ Paklausus kodėl ši liga vadinama ispaniškuoju gripu, nors manoma, kad atsirado JAV, A. Grodis paaiškina, kad tai dėl karinės cenzūros. Pirmojo pasaulinio karo metais Ispanijoje nebuvo cenzūros ir joje pirmą kartą buvo paskelbta vieša informacija apie šią ligą. Kitos ligos, nuo kurių to meto lietuviai taip pat kentėjo, kaip kad egzotine liga laikyta cholera, lietuviams gerai žinoma šiltinė ir tarsi iš viduramžių grįžę raupai, pagal A. Grodį buvo geriau pažįstamos.

Ispaniškojo gripo aukų beieškant

Priešingai nei Vakarų šalyse, kurios buvo smarkiai sukrėstos ispaniškojo gripo pandemijos, Lietuvos istorinėje atmintyje šios traumos tarsi neaptinkame. Istorikas pasakoja, kad tai nereiškia, jog šios ligos Lietuvoje nebuvo: „Iki COVID pandemijos Lietuvoje, istorikai labai retai atkreipdavo dėmesį į tokius reiškinius. Negausioje mokslinėje literatūroje tiesiog būdavo paminimas gripo faktas. Archyvinėje medžiagoje galima aptikti kitų ligų, tokių kaip cholera ar raupai, bet ispaniškasis gripas nepastebimas. Kodėl to meto spaudoje ši liga nebuvo užfiksuota pirmuosiuose puslapiuose, kaip kad Vakarų šalyse, galima bandyti paaiškinti Lietuvą užgriuvusiomis permainomis. Manoma, kad ispaniškasis gripas Lietuvoje pasirodė 1918 m. spalį, kai irstant vokiečių okupaciniam režimui, visi pirmi naujienų puslapiai buvo nukreipti  į svarstymus dėl Lietuvos nepriklausomybės.“

Kita priežastis, kodėl ispaniškasis gripas nebuvo pastebėtas to meto visuomenėje, pasak A. Grodžio, yra dėl pačios visuomenės mentaliteto: „Dominavusiai kaimiškai visuomenei didžiausias rūpestis buvo ūkis. Štai šios ligos plitimui  skirtoje laikraščio „Darbo Balsas“ trumpoje žinutėje rašoma, kad „Sodžiuose susirgus visai šeimynai, nebebūdavo kam karvės į lauką išvaryti ar kiaulės pašerti“. Tad kaimo gyventojams didesnį susirūpinimą kėlė ne galimos jų pačių sveikatos komplikacijos, o galimai be darbo rankų liksiantis ūkis.“

Taip pat viena iš versijų, kodėl ispaniškasis gripas nebuvo pastebėtas, yra dėl mažo ligoninių ir gydytojų skaičiaus. „Nepamirškime, kad po 1918 m. vasario 16 vyksta kova dėl nepriklausomybės, todėl gydytojai mobilizuojami į kariuomenę. Jei tikėsime vienu šaltiniu, Kaune situacija nebuvo bloga. Vienas gydytojas tekdavo 1000 gyventojų. Tačiau kitur Lietuvoje, vienas gydytojas turėjo pasirūpinti 49 tūkstančiais gyventojų. Natūraliai keltas klausimas, kaip galima žinoti, kiek iš tikrųjų serga ir kuo serga, jei nebuvo jokio tinklo tam pasakyti“, – pasakoja A. Grodis.

„Kiek statistiškai Lietuvoje galėjo būti ispaniškojo gripo aukų irgi sunku pasakyti, nes net nežinome, kiek gyventojų tada buvo Lietuvoje. Galime remtis tik palyginimo metodu. Jeigu imsime naujausius duomenis, tai nuo 2,5 % iki 5 % pasaulio populiacijos šios ligos nepergyveno. Jei nagrinėsime galimą Lietuvos populiaciją nuo 1918 m. iki 1920 m. reikia atmesti Vilniaus ir Klaipėdos kraštą. To meto galimas gyventojų skaičius galėjo būti 2 milijonai. Tad pagal 2,5–5 % mirtingumo rodiklį, Lietuvoje nuo ispaniškojo gripo turėjo mirti nuo 50 iki 100 tūkstančių gyventojų“, – konstatuoja A. Grodis. Pačiam istorikui sunku patikėti, kad toks didelis aukų skaičius galėjo nesulaukti audringas permainas pergyvenančios visuomenės dėmesio. Tačiau pagal kitų ligų statistiką, kaip kad šiltinės, kurios 1920 m. epidemijos metu oficialiais duomenimis mirė 9000 žmonių, tokios didelės ispaniškojo gripo netektys įmanomos.

Nors oficialios statistikos apie ispaniškojo gripo aukas Lietuvoje nėra, archyvuose saugoma dokumentinė medžiaga, anot A. Grodžio, gali pagelbėti šios ligos pandemija susidomėjusiems istorikams.  Peržiūrėjęs Igliaukos Šv. Kazimiero ir Garliavos Švč. Trejybės bažnyčių mirties metrikų knygas, istorikas pastebėjo, kad mirusiųjų skaičiai 1918-1919 m. ir vėlesniais metais gana ženkliai skiriasi. „Mirusiųjų tiek 1918, tiek 1919 m. buvo dvigubai daugiau negu vėlesniais nepriklausomybės metais. Tačiau metrikų knygose tiksli mirties priežastis dažniausiai nenurodoma. Todėl teigti, kad didelį gyventojų mirtingumą lėmė būtent ispaniškojo gripo epidemija, be nuodugnesnių tyrimų negalime“, – svarsto mokslininkas.

Okupacinio vokiečių režimo palikimas ir skiepai

Po Pirmojo pasaulinio karo ir vokiečių okupacijos situacija Lietuvoje buvo sunki, kas anot istoriko A. Grodžio, nevienareikšmiškai paveikė ispaniškojo gripo ir kitų ligų plitimą: „Vokiečių okupacija Lietuvoje buvo alinanti. Ypač kai imtasi įgyvendinti vadinamąją „Hindenburgo programą“. Tai buvo totalinė mobilizacija, kai 1917 m. iš Lietuvos buvo išvežama kiek įmanoma daugiau turto, kas šokiravo Lietuvos žmones. Imtas jausti maisto produktų trūkumas, pirmiausia didesniuose miestuose. Labai buvo apribotas judėjimas visoje Oberosto, į kurį įėjo didžioji dalis lietuvių gyvenamų žemių, teritorijoje. Įvestas tilto mokestis ir kiti panašūs mokesčiai. Dėl judėjimo suvaržymų žmonės gyveno faktinio karantino sąlygomis iki kol vokiečiai pradėjo trauktis 1918 m. rudenį. Galbūt tai galėjo pristabdyti epidemiją, bet taip jau sutapo, kad kai vokiečių kariuomenė pradėjo trauktis spalio ir lapkričio mėnesiais, mus užklupo ta didžioji gripo epidemija.“

Nors nuo ispaniškojo gripo vaistų ar skiepų tuo metu nebuvo, bet nuo lietuviams gerai pažįstamos ir juos bauginusios ligos– raupų, žmonės galima buvo skiepyti, tik jie to nenorėjo. „Nuo raupų skiepai jau buvo, bet lietuviai nenorėjo jais skiepytis. Tačiau tai nėra vien tik dėl konservatyvaus mentaliteto. Viena iš skiepų baimės priežasčių buvo ta, kad jie gaminti ir pirkti iš Vokietijos. Vokiečiai ne tik išnaudojo Lietuvos kraštą ūkiškai, bet ir darė eksperimentus su vietos gyventojais, skiepijant nuo įvairių ligų, taip įpratinant bijoti šių dalykų“, – aiškina VU Istorijos fakulteto dėstytojas.

„Taip pat skiepai nuo raupų buvo mokami. Sveikatos departamento parengtame įsakyme buvo nurodoma, kad nepasiturintieji gyventojai privalo būti skiepijami nemokamai. Tačiau medicinos personalas, ypač provincijoje, neretai už šią paslaugą iš visų piliečių nevengdavo imti užmokesčio. Šią problemą buvo bandyta spręsti, bet aktyviau tik 1922 m. Buvo parengtas gana griežtas privalomų skiepų nuo raupų įstatymo projektas. Už nesiskiepijimą  grėsė 5000 auksinų bauda arba 30 parų kalėjimo. Tačiau dėl lėšų stokos vyriausybė šio įstatymo projekto nesiryžo įgyvendinti. Visgi, kai kurios apskritys, pavyzdžiui, Tauragė arba Ežerėnai (dabartiniai Zarasai) priverstinį skiepijimą nuo raupų buvo įvedė Galiausiai ši viduramžių liga iš Lietuvos buvo išgyvendinta.“

Istorikas A. Grodis sako, kad su pažįstama liga – šiltine, lietuviai iš esmės tvarkėsi geriau, bet koją vėl pakišo vokiečių okupacinė kariuomenė: „Veikė sanitarinė milicija ir buvo parengta nemažai brošiūrų, kuriose rekomendacijos patarė, kaip apsisaugoti nuo šiltinės. Tik vėl problema buvo dėl okupacinio režimo. Jo metu judėjo įvairios kariuomenės, kurios taip pat platino tokias ligas kaip šiltinė.“

Kitos ligos taip pat buvo užpuolusios jaunąją Lietuvą, bet jų ataka buvo mažesnio masto. A. Grodis pamini 1921 m. sifilio epidemiją Kaune: „Po jos sekė trachomos – akių ligos, epidemija. Galiausiai tuberkuliozė arba džiova, kuri Lietuvą kankina iki šiol, irgi plito sparčiai. Šios lėtinės ligos, tuometinėje spaudoje buvo įvardijamos kaip socialinės ligos.“

Apibendrindamas istorikas A. Grodis teigia, kad lietuviai kovojo su tais priešais, kuruos pažinojo, o mūšiai vyko visuose frontuose. Įskaitant ir nematomą frontą, kuriame virusai ir bakterijos kėsinosi į naujai susikūrusios valstybės piliečius bei jos ateitį. Istorinėje atmintyje šios kovos liudijimų išliko palyginti nedaug, bet tai nereiškia, kad jos nepaliko pėdsakų, kurių istorikai dar neaptiko. Tad Vasario 16-oji gimė itin komplikuotoje aplinkoje, bet tai tik dar labiau sustiprina šios dienos reikšmę.

Vasario 11 d. pasaulis mini tarptautinę moterų ir mergaičių moksle dieną. Apie vieną garsiausių lietuvių mokslininkių pasaulyje ir apie tai, kodėl neretai visuomenė galvoja, kad archeologo profesija yra „vyriška“, nors moterų joje suskaičiuojama daugiau, pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto lektorė, Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkė, archeologė Agnė Žilinskaitė.

Archeologijos revoliucionierė

Archeologė prof. Marija Birutė Gimbutienė (1921–1994), kaip ir antropologė Birutė Galdikas, yra viena garsiausių lietuvių kilmės mokslininkių pasaulyje. Pasakojimą apie M. Gimbutienę archeologė A. Žilinskaitė pradeda, kaip pati įvardija, „dogmatiniu sakiniu“: „Mūsų akimis M. Gimbutienė yra ne tik viena žymiausių moterų mokslininkių, bet ir apskritai lietuvių mokslininkų pasaulyje. Ji itin produktyviai dirbo ne tik archeologijos, bet ir kitose mokslinėse srityse, tokiose kaip lingvistika, antropologija ir kt., ir meistriškai jas jungė. Mokslininkė savo darbams pasitelkė tarpdiscipliniškumą, taip pat yra laikoma archeomitologijos pradininke. Tačiau gražiausias reiškinys, mano manymu, yra tai, kad, nepaisant nuveiktų grandiozinių darbų, jos mokslinis palikimas ir šiandien yra labai aktualus, nuolat įvairiais pjūviais analizuojamas, interpretuojamas ir iš naujo vertinamas pačiose įvairiausiose tiek mokslo, tiek meno, tiek kultūros ar kitose srityse.“

Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkė pasakoja, kad M. Gimbutienė buvo pralenkusi savo laiką: „Kasdien tobulėjant technologijoms mes gauname įvairiausų naujų duomenų, kurių anksčiau negalėjome nei žinoti, nei įvertinti. Tai leidžia vis iš naujo peržiūrėti tuometines M. Gimbutienės mokslines teorijas, nors jos palikimas ir taip niekada nebuvo praradęs aktualumo. Kolegos archeologai, pažinoję M. Gimbutienę, dabar drąsiai sako: „Marija, tu buvai teisi.“ Tačiau jos darbai apie senosios Europos visuomenę, raidą, religiją nebuvo visados nuolankiai priimami mokslinėje bendruomenėje. Anuo metu jie sulaukė ir nemažai kritikos, tačiau M. Gimbutienė jos visiškai nebijojo, kaip ir tęsti savo pradėtų darbų“, – pasakoja dėstytoja A. Žilinskaitė.

