Naujienos

Bioarcheologė J. Kozakaitė: „Mes praeities žmogų dar kartą prikeliame pasidalinti sava unikalia gyvenimo istorija“

Ant Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto alumnės bioarcheologės dr. Justinos Kozakaitės tyrimų stalo anatomine tvarka išdėlioti žmonių skeletai yra jos mėgstamo darbo kasdienybė. Jai žmonių palaikai yra tarsi rašytinis šaltinis istorikui, galintis padėti nustatyti ne tik asmens lytį ar amžių mirties metu, sužinoti, kokiomis ligomis jis sirgo, kokias traumas patyrė ar ką valgė, bet netgi rasti užuominų apie tuometinių gyventojų profesijas, gyvenimo būdą ar socialinį statusą.

Kartais palaikų tyrimai gali atskleisti tokias detales, kurių mokslininkai negalėjo net įsivaizduoti. Legendinio Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų tyrimas, prie kurio kartu su kolegomis dirbo ir bioarcheologė dr. J. Kozakaitė, parodė dar niekur neaprašytą sovietinio režimo žiaurumą.

Kaip pasirinkote archeologijos studijas VU?  

Vaikystėje dažnai vartydavau tėčio rinktas ir saugotas pieštų kunigaikščių nuotraukas. Skaičiau be galo daug istorinių knygų, nes tėtis, nors buvo skulptorius, visada labai domėjosi Lietuvos istorija. Tad ir knygų, susijusių su istorija, turėjome be galo daug. Ypač dėmesį patraukė ir nuoširdžiai sužavėjo karininko, archeologo Petro Tarasenkos knyga „Rambyno burtininkas“. Didelį įspūdį paliko autoriaus labai vaizdžiai aprašytas akmens amžiaus gyvenimas, rekonstruotas pagal archeologinius radinius. Taigi istorija ir archeologija žavėjo nuo vaikystės. Tačiau kai atėjo laikas rinktis studijų programas, rinkausi, sakykime taip, labai saugias profesijas. Vis dėlto užsispyrusi į sąrašą įtraukiau ir archeologiją. Nežinau, kokios ten žvaigždės susidėliojo, bet viskas pasisuko taip, kaip ir norėjau – įstojau į archeologiją. Tad mano ryšys su ja tęsiasi jau beveik 15 metų.

Kaip nusprendėte specializuotis būtent bioarcheologijos srityje? Kas Jus taip sudomino? 

Studijų metu, atvirai pasakius, man pritrūko pagrindinio istorijos kūrėjo – žmogaus, kuris, atrodo, turėjo kažkur visoje šioje istorijoje atsirasti. Žinoma, įvairūs archeologiniai radiniai – papuošalai, ginklai, keramikos šukės, piliakalniai ar gyvenvietės – liudija žmogaus veiklą, bet aš jo paties pasigedau. Laimė, visi archeologai turi osteologijos kursą, skirtą susipažinti su žmonių skeletais. Juk natūralu – kasinėjimų metu gali būti randamos senosios kapinės – senkapiai, kapinynai, pilkapiai, o ten ir žmonių palaikai. Būtent minėto kurso metu, berods 2008 m., susipažinau su prof. Rimantu Jankausku. Jo dėka ir nuoširdžiu priėmimu į savąją komandą jau trečiame studijų kurse prasidėjo mano sistemingas domėjimasis žmonių palaikų tyrimais ir tuo, ką jie gali atskleisti. Be galo įdomūs buvo paskutiniai bakalauro metai, kai kantriai mokiausi nustatyti žmogaus lytį, amžių mirties metu, atrasti ligų požymius. Atrodė neįtikėtina, kad kaulas gali slėpti tiek informacijos.

Kaip vyksta bioarcheologiniai palaikų ir jų identifikavimo tyrimai?  