Dažnai M. Gimbutienė yra siejama ir su feministinėmis pažiūromis, tačiau, pasak A. Žilinskaitės, nėra užuominų, kad mokslininkė save su jomis tapatintų. „M. Gimbutienė paskatino pasaulį pažvelgti į senąsias bendruomenes kitu kampu – per moterišką prizmę. Iš moters perspektyvos, per dievybes, per to meto visuomenės paliktus kultūros elementus M. Gimbutienė tiesiog pradėjo naują požiūrį į Senąją Europą, naują etapą, kuris, manau, tęsiasi iki šiol.“

Iššūkiai vyrų pasaulyje

Apie sunkumus būnant moterimi mokslininke M. Gimbutienė yra pasisakiusi atvirai. Kalbėdama apie tai A. Žilinskaitė tęsia: „Analizuodami to meto laikotarpį, nepamirškime, kad tai buvo kiti laikai. XX a. viduryje moterys mokslininkės tikrai nebuvo tokia kasdienybė kaip dabar. Savo dienoraštyje M. Gimbutienė yra palikusi atsiminimų, iš kurių lengva išskaityti, kad pradėjus mokslininkės kelią jai ne kartą teko patirti nepatogumų tuo metu vyraujančiame vyriškame mokslo pasaulyje. Pavyzdžiui, Harvardo universitete M. Gimbutienė buvo vienintelė mokslininkė archeologė. Gavusi progą, ji persikėlė darbuotis į Kalifornijos universitetą, kuriame mokslo bendruomenė buvo daug tolerantiškesnė. Būtent ten mokslininkė atliko ir parengė didžiąją dalį svarbiausių archeologijos darbų, o 1968 m. dienraščio „Los Angeles Times“ buvo išrinkta metų žmogumi.“

„Kyla klausimas, kaip jai pavyko ir kokios mokslininkės savybės lėmė jos profesionalumą, puikią mokslinę karjerą tiek Vokietijoje, tiek Amerikoje. Daug žmonių ją apibūdina kaip nepaprastą optimistę ir labai veiklią moterį. Atrodo, kad ji taip pat buvo gera „vadybininkė“, nes gebėdavo organizuoti ir tolimiausias archeologines ekspedicijas, ir pačius įvairiausius tarptautinius ar vietinius renginius įvairiausiomis temomis. Didelis mokslininkės pranašumas buvo ir tai, kad ji mokėjo labai daug Europos kalbų, o tai suteikė galimybę išmanyti kitų šalių mokslinę literatūrą. Tačiau svarbiausia tai, kad M. Gimbutienė turėjo gabumą aprėpti, susisteminti ir išanalizuoti milžinišką kiekį įvairiausių mokslinių duomenų. Dabar mes neretai dirbame su įvairiais mikroregionais, siauromis atvejų studijomis, t. y. geografiškai ir turinio atžvilgiu gana siauromis temomis. Tad sugebėdama suvokti ir įvertinti dalies Azijos ir Europos archeologinę medžiagą M. Gimbutienė, pradėjusi karjerą emigracijoje, nuolat derindama šeimą ir motinystę, sugebėjo nuveikti titaniškus, plataus masto darbus. Nors mokslininkė buvo Barbė devyndarbė, tačiau dėl jos žavios ir unikalios asmenybės, lakios vaizduotės kildavo smagios istorijos, kuriomis visada mielai dalinasi draugai, kolegos ir šeimos nariai“, – apibendrina M. Gimbutienės asmenybę archeologė.

Archeologija – moterų mokslas?

Pasakodama apie lyčių lygybę Lietuvos archeologijoje, A. Žilinskaitė atskleidžia, kad šiame neretai stereotipų apipintame moksle moterų nėra mažiau nei vyrų: „Jeigu pasižiūrėtume į skaičius, matytume, kad didžioji dalis studentų visada būna merginos. Lietuvos archeologijos draugijoje kiek daugiau nei 240 narių, tačiau, nors ir neženkliai, moterų vis tiek daugiau. VU Istorijos fakulteto Archeologijos katedroje iš dešimties narių pusė yra moterys: bioarcheologė dr. Justina Kozakaitė, zooarcheologė doc. Giedrė Piličiauskienė, archeobotanikė prof. Giedrė Keen Motuzaitė Matuzevičiūtė, paveldosaugos ekspertė doc. Justina Poškienė ir aš.“

A. Žilinskaitė priduria, kad ir anksčiau moterys Lietuvos archeologijoje buvo veiklios. Rimutė Jablonskytė-Rimantienė (1920–2023), Regina Volkaitė-Kulikauskienė (1916–2007), Elena Grigalavičienė (1933–2005) yra vienos iš produktyviausių mokslininkių archeologių. Tad, pasak A. Žilinskaitės, moterys archeologės Lietuvoje niekada nebuvo paraštėse. „Nors jos ir nepasiekė pasaulinio garso lygmens kaip M. Gimbutienė, bet Lietuvoje ir Rytų Baltijos regione jos visuomet buvo žinomos bei gerbiamos mokslininkės, pasiekusios ne mažiau svarbių mokslinių rezultatų.“

Nors archeologijoje buvo ir yra moterų mokslininkių, tačiau, pasak VU Istorijos fakulteto lektorės, platesnėje visuomenėje vis dar galima susidurti su stereotipu, kad archeologija yra vyriška specialybė: „Dažniausiai tokį vaizdinį formuoja fizinių archeologinių tyrimų vaizdai. Tačiau iš tiesų archeologija yra platus tarpdisciplininis mokslas, į kurį patenka sritys nuo lauko (in situ) tyrinėjimų iki įvairiausių laboratorinių, muziejinių ar kitų darbų. Tad būdamas archeologu kartais gali ir nepaliesti kastuvo.“

Kelias iki Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkės posto

Paklausta, kaip atrado archeologiją, A. Žilinskaitė atvirauja, kad archeologija iš pradžių nebuvo jos svajonė: „Vienas iš variantų, bet tikrai ne prioritetas. Iš pradžių studijos sekėsi sunkiai, nedomino nei apyrankių, nei smeigtukų ar kitos tipologijos. Tačiau bėgant studijų metams vis gausėjo ir plėtėsi spektras archeologinių temų ir metodų, tokių kaip zooarcheologija, bioarcheologija ar kt. Tad motyvacija kartu su šiuo spektru taip pat augo. Labai patiko lauko tyrimų praktikos. Ir galiausiai VU liko mano namais.“

Kelias Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkės posto link A. Žilinskaitei prasidėjo 2008 m. „Nuo sekretorės praeigų iki įvairiausių iniciatyvinių projektų. Išaugau tiesiogiai būdama toje bendruomenėje. Pirmininkas nėra paskiriamas, o renkamas demokratiškai kitų narių. Norėčiau tikėti, kad jei nieko prasmingo nedarytum, matyt, tavęs nerinktų. Jeigu būtum moteris be jokių ambicijų ir noro ką nors daryti, tai, matyt galėtum sakyti, kad tave diskriminuoja, bet iš tikrųjų nieko nedarydama tu diskriminuotum pati save. Manau, kad mes gyvename aukso laikais, bet esame labai įvairūs, o kartu ir socialiai ir kultūriškai jautrūs. Mes turime gerbti vienas kitą, turime atsižvelgti į įvairiausius gyvenimiškus aspektus, kurie galbūt ankstesniais laikais buvo nesuprantami, nematomi, užgožti arba ignoruojami. Laikai keičiasi, bet lytis šiandien, kaip gyvenimo pasirinkimus lemiantis veiksnys, eina toli į paraštes“, – sako A. Žilinskaitė.

Maloniai kviečiame dalyvauti tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Albertas Goštautas: „pranokau juos savo kilme, giminės senumu ir turtu“, kuri vyks 2024 m. spalio 24–25 d. Vilniuje, Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose. Ši konferencija rengiama siekiant aktualizuoti vieną galingiausių Jogailaičių epochos Lietuvos didikų – Mūrinių Geranainių grafą, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerį ir Vilniaus vaivadą Albertą Goštautą (†1539), bei visą Goštautų giminę.

Daugiau informacijos

Kviečiame dalyvauti tarptautinėje konferencijoje "Bridging Divides. The Jews of Historical Lithuania", kur vyks liepos 15-17 dienomis Vilniaus universitete, Istorijos fakultete. Konferencija skirta istoriografinėms, disciplininėms ir kitoms konceptualioms takoskyroms identifikuoti ir aptarti. Daugiau informacijos.

JAV lietuvis Juozas Sidas Vilniaus universiteto Istorijos fakultetui paramą skiria nuo 2017 m. Taip puoselėjamas J. Sido dėdės, žymaus tarpukario Lietuvos politinio veikėjo, diplomato Vaclovo Sidzikausko (1893–1973) atminimas. Parama skiriama istorijos mokslo ir studijų stiprinimui. 2023 m. dovanota 14500 eurų.

2023 m. parama panaudota dviejų mokslo darbų vertimui į anglų kalbą: prof. Alfredo Bumblausko monografijos Lithuania and the Alma Mater of Czeslaw Milosz ir dr. Dovilės Troskovaitės monografijos Changing Self: The Birth of Nationalism in East European Karaite Communities. Taip pat paremtas tarptautinės mokslinės konferencijos Vilnius and Lviv in the Multicentre Space of Central and Eastern Europe organizavimas (vadovas prof. dr. Aivas Ragauskas; organizuota kartu su Leibnizo Rytų Europos istorijos ir kultūros institutu (Vokietija) ir Ukrainos katalikiškuoju universitetu).

Iš J. Sido paramos skiriama Vaclovo Sidzikausko premija už istorijos tyrimus. 2023 m. ji įteikta doc. dr. Nerijui Šepečiui.

Nuoširdžiai dėkojame Mecenatui už paramą ir suteiktas galimybes.

Ši kolektyvinė monografija yra skirta šunų, gyvenusių Lietuvoje XIII–XVIII a., istorijai. VU Istorijos fakulteto zoarcheologijos dėstytoja doc. Giedrė Piličiauskienė, archeologas dr. Povilas Blaževičius ir istorikė dr. Toma Zarankaitė-Margienė tirdami jų kaulus, plytose ir kituose molio dirbiniuose aptiktus pėdsakus bei pasitelkę istorinius duomenis pasakoja, kaip atrodė Lietuvoje auginti šunys, kuo jie mito, nuo kokių ligų kentėjo, kam buvo naudojami.

Skaitant šią knygą galima sužinoti, kuo skyrėsi viduramžiais ir naujaisiais laikais auginti šunys. Mokslininkai pateikia atsakymą, kodėl nuo ~ XVIII a. nebeaptinkame didžiausiųjų šunų, kurių yra apstu viduramžiais, kaip skyrėsi pilyse ir miestuose gyvenusių keturkojų sveikata, mityba ir gyvenimo sąlygos. Išsamūs tyrimų rezultatai leidžia pažinti šunų laidojimo tradicijas, sužinoti, kaip vykdavo medžioklės, kaip atrodė ir kokiomis savybėmis pasižymėjo medžiokliniai šunys, kodėl jų buvo nevalia pardavinėti. Besidomintieji vietinių šunų veislių istorija galbūt nustebs sužinoję, kad dar prieš gerą šimtmetį, be lietuviškų skalikų, pas mus buvo auginama ir kitų vietinių tipų šunų.

Knygą „Šunys Lietuvoje XIII–XVIII amžiuje“ galite įsigyti Vilniaus universiteto internetiniame knygyne, knygynuose „Akademinė knyga“, „Vaga“, „Pegasas“, el. knygynuose patogupirkti.lt, knygos.lt.

Vilniaus universiteto (VU) Mokymosi visą gyvenimą centras ir Istorijos fakultetas pristato naują mokymų programą - „Modernus žmogus ir jo problemos“.

Apšvietos epochos ir Prancūzijos revoliucijos pagimdytas modernus žmogus 200 metų formavo politinį ir kultūrinį žmonijos veidą. Ši epocha saistoma ne tik su visuotine pažanga, gerove, didžiuliais pasaulėžiūriniais pokyčiais, tačiau ir su totalitarizmu, genocidais ir pasauliniais karais. Modernaus žmogaus mąstymo ir veiklos modeliai yra tapę neatskiriama šiandieninio pasaulio tapatumo dalimi.

Modernaus žmogaus istorijos nagrinėjimas – tai žvilgsnis ne tik į praeitį, bet ir į save, savo aplinką, bendruomenę, į atskiras to dalis: kasdienybę, architektūrą, diplomatiją, karą, konfliktišką atmintį, religiją, simbolius, santykį su sovietmečiu. Kartu tai ir įdomus intelektualinis iššūkis su puikiais savo lauko profesionalais – VU Istorijos fakulteto dėstytojais.

Registracija į mokymus vyksta iki 2024 m. sausio 7 d.

Daugiau infromacijos ir registraciją rasite čia.

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto Kultūros istorijos ir antropologijos II kurso studentai lapkritį vykdė projektą „Dialogai: Kultūrų kryžkelė mokyklose“. Jis vyko Vilniaus rajono Pagirių gimnazijoje ir Vilniaus Adomo Mickevičiaus licėjuje. Dialogo tema – „Ferdinandas Ruščicas: Civis Vilnensis sum“. Pagrindinis projekto tikslas – ugdyti tautinę toleranciją, tautinės kultūros paveldo pažinimą ir puoselėjimą, skatinti daugiatautės ir daugiakultūrės Lietuvos istorijos ir kultūros plėtrą. Projekto vadovė doc. Genutė Kirkienė pasakoja, kaip atsirado šis projektas, kaip sekėsi studentams, kokios patirties ir naujų žinių, įgūdžių jiems pavyko įgyti.

Kas paskatino imtis šio projekto?

Man darbas su studentais teikia malonumą. Kartu tai ir didelė atsakomybė stengiantis perteikti savo žinias ir patirtį ne tik paskaitomis, vaizdinėmis priemonėmis, siekiant užmegzti su studentais abipusį ryšį per dialogą: klausimai – atsakymai, diskusijos ir t. t. Kartą tokio užsiėmimo metu, vedant seminarą, viena lenkų tautybės studentė išsakė nuomonę, kad lenkų moksleiviai tarsi yra palikti nuošalyje, su jais nėra draugystės (bent jau man ta mintis įsiminė), todėl kilo idėja sukurti projektą „Dialogai: kultūrų kryžkelė mokykloje“, kurio tikslas – skatinti dialogą tarp skirtingų tautybių mokinių, ugdyti istorinę empatiją ir etnokultūrinę toleranciją, siekti pagilinti supratimą apie skirtingą tautų įtaką Lietuvos kultūrai, o kartu stiprinti savitą etninį tapatumą.

Apie galimybę dalyvauti Tautinių mažumų departamento prie LR Vyriausybės inicijuotame konkurse papasakojau Kultūros istorijos ir antropologijos programos studentams, jie entuziastingai pritarė idėjai ir patys ėmėsi iniciatyvos. Netrukus jie subūrė 9 žmonių komandą ir su ja vyko diskusijos dėl projekto vystymo bei realizavimo.

Pirmiausia reikėjo apsispręsti, kokią aktualią tematiką pasirinkti, kad galėtume diskutuoti su mokiniais ir kad jiems būtų įdomu. Iš tiesų aš siūliau pasirinkti diskusijų pagrindu Gabrielių Narutavičių, pirmąjį Lenkijos prezidentą, kilusį iš Žemaitijos. Tačiau konkrečią dialogo temą apie Ferdinandą Ruščicą pasiūlė ir pasirinko patys studentai (autorius – Tomas Antropikas), puikiai supratę projekto idėją, nes F. Ruščicas svarbus ir lenkams, ir baltarusiams, ir lietuviams.

Kaip ir kodėl atsirinkti Kultūros istorijos ir antropologijos II kurso studentai?

Bendraudama su studentais, paprastai siekiu suteikti jiems kuo daugiau pasitikėjimo savimi, motyvuoti juos gilintis į studijas, noro siekti savo darbo rezultatų ir svajonių įgyvendinimo, padėti suprasti, kad ne tik žinios, kurių jie gauna studijuodami Istorijos fakultete, bet ir praktinė veikla tampa pamatu tolesniame gyvenime. VU Istorijos fakultete studijuoja daug gabių, talentingų, darbščių ir iniciatyvių studentų. Visus juos pažinti ar išsiaiškinti jų talentus reikia laiko, daug kas atsiskleidžia dirbant proseminaruose, seminaruose, o kartais ir paskaitoms pasibaigus. Į projektą susibūrė itin aktyvūs, įvairių gebėjimų turintys Kultūros istorijos ir antropologijos studijų programos II kurso studentai: Robertas Koroliovas, Aistė Šmigelskaitė, Rugilė Naikauskaitė, Morta Rėkašiūtė, Tomas Antropikas, Raminta Bačiuliūnaitė, Augustė Raveikytė, Kornelija Augustinavičiūtė, Marija Belkinaitė. Man kiekvienas studentas yra savaip unikalus, individualus, įdomus, su kiekvienu stengiuosi rasti bendrą kalbą.

Projekto metu išryškėjo kiekvieno studento gebėjimai: vieni jų pasirodė kaip puikūs oratoriai, gebantys bendrauti su auditorija, kiti turi dizainerio ar menininko savybių, dar kiti išmano internetines technologijas ir komunikavimą etc. Visų jų patirtys sukūrė bendrą produktą – projekto „Ferdinandas Ruščicas: Civis Vilnensis sum“ turinį su vaizdinėmis priemonėmis bei medžiagos įtvirtinimo būdą – „Kahoot“ programėlėje sukurtą viktoriną, arba dar kitaip vadinamą „protmūšį“.

Kodėl Ruščicas, o ne, pvz., Bulhakas, Klosas ar Vorobjovas?

Žinoma, buvo galima rinktis diskusijų objektu ir kitas tiek mums, tiek mūsų tautinėms bendruomenėms svarbias asmenybes, Jūsų paminėtus fotografą Janą Bulhaką, architektą Juliusą Klosą, dailėtyrininką Mikalojų Vorobjovą. Galėjome rinktis ir kitas Vilnijos legendas: dailininką Bronislavą Jamontą, tarptautinio lygio kalbininką Janą Otrembskį ir kt. Renkantis dialogo objektą mokyklose labai svarbu apsispręsti, kas moksleiviams labiau suprantama, artima, nes į jų programas Vilnijos krašto asmenybės nėra įtrauktos, tad ir nėra analizuojamos. Įgyvendindami projektą „Dialogai: kultūrų kryžkelė mokyklose“ pasirinkome diskusijų tema išskirtinę ir vieną įdomiausių XIX a. pab. – XX a. pirmos pusės asmenybių, daug nuveikusį Vilniaus ir VU labui, talentingą dailininką Ferdinandą Ruščicą (Ferdynand Ruszczyc), apie kurį žinotų mokiniai. Dialogas tampa prasmingas, kai remiasi išskirtine asmenybe, jos nuveiktų darbų suvokimu ir istorinės atminties puoselėjimu bei išsaugojimu.

Ko tikėjotės ir ką pasiekėte?

Projektas buvo įgyvendinamas pasirinktose tautinių mažumų gimnazijose – Vilniaus rajono Pagirių gimnazijoje ir Vilniaus Adomo Mickevičiaus licėjuje. Dalyvavo itin gausus skaičius gimnazistų. kurie buvo supažindinti su Lietuvos, o kartu Vilnijos legenda F. Ruščicu. Esame didžiai dėkingi gimnazijų vadovybei, mokytojams, radusiems galimybę skirti laiko susitikimams ir suteikusiems savo mokiniams paspirtį plėtoti savo tapatybę, suvokiant jos turtingumą bei kultūrinę tradiciją. Esame didžiai dėkingi ir VU Istorijos fakulteto dekanei doc. Loretai Skurvydaitei, prodekanui doc. Norbertui Černiauskui už tokių projektų iniciatyvų palaikymą ir skatinimą.

Manau, kad dialogas pavyko. Tikrai puikiai pasirodė studentai, paruošę informatyvią prezentaciją, sukūrę viktoriną „Kahoot“ programėlėje. Studijų metu studentai, įsitraukdami į edukacinio pobūdžio projektus, gali įgyti pakankamai patirties ir motyvacijos rinktis pedagoginį darbą, juo labiau kad ir šioje komandoje yra studentų, galvojančių apie pedagoginį darbą. Jei tie jų ketinimai ar svajonės išsipildys, pedagogų gretas papildys jauni gabūs specialistai.

Kaip parodė mūsų dar nedidelė patirtis, studentų susitikimai su lenkiškos krypties mokyklų mokiniais skatina geriau pažinti jaunosios kartos bendrapiliečius, padeda ugdyti tautinę toleranciją, stiprina ne tik bendruomeniškumą, bet ir tautinės kultūros pažinimą, paveldą bei puoselėjimą. Todėl būtina stengtis, kad jaunuoliai per savo mokyklinę bei akademinę patirtį įgytų teorinių ir praktinių priemonių labiau pažinti kitus ir save, savo ir svetimų kultūrų vertybes.

Apie projekto patirtis ir atradimus pasakoja projekto vykdytojai, VU Istorijos fakulteto studentai Aistė Šmigelskaitė, Robertas Koroliovas, Augustė Raveikytė, Tomas Antropikas, Kornelija Augustinavičiūtė.

Kokį įspūdį paliko susitikimai ir diskusijos su gimnazijų moksleiviais?

Aistė Šmigelskaitė: Įspūdį paliko gausus mokinių, atėjusių į projekto pristatymą, skaičius. Buvo labai smagu matyti, kad dauguma moksleivių išties įdėmiai klausėsi ir atrodė įsitraukę į projekto tematiką. Mano manymu, gimnazistus labiausiai sudomino interaktyvioji projekto dalis – trumpas protmūšis per „Kahoot“ platformą ir nugalėtojams įteikti prizai su VU atributika. Klausimų iš projekto tematikos gavome nedaug, bet vis tiek smagu, kad sulaukėme klausimų apie istorijos studijas, VU ar netgi mūsų projekto darbų specifiką, tad šiuo požiūriu kontaktas ir diskusija įvyko. Tęsiant projektą norėtųsi užkurti daugiau dialogo, daugiau diskusijos.

Robertas Koroliovas: Iš pradžių buvo jaudulio, ypač pirmoje mokykloje. Atrodė, kad ir pats ne per seniausiai ją baigęs esu, tačiau visa gimnazijos atmosfera jau buvo nauja, neatpažįstama. Mokiniai tikrai nebuvo labai kalbūs, bet buvo smagu matyti jų azartą, kai tematikos turinį apibendrinome žaidimo „Kahoot“ principu. Antroje mokykloje jautėmės įgiję daugiau įgūdžių ir pasitikėjimo, jautėmės tvirtesni ir auditoriją sekėsi lengvai valdyti, sudominti F. Ruščico asmenybe, įtraukti į diskusijų lauką. Tad ir pati atmosfera atrodė jaukesnė.

Augustė Raveikytė: Didžiausią įspūdį paliko apsilankymas Vilniaus Adomo Mickevičiaus licėjuje, nes pirmą kartą teko susidurti su dvikalbe mokymosi įstaiga: įdomu buvo stebėti gausią auditoriją, susidomėjusių F. Ruščico asmenybe mokinių veidus, jų šypsenas ir azartą tikrinant jau įgytas žinias žaidimo principu.

Kornelija Augustinavičiūtė: Mano indėlis buvo informacijos kaupimas ir protmūšio / viktorinos „Kahoot“ sukūrimas. Nors pačiuose susitikimuose nedalyvavau, bet buvo džiugu išgirsti kolegų atsiliepimus apie įvykusius susitikimus, protmūšio svarbą.

Tomas Antropikas: Kadangi viena iš projekto paskaitų ir diskusijų vyko gimnazijoje, kurioje mokiausi, buvo nepaprastai smagu susitikti su bendruomene. Dar labiau džiugina moksleivių įsitraukimas ir suinteresuotumas – viena iš užsiėmimo dalių buvo „Kahoot” viktorina, kuri tapo išklausytos medžiagos refleksija – praktinis pritaikymas lėmė naujų žinių įprasminimą. Taip pat akcentuotinas ir mokinių suinteresuotumas mūsų studijų programa (Kultūros istorija ir antropologija), o tai liudija projekto temos aktualumą, darbo rezultatą ir teigiamos prieigos prie auditorijos pasirinkimą.

Kaip istorikai, kaip jautėtės šiame projekte? Ar jis kažkiek pakeitė jūsų požiūrį į istorinio paveldo reikšmę sprendžiant ir suvokiant dabarties problemas?

Aistė Šmigelskaitė: Pati užaugau lietuviškoje aplinkoje, todėl pasąmonėje Lietuvos paveldą suvokdavau tiesiog kaip lietuvišką. Nors sąmoningai suvokiau ir tautinių mažumų egzistavimą. Mąstydama logiškai turėjau suvokti, kad didelė dalis Lietuvos, o ir Vilniaus krašto istorijos yra ypač svarbi Lietuvos tautinių mažumų bendruomenėms, jų kultūrai bei istorijai. Mūsų istorija yra bendra ir tuo turėtumėme didžiuotis, o ne to baidytis. Vilnius visais laikais buvo daugiakultūris miestas, ta daugiakultūriškumo samplaika ir pavertė Vilnių (o ir Lietuvą) tuo, ką matome dabar. Bendra istorija padeda surasti panašumų ir bendrumą su šalia gyvenančiomis tautomis. Nors ginčas dėl istorijos labai dažnai žmones supriešina, tačiau istorija gali ir turi vienyti. Istorijos ir politikos santykis man yra suprantamas ir žinau, kad šiais laikais istorija dažnai panaudojama kaip ginklas prieš kitą šalį, bet, manau, bendros istorijos supratimas gali tik sustiprinti santykius su šalimis partnerėmis. Juolab kad tai gali sustiprinti ir šalį iš vidaus, nes juk lietuvis reiškia ne tik tautybę, bet ir pilietybę.

Augustė Raveikytė: Man asmeniškai, kaip būsimai kultūros istorikei, teko girdėti apie Ferdinandą Ruščicą, bet gilesnių žinių apie šią asmenybę sėmiausi jau projekto sumanymo ir realizavimo metu. Labiausiai jis mane sudomino kaip dailininkas, nes jo meninės kūrybos motyvai, garsūs paveikslai tarsi gidas vedžioja po Vilniaus miesto panoramą, jo gatveles ar skersgatvius. Taip pat sudomino ir jo ryškūs nuopelnai Vilniaus kraštui, o ypač mūsų Vilniaus universitetui, padėjusiam atskleisti senojo ansamblio grožį, jo vertę ir skambesį istorijoje. Šio projekto metu supratau, kad istorinė atmintis ir kultūros paveldas yra svarbus, juo reikia ne tik domėtis, bet ir jį puoselėti, skleisti informaciją, nes tai vienija visuomenę ir skirtingas tautas, kultūras, religines konfesijas. Būtų nuostabu ir toliau diskusijų forma prisidėti prie jaunuomenės švietimo, plėsti jos akiratį, skleisti toleranciją ir draugystę.

Robertas Koroliovas: Jausmų, kaip komandos vadovui, kuriam teko atsakomybė, buvo įvairialypių, tačiau kai pabaigėme projektą, jautėme, kad padarėme šaunų darbą. Aš manau, kad tokio pobūdžio projektai tikrai gali praturtinti ir taip prisidėti prie požiūrio į istorinę atmintį bei paveldą puoselėjimo. Be to, suvokiau, kad neretai mokyklose ar net kasdieniame gyvenime mes atmetame / nesuprantame mūsų daugiakultūrio palikimo, net gerai nesuvokiame mūsų sostinės – Vilniaus – ir Vilnijos krašto kultūrinės raiškos mozaikos. Aš manau, kad šitą daugiakultūriškumo naratyvo požiūrį reikėtų gilinti mokykloje ir šviesti jaunuomenę apie mūsų kultūros istorijos turtingumą, paveldą, istorinę atmintį.

Kornelija Augustinavičiūtė: Buvo įdomu naujai atrasti ir plačiau pažinti Ferdinando Ruščico asmenybę, nes apie jį anksčiau mažai buvau girdėjusi. Iš tiesų buvo įdomu ir smagu dirbti su kolegomis bei projekto vadove doc. G. Kirkiene. Kalbant apie istorinio paveldo reikšmę ir suvokiant dabarties problemas, mano požiūris smarkiai nepasikeitė. Veikiau tai padėjo labiau atsiverti platesniems apmąstymams, suteikė galimybę susipažinti su asmeniu, kurio kultūrinis gyvenimas ir veikla buvo įvairialypė, ir apskritai jo nueitas gyvenimo kelias negali įtilpti į vienos valstybės ar vienos tautos rėmus.

Tomas Antropikas: FerdinandoRuščico margas, įvariatautis pradas liudija mums tautų (su)gyvenimą Lietuvoje, jo istorines ištakas, leidžiančias suvokti šiandieninės Lietuvos įvairapusiškumą, žavintį kultūrinį ir tautinį margumą, kuriuo ne tik mes, Istorijos fakultetas, Vilniaus universitetas, bet ir vilniečiai bei Lietuvos tautinės bendrijos (lenkai, baltarusiai) didžiuojasi.F. Ruščico asmenybė, veikla, jo darbai mane domina jau kelerius metus, tačiau į jo kurtos, savaip ir nepaprastai žaviai interpretuotos Stepono Batoro universiteto akademinės aprangos, rektoriaus ir dekanų regalijų, jo, kaip scenografo, darbo, palikimo klausimus labiau įsigilinau projekto metu.

Kaip manote, ar pavyko mokinius įtraukti į įdomų istorijos pasaulį ir atskleisti jo įvairovę, nuolatinius atradimus ir galimybes?

Aistė Šmigelskaitė: Aš sakyčiau, kad darbas vis dar vyksta. Mes jau projekto pradžioje kalbėjome apie tęstinumą. Nors ir pavyko uždegti pirmąją smalsumo žariją, reikia dar daug pastangų, kad ji virstų liepsna.

Robertas Koroliovas: Aš manau, kad tie mūsų vienkartiniai apsilankymai gimnazijose tėra įvedimas į tą istorijos pasaulį, į daugiatautės kultūros puoselėjimą ir suvokimą, kad šita patirtis jiems pasiliks ilgam atmintyje ir galbūt paskatins permąstyti bendrąsias vertybes ar net tapti istorijos pasaulio dalimi.

Kornelija Augustinavičiūtė: Manau, kad taip. Tačiau tam, kad mokiniai visiškai įsitrauktų ir kad mūsų, studentų, realizuojamas projektas tikrai turėtų naudos bendradarbiaujant ir diskutuojant su gimnazijų moksleiviais, reikėtų jį tęsti.

Tomas Antropikas: Tai kiekvieno žmogaus, kuris nori dalintis savo žiniomis, siekis. Sulaukus iš mokinių auditorijos klausimų apie mūsų Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, apie istorijos studijas ir pan., nepaprastai džiugina ši įsižiebusi pažinimo pradžios kibirkštis.

Ar radote būsimų istorijos gerbėjų, talentų ir tyrinėtojų?

Aistė Šmigelskaitė: Nors mokiniai drąsūs nebuvo ir patys nesistengė per daug demonstruoti savo žinių, manau, mums pavyko pastebėti keletą smalsių istorijos gerbėjų.

Kornelija Augustinavičiūtė: Mokyklose nebuvau, bet kolegų kitaip negu istorijos tyrinėtojais pavadinti negalėčiau. Manau, mus visus ir sutraukė meilė istorijai, tyrinėjimams ir smalsumas.

Robertas Koroliovas: Mokinių, susidomėjusių istorija, tikrai buvo ir kas čia žino, galbūt po kelerių metų nors kas iš jų vaikščios po mūsų VU Istorijos fakulteto auditorijas, pasirinkę vieną ar kitą istorijos studijų programą.

Tomas Antropikas: Susitikimo laikas per trumpas, kad pajaustum labai didelę auditoriją, kuri sukaustyta mokyklinio, stereotipinio, kaip prof. A. Bumblauskas yra sakęs – „faktokrapštinio“ mąstymo. Tačiau atrodo, kad langą į kitokį praeities suvokimą, interpretavimą atverti pavyko. Nuoširdi viltis yra, o to rezultatus puikiai iliustruos laikas.

Kalbino Nijolė Bulotaitė, VU bibilioteka

„Dėstytojai turi visą laiką stengtis studentą motyvuoti, įrodydami, kad vienas ar kitas dalykas tikrai reikalingas. Reikia dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti. Kartais būna sunku, kai per atsiskaitymą gaunu tuščią lapą. Atrodo, norisi nuleisti rankas, bet reikia užsispyrimo, dar daugiau darbo ir tikėjimo jaunais žmonėmis. Man svarbus kiekvienas studentas“, – taip šių metų geriausias VU Istorijos fakulteto dėstytojas Andrius Grodis kalbėjo prieš beveik dešimt metų, kai 2014 m. pirmą kartą buvo tituluotas metų dėstytojų (nuoroda į interviu). Antrą kartą šį titulą jis pelnė ir 2018 m. Šį kartą paklausėme A. Grodį išrinkusių studentų, kodėl jis yra geriausias 2023 m. Istorijos fakulteto dėstytojas.

„Jis ne tik aiškiai ir suprantamai pateikia svarbiausią medžiagą paskaitų metu, suteikia papildomų su šių dienų aktualijomis susijusių žinių, bet ir kuria itin jaukią, draugišką aplinką paskaitose ir seminaruose, kuriuose nejaučiama įtampa ir nebaisu drąsiai reikšti savo pamąstymus.“

„1. Labai aiškiai ir tikslingai išdėstoma paskaitų medžiaga. 2. Sudaroma labai maloni ir motyvuojanti darbo aplinka. 3. Paskaitų metu naudojama inovatyvi programinė įranga. 4.Puiki komunikacija su studentais (greiti ir tikslūs atsakymai į elektroninius laiškus, greitas susitvarkymas su organizaciniais klausymais).“

„Dėstytojas pateikia mokomą medžiagą aiškiai. Pasirinkta metodika tikrai atitinka studentų poreikius. Paskaitose galima jaustis ramiam, nes dėstytojas sudaro jaukią atmosferą, kuri leidžia klausti ar gilintis į temą bei nebijoti to daryti. Naudojama medžiaga įvairiapusė, leidžia kokybiškai palyginti ir analizuoti įvykius." 

„Paskaitos visada įdomios, pateikiama koncentruota informacija. Seminaruose nagrinėjame ir diskutuojame apie įvairiapusiškus tekstus. Dėstytojas labai malonus, geranoriškas ir profesionalus. Paskaitos nekelia streso, kaip tik žinai, kad kaskart sužinosi ką nors įdomaus.“

„Manau, kad šis dėstytojas nusipelnė būti išrinktas geriausiu dėstytoju, nes visuomet suteikia papildomos literatūros, paskaitų metu pristato naujausius tyrimus. Visada yra pasiryžęs padėti ir atsakyti į klausimus (net vidury nakties).“ 

„Paskaitos ypač įdomios. Dėstytojas stengiasi, kad informacija būtų pateikta taip, kad studentai ją galėtų suvirškinti ir išmokti. Dėstytojas visados praneša viską laiku ir stengiasi, kad visa reikiama informacija būtų pateikta. Dėstytojas remiasi įvairia istoriografija savo paskaitose ir ypač seminaruose.“

„Labai įdomiai praveda paskaitas bei seminarus. Paskaitų lengva klausytis bei susigaudyti jose. Taip pat dėstytojas mėgsta ir pats pašnekėti su studentais. Visada padeda, kai reikia.“

„Visada padeda, nesvarbu, prieini kieme ar po paskaitos. Pataria, nurodo, greitai atrašo. Suteikia be galo daug informacijos net ne apie jo dėstomą dalyką. Ne veltui pas jį rašančių rašto darbus vietos taip greitai ištirpsta.“

„Tikslingas ir tinkamas medžiagos dėstymas. Nuoširdus žmogus. Visada pasiruošęs padėti.“

„Aiškiai ir struktūruotai sugeba išdėstyti akademinę informaciją. Taip pat yra linkęs į kompromisus.“

„Puikus dėstytojas, gebantis ne tik aiškiai išdėstyti medžiagą, bet ir mokantis palaikyti ryšį su studentais.“

Apibendrinant studentų teiginius, lekt. A. Grodį jie vertina dėl lengvo ir suprantamo žinių pateikimo bei glaudaus žmogiškojo ryšio. Istorijos fakultete A. Grodis rudens semestre dėstė Lietuvos ir Europos istoriją, Naujų ir Naujausių laikų visuotinę ir Lietuvos istoriją, socioekonomines transformacijas XX a. I-os p. Lietuvos visuomenėje. Ateinančiame pavasario semestre dėstys ikimoderniųjų laikų visuotines ir Lietuvos istorijos, lyginamosios ir transnacionalines istorijos, diplomatijos ir tarptautinių santykių istorijos XX a.. Išviso VU Istorijos fakulteto metų dėstytojo rinkimuose balsus atidavė 108 studentai. Antrą vietą užėmė doc. Eugenijui Saviščevas, o trečią dalinasi doc. Genutė Kirkienė ir dr. Ryšard Gaidis.

Pastarųjų dešimties metų geriausių VU Istorijos fakulteto dėstytojų sąrašas: 2022 m. doc. Genutė Kirkienė; 2021 doc. Eugenijus Saviščevas; 2020 m. dr. Tomas Vaiseta; 2019 m. prof. Rimvydas Petrauskas; 2018 m. lekt. Andrius Grodis; 2017 m. doc. Loreta Skurvydaitė; 2016 m. dr. Norbertas Černiauskas; 2015 m. doc. Aurimas Švedas; 2014 m. lekt. Andrius Grodis; 2013 m. doc. Aurelijus Gieda.

Jau netrukus susėsime prie Kūčių stalo ir kartu su artimaisiais pradėsime švęsti Kalėdas. Tačiau ar susimąstote, iš kur kilo Kalėdų tradicijos, kuriomis vadovaujamasi dabar? Kas ir kodėl sugalvojo per Kalėdas puošti eglutę? Nuo kada ir dėl kokios priežasties Kalėdos pradėjo kvepėti mandarinais? Apie tai, iš kur kilo šios ir kitos tradicijos, ir apie Kalėdų kaitą Lietuvoje pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto profesorė Irena Vaišvilaitė.

Kalėdų pradžia ir jų šventimas skirtingose aplinkose

Kalbėdama apie Kalėdas ir apie tai, kada prasidėjo jų šventimas Lietuvoje, istorikė pirmiausia pažymi, kad Kalėdos yra religinė šventė: „Istorinėse Lietuvos teritorijose, kurios buvo krikščioniškos, kaip kad dabartinės Ukrainos ar Baltarusijos teritorijos, Kalėdos buvo švenčiamos jau XIII a. Kalbant apie dabartinę Lietuvos teritoriją, vadinamąją „Lithuania proper“, joje taip pat buvo krikščionių. Prisiminkime Gedimino laiškus, kuriuos rašė krikščioniškos bendruomenės nariai Vilniuje. Be abejo, mes žinome ir apie stačiatikes Algirdo žmonas bei jų dvaro aplinką. Tad Kalėdos dar pagoniškoje Lietuvoje buvo švenčiamos mažose bendruomenėse, dažniausiai valdovo aplinkoje. Tačiau, deja, neturime šaltinių apie tai, kaip galėjo atrodyti Kalėdos valdovo dvare, kai viena pusė buvo krikščioniška, o kita ne, nes prie valdovo stalo buvo pasiekiama įvairių susitarimų. Galėjo būti, kad tik kunigaikštienės dvaro pusė šventė Kalėdas su joms priklausiusiomis liturgijomis. Vėliau su Lietuvos krikštu ir christianizacija Kalėdos pasiekė visus socialinius sluoksnius.“

Skirtinguose socialiniuose sluoksniuose susiformavo skirtingos Kalėdų tradicijos, tačiau prof. I. Vaišvilaitė atkreipia dėmesį, kad religinis aspektas, nors taip pat skirtingai išgyventas, buvo jungiantis: „Labai svarbus ir visiems laikams būdingas akcentas yra tai, kad Kalėdos užbaigdavo pasninką. Jei kalbame apie valstiečius, kuriems bažnyčia buvo gana toli, tai Kūčios būdavo minimos namuose. Iš tos aplinkos mes turime išlikusius etnografinius papročius, tokius kaip šieno laikymas ant stalo, po staltiese. Tai turėjo priminti ėdžias, kuriose buvo paguldytas naujagimis Jėzus, nes jo tėvai negavo vietos užeigoje ir turėjo glaustis ten, kur buvo laikomi gyvuliai. Taip pat dvylikos patiekalų ruošimas ar pasakojimai apie prabylančius gyvulius. Kūčių vakarą kaime buvo privaloma nusiprausti. Būdavo buriama į šaltą vandenį pilant vašką ar šviną, o iš susiformavusių figūrų spėdavo ateitį. Taip darydavo ir su traukiamais šiaudais. Kitą dieną, gruodžio 25-ąją, būdavo važiuojama į bažnyčią, o grįžus iš jos prasidėdavo šventimas. Valgytas įvairesnis maistas, kuris net ir dabar priklauso nuo regiono. Per Kalėdas būdavo prisimenami mirusieji, galvota, kad vėlės ateidavo pavalgyti. Tai yra gana plačiai paplitęs paprotys, toli ir už Lietuvos ribų. Teko su tokiais dalykais susidurti ir graikiškojoje Italijos dalyje. Be to, jeigu žinodavo, kad kas nors yra visiškai vienas, tas vienišius būdavo kviečiamas prie stalo. Tokios Kalėdos būdavo būdingos valstietiškoje aplinkoje“, – pasakoja kultūros istorikė.

„Miestietiškoje ir dvaro aplinkoje Kūčių vakarienė dažnai nebebūdavo paremta pasninku. Mieste bažnyčia būdavo arti, tad eita į vakarines šv. Bernelių mišias, o grįžus po jų, vykdavo prabangios kalėdinės vaišės. Tad mieste Kalėdos prasidėdavo dar gruodžio 24 d. vakarą. Iš XIX a. Lietuvos dvarininkų prisiminimų žinome, kad Kalėdos buvo švenčiamos su alkoholiu, su vynu. Žinoma, buvo daug žuvies, bet taip pat galėjo būti ir mėsos. Visi kaimiškieji būrimai dvare ir mieste greičiausiai nebuvo praktikuojami. Būtent XIX a. Europoje įvyksta lūžis, kai Kalėdos tampa mums dabar atpažįstama švente. Jos sukomercinamos, Lietuvos dvaruose pradedamos puošti eglutės ir keičiamasi dovanomis. Kalėdos su dovanomis susiformavo Europos miestų aplinkoje ir ši tradicija į Lietuvą atėjo iš vokiškai kalbančių kraštų.“

Kodėl puošiame eglutes?

Istorikė pasakoja, kad per Kalėdas puošti eglutę sugalvojo ne kas kitas, o Martinas Lutheris ir tai yra protestantiškas atributas: „Pasak M. Lutherio, per Kalėdas reikia prisiminti Išganymą šeimos ir bendruomenės aplinkoje. Per Kalėdas minimas Įsikūnijimo įvykis, kai iš rojaus ištremta žmonija grįžta į Dievo meilės glėbį. Dievas gelbsti, kaip ir buvo pažadėjęs Adomui ir Ievai. Tad M. Lutheris sugalvojo, kad reikia puošti kažką panašaus į gyvybės medžio, augusio rojuje, vaizdinį. Taigi amžinai žaliuojanti ir amžinai gyva atrodė ir vis dar atrodo eglutė. XVI a. ji buvo puošiama obuoliais ir nekonsekruotomis (nepašventintomis) ostijomis. Vėliau, kartu su Kalėdų komercija, XIX a. ši tradicija išsiplėtojo. Eglutės buvo puošiamos burbulais ir tikrais vaisiais, bet ant viršaus būtinai turėjo būti žvaigždė ar angelai. Pamažu Kalėdos sekuliarizavosi ir ant eglutės buvo pradėti kabinti žaisliukai, kurie vaizdavo įvairius dalykus, susijusius su žmogaus veikla. Tai galėjo būti šokio batai, pačiūžos ar įvairių profesijų atributai. Kai eglutė atsirado kaime, buvo daromi šiaudiniai žaisliukai ir jais puošiama. Lietuvos kaime eglutė pasirodė labai vėlai. XX a. pradžioje, per Pirmąjį pasaulinį karą, eglutės puošimas jau buvo įsitvirtinęs Lietuvos miestuose ir dvaruose, bet tik tarpukario Lietuvoje ši tradicija pasiekė valstiečių namus. Daugiausia per švietimą, mokyklas ir per įvairiausių katalikiškų organizacijų veiklas.“ Istorijos fakulteto dėstytoja priduria, kad Vatikane ir Romoje Kalėdų eglutė atsirado visai neseniai. Pirmąją ją pastatė popiežius Jonas Paulius II XX a. 10 dešimtmetyje.

Sovietinės Kalėdos ir jų kaita

Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros profesorė atkreipia dėmesį, kad po Antrojo pasaulinio karo sovietinėje Lietuvoje vyko atvirkštinis procesas nei prieš tai nepriklausomoje Lietuvoje. Kartu su masine urbanizacija, kai žmonės bėgo nuo tremties ir kolektyvizacijos praradę pragyvenimo šaltinį, valstietiškos Kalėdos ir Kūčios persikėlė į miestą: „Kadangi žemė buvo atimta, tai valstiečiai susikėlė į miestus ir atsivežė savo Kalėdų šventimo būdą. Tada jau toliau galima kalbėti apie Kalėdų sekuliarizaciją, kuri iš dalies buvo priverstinė. Sovietų Sąjungoje nebuvo galima nusipirkti eglutės iki maždaug gruodžio 29–30 d., nes pagrindine viešai švenčiama žiemos švente tapo Naujieji metai. Stačiatikiams tai nesudarė problemų, nes jie Kalėdas ir dabar švenčia sausio 6 d. Kalėdų senelį, kuris, sakyčiau, atėjo iš vokiškos arba prancūziškos kultūros ir galbūt mieste ir dvaruose buvo žinomas jau nuo XIX a., pakeitė Senis Šaltis. Kai kuriuose Lietuvos kaimuose buvo ir Kalėdų boba. Papročiai keitėsi taip pat, pirmiausia per mokyklas. Tad ką padarė sovietija – Kūčias atskyrė nuo religijos. Vienas iš įdomesnių indikatorių buvo tai, kad į Kūčias pradėta žiūrėti kaip į liaudišką paprotį. Vienaip ar kitaip buvo pradėta ryškinti pagoniškus elementus. Sovietmečiu Kalėdos buvo namų šventė, o viešumoje jų nebuvo. 1989 m. tuometinis užsienio lietuviams skirtas laikraštis, kurio vyriausiasis redaktorius buvo Algimantas Čekuolis, išspausdino jo straipsnį apie Kūčias ateisto šeimoje. Vienu žodžiu, tai buvo tokia Kūčių legitimacija ir dabar per tuos 30 metų Kūčios labai smarkiai išsikėlė iš religinės erdvės į viešąjį ir komercinį gyvenimą.“

Apibendrindama Kalėdų kaitą, prof. I. Vaišvilaitė pažymi, kad labiausiai Kalėdos keitėsi per papročius, kurie dėl gyvenimo būdo pasikeitimo išnykdavo ar atsirasdavo naujai. Pasak jos, pastoviausia tradicija išliko ta, kad vis dėlto Kalėdos yra šeimos šventė. „Net dar neturintys savo šeimų vaikai aplanko tėvus, o vienas iš naujesnių dalykų Lietuvoje –tai įstaigų šventės. Kalėdinis meniu pasikeitė. Ankščiau buvo galima labiau apsivalgyti per Velykas, nes jos būdavo riebesnės, bet dabar ir Kalėdos pasidarė gausesnės. Be to, Kalėdų šventimas visiškai persikėlė į Advento laikotarpį, kas anksčiau buvo laukimo, tylos ir ramybės laikas. Prieš tai pagrindiniai šventimai, kaip įvairūs karnavalai ar vakarėliai, vykdavo sausį. Vis dar vyksta garsusis Vienos pokylis, kurio tikslas būdavo į visuomenę įvesti vedybinio amžiaus jaunuolius. Tad tokie baliai būdavo savotiškas Kalėdų tęsinys. Bet pagrindinis skirtumas nuo praeities – vartojimas. Kalėdos yra džiaugsmo šventė ir dabar ji patiriama per vartojimą bei dovanas. Kalėdos tapo ryškiu verslo modeliu, džiaugsmo komercija, bet tai savaime nėra blogai“, – apibendrina profesorė.

Mandarinai ir kalėdaičiai

Pasak istorikės, viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl per Kalėdas valgomi citrusiniai vaisiai – mandarinai ar apelsinai, yra būtent jų skynimo sezonas: „Apie ankstesnius laikus galima pasakyti, kad tik valdovo dvaras galėdavo citrusų gauti. Pavyzdžiui XVII a. turtingiausi sluoksniai, kaip Radvilos, mėgo ir atsiveždavo parmezano sūrio ir austrių, o jos yra kalėdinis maistas Prancūzijoje. Valdovų rūmuose ir kituose Vilniaus XVII a. kultūriniuose sluoksniuose archeologai aptinka austrių kriauklių, o citrusų kauliukai dar nebuvo užfiksuoti. Mandarinai kalėdinio rinkinio dalimi tapo tarpukario Lietuvoje, o sovietmečiu paplito masiškai. Šalia tuometinių maisto davinių, dažniausiai sukombinuotų įstaigoms, buvo galima nusipirkti daugiausia iš Egipto atvežtų mandarinų. Dar vienas įdomus dalykas – kad nenuskinti citrusai negenda. Tad ne vien mandarinai, bet ir apelsinai būdavo Kalėdų atributas.“

Iš išlikusių kalėdinių tradicijų Lietuvoje profesorę labiausiai stebina kalėdaičių laužymas. „Dalis žmonių, kurie net nėra religingi, vis dar eina į bažnyčią parsinešti kalėdaičių. Tik pas mus ir Lenkijoje ši tradicija vis dar gyvuoja. Apskritai dabartinis mūsų Kalėdų šventimas yra artimiausias Lenkijai ir vakarų Baltarusijai. Yra tekę kalbėti, kad kitose šalyse kadaise buvo kalėdaičio dalijimosi tradicija, bet neišliko iki šiandienos. Mes Lietuvoje jau nuo XVIII a. turėjome plotkelių kepimo formas, kurias naudojo bažnyčių zakristijonai, kepdami kalėdaičius. Ši tradicija yra labai unikali“, – džiaugiasi istorikė.

Pabaigoje paklausta, ką jai reiškia Kalėdos, prof. I. Vaišvilaitė atsako esanti Advento žmogus: „Man visas gruodis iki Kalėdų yra Advento ramybė ir daugiau buvimo namuose laikas. Gruodžio viršūnė yra Kalėdos, kartu su labai gražiu tarpušvenčiu, kuris tęsiasi iki Trijų karalių šventės. Kalėdos man yra galimybė susisiekti ir prisiminti draugus, kurie yra toli. Iki šiol ranka rašau kalėdinius atvirukus ir juos siunčiu. Dažnai žmonės man sako, kad tai vienintelis atvirukas, kurį jie gavo per visus metus. Tad Kalėdos man yra šviesos, draugystės ir žmogiško ryšio šventė. Tai man yra labai svarbu“, – prisipažįsta prof. I. Vaišvilaitė.

Lapkričio 29 d. mirė šimtametis JAV politikos veikėjas Henry Alfredas Kissingeris. Žinia apie jo mirtį per pasaulį nuaidėjo plačiai, tačiau ne visur buvo sutikta vienareikšmiškai. Vieniems jis buvo tarptautinės politikos genijus, net paskutiniais savo gyvenimo metais užsiėmęs diplomatija, kitiems – karo nusikaltėlis, atsakingas už demokratijos nuvertimą. Apie šio žmogaus veiklą Šaltojo karo metais ir istorinę reikšmę Ukrainos karo kontekste pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytojas Andrius Grodis.

Kelias į valstybės sekretoriaus postą

Pasak lektoriaus A. Grodžio, pirmas aspektas, į kurį turėtume atkreipti dėmesį norėdami geriau suprasti H. Kissingerį, yra tai, kad jis buvo žydų kilmės europietis, gimęs Vokietijoje: „Būtent tuo metu nuo nacizmo bėgantys žmonės vykdavo į JAV. H. Kissingerio biografijoje pirmiausia atsispindi fundamentalus procesas, kai XX a. pradžioje vokiečių mokslas tapo Amerikos mokslu. Daug to meto esamų ir būsimų įvairių sričių mokslininkų vyko į JAV. Toks buvo ir H. Kissingerio likimas.“

H. Kissingeris būdamas 16 metų pasitraukė į JAV. Per Antrąjį pasaulinį karą sustabdė buhalterinės apskaitos studijas ir pradėjo tarnauti amerikiečių kariuomenėje. Dėl savo vokiečių kalbos žinių pasižymėjo žvalgyboje, grįžęs tęsė mokslinę veiklą jau istorijos ir politikos mokslų srityje. A Grodis atkreipia dėmesį, kad H. Kissingerio disertacija buvo būtent iš Vienos kongreso (1814–1815 m.) ir jam veikiant susiformavusios naujos Europos tarptautinės tvarkos. „JAV buvo būdinga, kad akademikai neretai tapdavo politikais ar politikos patarėjais. H. Kissingerio kelias irgi buvo toks pat. Galima sakyti, kad jis pradžioje susikūrė rimtą akademinę reputaciją, o paskui keliavo į politikos pasaulį“, – pasakoja A. Grodis.

Savo politinę karjerą H. Kissingeris pradėjo 1963 m. kaip patarėjas užsienio politikos klausimais Richardo Nixono komandoje. Istorikas A. Grodis šią politinės veiklos pradžią išskiria kaip antrą svarbų H. Kissingerio biografijos bruožą. „Vėliau H. Kissingeris tapo valstybės sekretoriumi. Šias pareigas jis toliau ėjo prezidentu tapus Geraldui Fordui. Tačiau G. Fordas didelės patirties tarpvalstybiniuose santykiuose neturėjo, kadangi jis tapo prezidentu po Votergeito skandalo. H. Kissingeriui buvo būdinga tai, kad jis savo politines nuostatas sugebėjo integruoti į valstybės užsienio politikos kursą. Dažniausiai prezidento vaidmuo priimant užsienio politikos sprendimus yra lemiantis, tad, kai prezidentas buvo R. Nixonas, H. Kissingeriui kai kuriais užsienio politikos klausimais, net ir asmeniškai nepritariant, tekdavo paklusti valstybės vadovui. Vis dėlto prie G. Fordo JAV užsienio politika atspindėjo H. Kissingerio strategiją – jo suvokimą, koks turi būti Amerikos vaidmuo pasaulyje“, – sako mokslininkas.

A. Grodis atkreipia dėmesį į H. Kissingerio sugebėjimą suderinti akademinę veiklą su politine: „Dažniausiai į politiką atėję žmonės nutraukdavo savo akademinę veiklą, nes jai tiesiog nelikdavo laiko ir energijos, tačiau H. Kissingeris sugebėjo suderinti abu dalykus. Jis rašė mokslinius veikalus, pripažinimą jam pelnė tarptautinių santykių istorijos sintezė „Diplomacy“ („Diplomatija“). Šis H. Kissingerio veikalas tapo vadovėline knyga besiruošiantiems tapti diplomatais aukštųjų mokyklų studentams ir dirbantiesiems užsienio politikos žinybose. Bet kartu jo vaidmuo išliko labai svarbus ir JAV užsienio politikoje.“

Realistinės paradigmos teoretikas ir praktikas

Istorikas A. Grodis mano, kad H. Kissingeris buvo vienas iš svarbiausių realistinės tarptautinių santykių paradigmos teoretikų ir šalininkų: „Vienas iš šios paradigmos pamatinių elementų, kurį H. Kissingeris visą savo gyvenimą populiarino ir teoriniuose darbuose plėtojo, yra galios pusiausvyros principas. Pasak H. Kissingerio, norint užtikrinti tarptautinės sistemos stabilumą ir taiką, reikia, kad didžiosios valstybės išlaikytų pusiausvyrą tarpusavyje. Kai tik galių pusiausvyra yra pažeidžiama, kaip, pavyzdžiui, Napoleono epochoje ar Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, kyla konfliktai. H. Kissingeris buvo XIX a. tyrinėtojas, jo disertacija būtent iš to laikotarpio, kada galios pusiausvyra puikiai veikė ir pavyko išvengti gausybės didžiųjų karų, tokių kaip, pavyzdžiui, XVIII amžiuje. Dėl to jam galios pusiausvyros principas buvo vienas svarbiausių“, – aiškina VU Istorijos fakulteto dėstytojas.

Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad realistine tarptautinių santykių paradigma paremta H. Kissingerio diplomatija susidūrė su JAV politiniame diskurse populiariu vadinamuoju vilsoniškuoju idealizmu, pabrėžiančiu moralinių principų svarbą tarptautinėje sistemoje: „H. Kissingeris vertino vilsoniškąjį idealizmą, bet teigė, kad praktikoje pirmenybę reikia teikti nacionaliniams interesams. Jeigu pasižiūrėsime, kokius žmones jis iškėlė savo akademiniuose veikaluose, tai pamatysime tokią asmenybę kaip kardinolas Richelieu, kuris XVII a. sukėlė revoliuciją Europos tarptautinėje sistemoje ir vietoje religinių pasirinko nacionalinius interesus. Taip pat Otto von Bismarcką, kuris XIX a. atsisakė Vienos sistemos moralinių imperatyvų ir perėjo prie „realpolitik“. Tai jam padėjo suvienyti Vokietiją. Lygiai taip pat ir H. Kissingeris Šaltojo karo įkarštyje atsisakė bekompromisės „kietos“ kovos su Maskva ir kartu su R. Nixonu inicijavo „atšilimo“, arba détente, politinį kursą. Joje svarbiausi buvo du elementai. Vienas – santykių su Sovietų Sąjunga gerinimas, atvėręs galimybes sudaryti strateginės ginkluotės apribojimo sutartį SALT. Antras – tai pragmatiškas H. Kissingerio požiūris ir suvokimas, kas yra naudingiausia JAV, skaldant komunistinį pasaulį.“

Pastaroji strateginė galimybė, anot A. Grodžio, atsivėrė blogėjant Maskvos ir Pekino santykiams, todėl H. Kissingeris inicijavo naują diplomatinę akciją: „Jis pradėjo megzti santykius su Kinija, kurių, galime sakyti, prieš tai nebuvo. Tuo metu Kinijoje buvo praėję nedaug laiko nuo vadinamojo „Didžiojo šuolio“, kuris pražudė milijonus šalies gyventojų, o Kinijos ekonomikai padarė daugiau žalos negu naudos. Kinija tikrai dar nebuvo didžioji ekonominė galia, bet H. Kissingeris jau įžvelgė, kad JAV bus naudinga tuo pačiu metu ir gerinti santykius su Sovietų Sąjunga, ir megzti ryšius su Kinija. Jis, žiūrėdamas į istorinę patirtį ir ją panaudodamas praktikoje, tapo vienu iš Šaltojo karo diplomatinės revoliucijos architektų.“

A. Grodis pažymi, kad H. Kissingerio vaidmuo užmezgant JAV ir Kinijos santykius prisimenamas ne tik Vašingtone, bet ir Pekine: „Sakyčiau, labai simboliška, kad Xi Jinpingas, kuris šiaip nepriima jokių buvusių JAV valstybės veikėjų, priėmė H. Kissingerį. Panašu, kad tai buvo žinutė JAV užsienio politikai, jog Kinijai reikia tokių santykių su JAV, kokius užmezgė H. Kissingeris.“

Kontroversiškas vertinimas ir atgyvenęs požiūris

Atsakydamas į klausimą, kodėl H. Kissingerio užsienio politikos programa susilaukė nemažai kritikos, A. Grodis pirmiausia pabrėžia nemažos dalies tuometinio JAV politinio elito nenorą sėsti prie derybų stalo su komunistų valdomomis valstybėmis: Sovietų Sąjunga, Kinija, Šiaurės Vietnamu. Kita vertus, JAV diplomatijos vadovas kritikuotas ir dėl tradicinės komunizmo stabdymo politikos. Demokratiniuose rinkimuose išrinkto Čilės prezidento Salvadoro Allende’ės nuvertimas, parama autoritariniam Augusto Pinocheto režimui, Kambodžos bombardavimas siekiant sunaikinti ten buvusias Šiaurės Vietnamo karines bazes, anot A. Grodžio, yra bene dažniausi karo nusikaltėlio etiketę H. Kissingeriui klijuojančių žmonių argumentai.

Kalbėdamas apie Ukrainos karo kontekstą, istorikas sako, kad pasipiktinimą ne tik Ukrainoje, bet ir kitose sovietų okupaciją patyrusiose valstybėse sukėlusį garsiojo diplomato siūlymą grįžti prie iki Rusijos agresijos buvusios faktinės padėties galėjo lemti H. Kissingerio nuogąstavimai dėl didėjančios Maskvos priklausomybės nuo Pekino. „Gilėjanti Rusijos ir Ukrainą remiančių Vakarų konfrontacija stums Maskvą į Pekino politikos farvaterį, kas, H. Kissingerio manymu, kenks JAV strateginiams interesams, pirmiausia Pietryčių Azijoje ir visame Ramiojo vandenyno regione“, – aiškina A. Grodis.

Minėtas kontroversiškas buvusio JAV valstybės sekretoriaus raginimas dėl tarptautinės tvarkos stabilumo Ukrainai susitaikyti su dalies teritorijos netektimi, A. Grodžio teigimu, iliustratyviai atspindi H. Kissingerio moksliniuose darbuose konstruotą ir praktinėje diplomatijoje diegtą pasaulėžiūrą, kurioje didžiosios galios yra svarbiausios veikėjos ir tik nuo jų sugebėjimo bendradarbiauti priklauso tarptautinės sistemos stabilumas. „H. Kissingerio ir jo diplomatinės mokyklos hierarchinėje pasaulėtvarkoje mažosios valstybės, tokios kaip Lietuva, jaustis saugios negali. Vieną dieną jos – strateginis partneris, tačiau kitą, pasikeitus daugiaplaniams didžiosios galios prioritetams, gali staiga virsti mainų su kita galia objektu. Tokia senosios realpolitik mokyklos, kurios vienu ryškiausių atstovų XX a. galime vadinti H. Kissingerį, politinė filosofija“, – konstatuoja A. Grodis.

Apibendrindamas istorikas pabrėžia, kad H. Kissingerio asmenybė ir veikla jau sulaukė ir ateityje neabejotinai dar sulauks nemenko tarptautinių santykių istorijos tyrėjų dėmesio, tačiau taip pat viliasi, kad JAV politikos mohikano propaguoti diplomatijos principai užleis vietą ir mažųjų valstybių interesus atliepiančiai tarptautinės tvarkos pasaulėžiūrai.

Šiandien buvo pristatyti naujausi Lietuvos švietimo ir aukštojo mokslo institucijų dalykiniai reitingai. Tarp universitetų geriausiai šiame reitinge, kaip ir kasmet, pasirodė Vilniaus universitetas (VU) – jis paskelbtas lyderiu daugiau kaip trečdalyje vertintų bakalauro ir beveik pusėje magistrantūros studijų programų. Šiemet VU pagerino pozicijas 7 bakalauro ir 4 magistrantūros studijų kryptyse.

Lyginant su kitais universitetais, VU Istorijos fakulteto bakalauro ir magistrantūros studijų kryptys pirmauja universitetų reitinguose. Be to, VU – vienintelė aukštoji mokykla Lietuvoje, vykdanti Archeologijos magistrantūros studijų programą.

Taip pat Istorijos fakulteto studijos yra tarp geriausiai įvertintų VU studijų krypčių. Istorijos (95,54) bakalauro studijos pagal bendrą visų rodiklių sumą užima antrą vietą VU po Komunikacijos studijų (96,69), o Archeologijos bakalauro studijos liko tryliktoje vietoje (91,85). Magistrantūros studijų kategorijoje, Istorijos (89,79) studijų kryptis pelnė trečią vietą kaip geriausios VU.

Šiandien, gruodžio 5 d., lygiai prieš 240 m. prasidėjo Visuotinės istorijos katedros istorija ir Tomas Husaževkis skaitė pirmąją visuotinės istorijos paskaitą.

Husaževskis gimė 1732 m. gruodžio 13 d. Varšuvoje. 1748 m. įstojo į Varšuvos kunigų misionierių seminariją, vėliau į jų ordiną. Paskutiniais studijų metais buvo įšventintas į kunigus. Toliau ketverius metus dėstė filosofiją dvasinėje seminarijoje Varšuvoje. Po penkių profesoriavimo metų T. Husaževskis grįžo į Varšuvą, o 1769 m. buvo išsiųstas vadovauti Vilniaus seminarijai. T. Husaževskis aktyviai užsiėmė pedagogine veikla, dėstė lenkų literatūrą, prancūzų kalbą bei supažindindavo studentus su Lietuvos istorija.

Pirmoji profesoriaus T. Husaževskio istorijos paskaita vyko 1783 m. gruodžio 5 d., tad šią dieną galime laikyti istorijos institucionalizavimo Vilniaus universitete pradžia. Paskaita buvo skaitoma viešai, jos klausė ir Vilniaus vyskupas I. J. Masalskis. Dėstydamas visuotinės istorijos kursą T. Husaževskis siekė ugdyti kritinį mąstymą, mokė studentus vertinti istorinius įvykius iš platesnės perspektyvos, taip pat skatinti imtis veiksmų, „kurie krašto visuomenę darytų laimingesnę“. Pirmąjį VU istorijos profesorių savo laiškuose mini ir garsus istorikas Joachimas Lelevelis. Nors T. Husaževskio studentu jis buvo tik metus, apie istorijos profesorių rašė su pagarba ir simpatija.

T. Husaževskis istoriją universitete dėstė iki 1805 m. Savo dėstomo dalyko programoje pirmasis universiteto istorijos profesorius žadėjo papasakoti apie valstybių atsiradimą, augimą, iškilimą ir žlugimą, apie jų teisę, dorovingumą, papročius, religiją, politiką ir t.t. Skaitė paskaitas ne tik apie antikinę Graikiją ir Romą, bet ir apie Asirijos, Finikijos, Egipto, Palestinos, Persijos ir Kartaginos istoriją. Vėliau pradėjo skaityti apie to meto didžiųjų Europos valstybių istoriją. Pripažindama jo nuopelnus, to meto universiteto taryba, 1798 m. T. Husaževskį įtraukė į kandidatų sąrašą, iš kurio turėjo būti renkamas VU rektorius, o 1803 m. istorijos profesorius pats dalyvavo tarybos posėdyje ir sprendė, ką išrinkti rektoriumi.

T. Husaževskis mirė 1807 m. sulaukęs 75 metų. Kaip rašoma tai įvyko „tą pačią dieną ir tuo pačiu laiku kaip ir gimė“. Pirmasis universiteto istorijos profesorius buvo palaidotas kolumbariume, Rasų kapinėse, bet 1937 m. jo palaikai buvo perkelti į kitą kolumbariumą. 1957 m. šis buvo nugriautas, ir pasak ilgamečio kapinių priežiūros kontoros darbuotojo, palaikai iš antrojo kolumbariumo buvo palaidoti bendroje duobėje.

„Husaževskio viešoji paskaita atvėrė kelią Naujųjų laikų dvasią atitinkančios istorijos sampratos plėtotei“, – apibendrina T. Husaževskio indėlį istorikas doc. Eligijus Raila. O jo pirmoji paskaita gali būti viena iš Istorijos fakulteto pradžios datų.

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ir Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas kviečia siūlyti pranešimus tarptautinei mokslinei konferencijai „Pranciškus Smuglevičius ir Apšvietos epocha Abiejų Tautų Respublikoje bei Europoje“, kuri vyks Vilniaus paveikslų galerijoje 2024 m. gegužės 16–17 d.

Konferencijos tikslas – naujausių tyrimų rezultatų ir įžvalgų pristatymui suburti mokslininkus, tyrinėjančius Pranciškų Smuglevičių kaip Apšvietos kultūros atstovą, jo kūrybą, biografiją, plataus spektro veiklą, taip pat Šviečiamojo amžiaus procesus ir reiškinius Abiejų Tautų Respublikoje bei Europoje, sukūrusius sąlygas formuotis intelektualioms ir įvairiapusiškoms asmenybėms, bei sudaryti galimybę plačiai tarptautinei diskusijai.  

Daugiau informacijos

• Paraiškas gali teikti bet kuris  KAP darbuotojas/dėstytojas, norintis įgyvendinti mobilumo projektą su ne- ES šalies institucija, galinčia dalyvauti Erasmus + programoje (turinčia PIC/OID kodą, tikrinti: https://webgate.ec.europa.eu/erasmus-esc/index/organisations/search-for-an-organisation).

• Paraiška pildoma anglų kalba (paraiškos forma). 

• Į bendrą VU paraišką bus  įtraukiamos tik kokybiškai ir pilnai užpildytos  KAP paraiškos (2 - max 3 paraiškos  kiekvienam regionui). Gavus daugaiu nei 2 paraiškas į populiarius regionus, paraiškos bus atrenkamos sudarius atrankos komisiją. 

Paraiškų teikimo terminas: 2023 01 15 

Paraiškas pateikti: Skirmantė Savickaitė, Tarptautinių ryšių skyrius (per Teams)

Daugiau informacijos apie Erasmus + KA171

Šiandien neįmanoma ignoruoti klausimų, susijusių su žmogaus veiklos daromu poveikiu aplinkai ir šio poveikio pasekmėmis. Tačiau gamtamokslinis pažinimas nėra vienintelis svarbus veiksnys, siekiant pozityvių pokyčių. Tokiems pokyčiams vykti reikalinga ugdyti socialinį, humanitarinį sąmoningumą: pažinti aplinkos raidą kaip neatsiejamą nuo kultūrinio ir socialinio gyvenimo, gamtamokslinį pažinimą integruoti su kultūriniu ir istoriniu pažinimu, dabarties problemas suvokti kaip istoriškai vykusių procesų pasekmes. Todėl Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto mokslininkai kartu su Chemijos ir geomokslų fakulteto bei Filosofijos fakulteto tyrėjais steigia naują mokslinių tyrimų centrą  „(Post)autoritariniai kraštovaizdžiai“.

„Tai tarpdisciplininis ir tarptautinis tyrimų centras. Pavadinime esantį žodį „kraštovaizdžiai“ reikėtų suvokti ne tik geografine, bet platesne, socialinių pokyčių ir istorinės atminties prasme. Tyrimų centro dėmesio centre yra autoritarinių režimų transformuota aplinka ir tų pokyčių poveikis žmonių gyvenimui, sąmonei, tradicijoms ir atminčiai. Tad filosofai, geografai, sociologai, istorikai ir kitų mokslų atstovai, kurie jungiasi prie šio tyrimų centro, kartu diskutuos bei ieškos atsakymų į šiuos klausimus“, – apie naująjį tyrimų centrą pasakoja VU Istorijos fakulteto prof. Marija Drėmaitė. Ji šiame centre vadovaus eksperimentinei paveldo tyrimų laboratorijai.

Pirmoji naujojo tyrimų centro paskaita

Kadangi tyrimų centras yra tarptautinis, prof. M. Drėmaitė pažymi, kad su tyrimų centru bendradarbiaujantys tyrėjai iš užsienio universitetų bus kviečiami savo tyrimais dalintis ne tik su mokslo kolegomis, bet ir skaityti viešąsias paskaitas.

Pirmoji „(Post)autoritarinių kraštovaizdžių“ tyrimo centro vieša paskaita jau įvyko. Ją skaitė prof. Johnas V. Maciuika, dėstantis meno ir architektūros istoriją Barucho koledže Niujorko miesto universitete (CUNY). Pirmadienį (lapkričio 20 d.) prof. J. V. Maciuika savo paskaitoje „Atminties infrastruktūros: Architektūrinės rekonstrukcijos ir atminties priežiūra Vidurio ir Rytų Europoje“ analizavo XX-XXI a. architektūrinių rekonstrukcijų procesus. Nagrinėdamas Berlyno karališkųjų rūmų rekonstrukcijos atvejį (2013–2020 m.), paskaitoje jis pateikė žingsnius, kurių buvo imtasi po Vokietijų susijungimo, paskatinusio šio ir panašių projektų atsiradimą. Paskaitoje prof. J. V. Maciuika privertė susimąstyti, ar seniai nugriauto pastato rekonstrukcija gali būti laikoma autentišku praeities tęstinumu, ar tai yra tik simbolis, ar dar blogiau – istorinio kičo kūrinys.

Prieš paskaitą paklaustas, kodėl svarbu nagrinėti ir suprasti architektūrą, prof. John V. Maciuika atsako, kad architektūra veikia kultūrinę atmintį, o kultūrinė atmintis veikia architektūrą. „Architektai iš esmės keičia kraštovaizdį. Jie redaguoja kraštovaizdį taip pat, kaip kultūrinė atmintis redaguoja istorinius naratyvus, ir šuo požiūriu man atrodo, kad jie veikia lygiagrečiai. Kultūrinė atmintis ir architektūra yra viena kitą papildančios priemonės, kurios padeda geriau suprasti istoriją. Po nepriklausomybės atgavimo Lietuva turėjo galimybę iš naujo nagrinėti savo istoriją. Galbūt net nustumti į šalį dalį sovietinės istorijos ir pakeisti tas kraštovaizdžio dalis, kurios yra reikšmingos Lietuvos istorijos ir tapatybės supratimui ilgalaikėje perspektyvoje.“

Lapkričio 16 d. Užutrakio dvare atidaryta 19-oji konkursinė tautodailės paroda „Aukso vainikas”, kurioje dalyvauja ir VU IF bendruomenės nariai, tautodalininkai - Kultūros istorijos ir antropologijos studijų programos studentai Martynas Mikelionis (šiaudiniai sodai) ir Tomas Antropikas (tradicinė tekstilė).

Kviečiame parodą aplankyti iki 2024 m. kovo 31 d.

Vilniaus universitete (VU) galima rasti plataus spektro studijų: nuo kriminologijos iki dalyko pedagogikos, tačiau net jei nėra norimos mokslinės nišos, trokštamas studijas galima tiesiog susikurti. Šia galimybe pasinaudojo ir Dominykas Barusevičius – VU doktorantas, nagrinėjantis archeologijos filosofijos klausimus. Savo tyrime „Technikos ir kalbos santykis kaip archeologijos filosofijos problema“ D. Barusevičius aiškinasi, kaip gebėjimas gaminti gali lemti kalbą. Archeologijos filosofijos doktorantas pasakoja apie daugiasluoksnį tyrimų lauką ir tarpdisciplininių studijų galimybes VU.

Filosofas teoretikas

D. Barusevičius prisipažįsta, kad mokykloje jį kankino abejonės, ką turėtų studijuoti. Domino įvairios sritys – nuo fizikos iki muzikos. Tačiau priežastimi pradėti filosofijos studijas tapo jų aprašymas, teigiantis, kad filosofija gali apimti visą sričių įvairovę. Studijas VU D. Barusevičius pradėjo Filosofijos fakultete, studijavimas džiugino jaunąjį teoretiką, nors skaitykloje darbuotis įprato tik antraisiais bakalauro studijų metais. Antrajame kurse, užklydęs į Istorijos fakulteto skaityklą, studentas pasijuto laisvai: jam tiko skaityklos apšvietimas, atmosfera, kartais vakarais likdavo vienas paskutinių. Raktu į filosofijos discipliną doktorantui tapo Immanuelio Kanto „Grynojo proto kritika“: „Prireikė mėnesio, kad pradėčiau suprasti ir įsisavinti I. Kanto veikalo teorines subtilybes. Tam įvykus prasiplėtė mano akiratis, pradėjo struktūruotis mąstymas. Tuo metu pradėjau žavėtis klausimais apie transcendentinį laiką, erdvę ir vaizduotę. Šiame kontekste vaizduotė pasireiškia kaip kuriančioji galia, tai labai mane domino“, – pasakoja jaunasis filosofas.

Po kiek laiko D. Barusevičius atrado Michailą Bachtiną ir Cornelių Castoriadį. M. Bachtinas mokėsi ir Vilniaus gimnazijoje (dabartinis VU), buvo luošys, per stebuklą išsisuko nuo bolševikų kilpos, vienu metu taip nusigyveno, kad teko iš rankraščių suktis cigaretes. M. Bachtino veikalas apie laiko ir erdvės suderinamumą, pavadintą chronotopu remiantis I. Kanto transcendentine estetika ir A. Einsteino reliatyvumo teorija, sudomino studentą. Magistrantūros metu jis parašė straipsnį „M. Bachtino chronotopas: tarp epistemologijos ir sociokonstruktyvizmo“, darbas publikuotas moksliniame žurnale „Problemos“. C. Castoriadis taip pat rašė apie laiką, erdvę, bet juos siejo su įtampomis tarp individualiosios vaizduotės ir sociumo. Vėlgi ataidi D. Barusevičių dominančios temos – laikas, erdvė, vaizduotė. M. Bachtino ir C. Castoriadžio teorinių pozicijų sugretinimas tapo D. Barusevičiaus magistro darbu.

Paklaustas, kuo jam svarbi filosofija, D. Barusevičius atsako: „Viena vertus, filosofija leidžia permąstyti nusistovėjusias nuomones, išryškina tokius tikrovės pažinimo aspektus, apie kuriuos net nebūtum susimąstęs, kita vertus, gyvenimas filosofiniais tekstais, rašymu, skaitymu maitina smalsulį. Nuolatos kuo nors susidomiu. Pastaruoju metu nagrinėju archeologijos filosofijos problematiką.“ Doktorantas atskleidžia, kad tokią disertacijos temą iš dalies nulėmė bandymas suderinti filosofijos ir archeologijos studijas.

Archeologas praktikas

Archeologija į D. Barusevičiaus akademinį gyvenimą atėjo VU Istorijos fakulteto dėstytojų dėka. Po pirmų filosofijos studijų metų jis dalyvavo ekskursijoje, kurioje archeologai doc. Gintautas Vėlius ir dr. Rokas Vengalis kartu su ekskursijos dalyviais ieškojo piliakalnių Neries regioniniame parke. Žygyje nieko ypatingo nebuvo surasta, tačiau po ekskursijos filosofijos studentas pasipasakojo, kad jį domina archeologija, todėl Gintautas Vėlius ir Rokas Vengalis pakvietė jį į archeologinę praktiką, kuri vyko Kernavėje. Prisijungęs prie archeologijos pirmakursių, doktorantas pripažįsta, kad tuomet nieko konceptualaus apie archeologiją nežinojo, bet paėmęs į ranką mentelę pajuto atradimo džiaugsmą: „Kasiau, kasiau, gremžiau, gremžiau, kažką rasdavau, parodydavau, dėstytojai atsakydavo, kad tai natūralus akmuo. Susierzindavau, greitai nusiramindavau ir toliau grįždavau prie proceso, tačiau tokiu būdu moksliškai susižavėjau archeologija.“

Studentas kartu su archeologais Vėliumi ir Vengaliu Kernavės valstybinį kultūrinį rezervatą ir jo apylinkes tyrinėja jau septynias vasaras iš eilės. Kernavėje tyrinėti įvairių archeologinių objektų pėdsakai: akmens amžiaus stovyklavietės, geležies amžiaus gyvenvietės, pilkapynai, viduramžių laikotarpio gyvenvietės ir kapinynas. Be to, jis prisidėjo gręžiant Kernavės piliakalnių šlaitus ir aikšteles. Šis unikalus metodas leido išsiaiškinti, kad Aukuro kalnas jungėsi su Lizdeikos piliakalniu ir tik XIII–XIV a. buvo atlikti dideli žemės judinimo darbai juos atskiriant. Dalyvaujant įvairiuose archeologiniuose žvalgymuose, kai vaikštoma pro šviežiai suartą lauką, Dominykui pavyko aptikti kelias priešistorines gyvenvietes.

Labiausiai jaunajam mokslininkui įsiminė Aukuro piliakalnio tyrimai, vykę 2021–2022 m., ir kapinyno kasinėjimai praėjusią vasarą: „Didelį įspūdį paliko tai, kad Aukuro kalno aikštelėje aptikome importuotų artefaktų – keraminių ir stiklinių dirbinių šukių, peilio apkalėlių. Kapinyno tyrimai paliko įspūdį todėl, kad vienoje vietoje radome dviejų skirtingų chronologinių periodų kapinynus: degintinį XIII–XIV a. kapinyną, kai žemės paviršiuje išberdavo degintinius žmogaus palaikus ir įkapes, ir preliminariai IX–XII a. datuojamą pilkapį žirgui, kai palaidojo nesudegintą žirgą ir supylė sampilą“, – pasakoja VU Filosofijos fakulteto studentas. Plačiau apie šį kapinyną ir jo tyrimus galima sužinoti čia.

Siekis mokytis abu

Kai Dominykas suprato, kad nori ir studijuoti archeologiją Istorijos fakultete, ir neišsiskirti su filosofija, pradėjo ieškoti sprendimo. Sužinojęs apie gretutinių studijų galimybę, bakalauro pakopoje studijavo archeologiją ir filosofiją vienu metu. Sunkumų suderinti studijas nebuvo, nes istorijos skaitykla, kurioje studentas leisdavo vakarus, kupina ne tik archeologijos, bet ir filosofijos knygų.

Vėliau jaunasis mokslininkas įstojo į filosofijos magistrantūrą, bet čia gretutinių studijų nebuvo. Sprendimą rasti padėjo VU Istorijos fakulteto dekanė doc. Loreta Skurvydaitė: „Ji suorientavo ir pasiūlė studijuoti archeologiją kaip laisvajam klausytojui. Nusprendžiau taip ir padaryti. Magistrantūroje krūvis kiek padidėjo, nes studijuojant filosofiją prisidėjo ir keli archeologijos magistrantūros programos dalykai. Nepasakyčiau, kad krūvis labai apsunkino, pavyko viską suvaldyti. Matyt, buvo įdomu studijuoti filosofiją ir archeologiją.“

Doktorantūroje Dominykas norėjo gilintis į archeologijos ir filosofijos temas. Nusprendęs ieškoti sąlyčio taškų, studentas pradėjo domėtis klausimais, kurie apimtų šias sritis. Archeologijos filosofijos specialisto Lietuvoje nėra, tema nauja, bet studentui reikėjo rinktis specifinę tematiką, problematiką, vadovą, institutą ar katedrą. Šioje situacijoje filosofuojančiam archeologui padėjo jo VU filosofijos dėstytojas, bakalauro ir magistro darbų vadovas, filosofas prof. Kristupas Sabolius. Jis pasiūlė toliau studijuoti VU Filosofijos fakultete, kuriame palankiai žiūrima į tarpdiscipliniškumą. Istorijos fakultete kaip savo archeologijos mokslo konsultant D. Barusevičius pasirinko minėtą archeologą G. Vėlių.

Gaminame daiktus, kurie gamina mus

Paklaustas apie doktorantūros temą, studentas atsako, kad kol kas preliminari tema –„Technikos ir kalbos santykis kaip archeologijos filosofijos problema“. Teoretikas papildo, kad jo tyrime plačiausiomis prasmėmis technika suprantama kaip gebėjimas gaminti, o kalba – kaip gebėjimas išsakyti. Jis nagrinėja, kaip sąveikauja technika ir kalba, kokią įtaką gali turėti technikos ir kalbos sąveikavimas žmogaus evoliucijai: „Ieškodamas atsakymų į šiuos klausimus, atsispiriu nuo archeologijos filosofo Lambros Malafourio materialiosios įtraukties teorijos. Vienas esminių šios teorijos  teiginių – „Mes gaminame daiktus, kurie savo ruožtu gamina mus.“

Dominykas pasakoja, kad tarpdiscipliniškumas pasireiškia klausimu, kaip keičiasi žmogus. Būtent toks klausimas subendravardiklina filosofiją ir archeologiją. „Ir filosofija, ir archeologija bando suprasti, ką reiškia būti žmogumi, kaip egzistuoja žmogiškasis individas. Iš esmės filosofija sudaro sąlygas suformuluoti teorinę prieigą prie šių klausimų, suabejoti nusistovėjusiais postulatais apie žmogų. Archeologija leidžia analizuoti žmogaus evoliucijos eigą remiantis artefaktų ar osteologiniais duomenimis ilgalaikėje laiko perspektyvoje. Skirtumas gal tas, kad filosofija ir archeologija naudoja skirtingų pobūdžių įrankius ar duomenų šaltinius. Filosofija remiasi teoriniais konceptais, archeologija – empiriniais duomenimis. Pavyzdžiui, esama tyrimų, kurie leidžia teigti, kad gebėjimas gaminti ir naudoti daiktus lėmė rašto formavimosi procesus. Sakoma, kad 7000–3000 m. pr. Kr. Artimuosiuose Rytuose molinių figūrėlių, skirtų apskaičiuoti produktų kiekį, gaminimas ir naudojimas išsivystė iki pirminių rašto formų. Būtent rašto atsiradimo ar formavimosi fenomenai leidžia susieti techniką ir kalbą“, – pasakoja doktorantas.

Šiuo metu archeologijos filosofijos doktorantas ruošiasi pasauliniam filosofijos kongresui Romoje, kuriame planuoja pasakoti, kaip archeologijos filosofija leidžia permąstyti įrankį ir gestą. Jis norėtų sieti ateitį su moksline veikla ir universitetu.