Visas bioarcheologinio tyrimo procesas prasideda nuo archeologo skambučio ir pranešimo, kad yra rasti žmonių palaikai. Jie pristatomi į mūsų laboratoriją ir pirmiausia paruošiami tyrimams: nuvalomas arba nuplaunamas molis, žemės, smėlis ar kitos medžiagos, kurios gali trukdyti pamatyti visą kaulo paviršių. Vėliau palaikai yra išdėliojami anatomine tvarka, t. y. taip, tarsi žmogus gulėtų prieš mus ant stalo. Kitas etapas jau yra pats tyrimas. Jo metu mes pasakome pagrindinius biologinius dalykus apie atvežtą asmenį: lytį bei amžių mirties metu. Nustatant lytį svarbiausią vaidmenį atlieka dubens kaulas ir kaukolė. Tuo tarpu individo amžiui nustatyti idealiausia turėti puikiai išlikusį skeletą – kiekvieno asmens unikalus ir individualus brendimas ar senėjimas privalo būti detaliai įvertintas, ypač turint visuminį vaizdą. Pavyzdžiui, vaiko skeletas turi daug daugiau kaulų nei suaugusiojo, todėl skeleto kaulų skaičius, jų suaugimo vietos (kaulėjimas) ar dantų dygimas gali padėti itin tiksliai nustatyti amžių. Nustačius šiuos pagrindinius rodiklius – lytį ir amžių, trečiame etape konstatuojamos ir registruojamos patologijos, kitaip tariant, neįprasti pakitimai ar pažeidimai, kurie nebūdingi sveikam kaului: įvairios traumos, infekcinės ligos, su mityba susiję sutrikimai ir pan.

Bioarcheologinių tyrimų krypčių gali būti daug – kiekvienas tyrėjas kelia sau aktualius ar svarbius klausimus, kuriuos nori išsiaiškinti, atsakyti. Atsakymų paieškai taip pat gali būti pasitelkiami papildomi fizikiniai, cheminiai tyrimai – mėginiai jiems imami iš žmonių kaulų ar dantų. Pavyzdžiui, jei tyrėją domina laikotarpis, iš kurio yra atkeliavę tiriami palaikai, tada atliekami radiokarboniniai tyrimai, jei norima rekonstruoti individų mitybą – stabiliųjų izotopų tyrimai, o jei domina žmogaus ar visos bendruomenės kilmė, tuomet į pagalbą pasitelkiami stroncio tyrimai. Itin daug duomenų suteikia genetika – nuo bendruomenės kilmės ar migracijų iki patogenų atradimų. Šiuo metu daugiausia bendradarbiaujame su genetikais iš užsienio laboratorijų. Pavyzdžiui, neseniai dalyvavome „juodosios mirties“ – XIV a. maro – plitimo kelių Europoje tyrimuose. Mūsų saugyklose saugomi palaidojimai iš Vilniaus Aguonų gatvės, o jie jau senokai mus domino dėl neįprasto palaidojimo konteksto. Archeologai Aguonų gatvėje atrado XIV–XV a. masinius kapus, kurie tuo metu buvo jau už Vilniaus miesto ribų. Įtarėme, kad palaidotieji galėjo būti maro aukos, tačiau maras taip greitai pražudydavo nelaimėlius, kad jų kauluose liga net nespėdavo palikti požymių. Išsiuntėme Aguonų gatvėje palaidotų asmenų dantų mėginius į Vokietijoje esančią Maxo Plancko instituto genetinių tyrimų laboratoriją (beje, joje dirbantis evoliucijos genetikas Svante Pääbo neseniai gavo Nobelio premiją už paleogenetinius tyrimus, susijusius su išnykusių hominidų genomais). Atėję atsakymai patvirtino – turime maro aukas.

Kokiomis ligomis dažniausiai sirgo senovės žmonės ir kas tas ligas kauluose išduoda? 

Dažniausiai palaikuose konstatuojame traumas, t. y. kaulų lūžius ar įvairius smurtinius kaukolių sužalojimus. Aptinkame ir infekcinių ligų požymių. Deja, ne visų infekcinių ligų kilmę galime nustatyti, tačiau egzistuoja kelios, kurių pakitimus atpažįstame iš pirmo žvilgsnio ir galime jas įvardyti – tai tuberkuliozė, sifilis ir raupsai. Pavyzdžiui, kolegos iš užsienio raupsuotųjų randa be galo daug, tačiau Lietuvoje jų iki šiol nepavyko rasti. Atsakyti į klausimą, kodėl taip yra, be galo sudėtinga – galbūt juos laidojo kur nors kitur? Juk liga smarkiai subjaurodavo žmogų: jam iškrisdavo dantys, sunykdavo nosis, deformuodavosi rankų ir pėdų pirštai, kūnas likdavo „išmargintas“ žaizdelių. Galbūt bendruomenė, šalindamasi sergančiųjų ar bijodama užsikrėsti, mirusius raupsuotuosius laidojo atskirai nuo likusių savo narių? Juk ne veltui, pasak istorinių šaltinių, raupsuotieji privalėjo nešiotis, pavyzdžiui, varpelius, kad praneštų apie savo pasirodymą.

Kaip atskiriate, ar sužalojimas tyčinis, ar netyčinis?  

Identifikuoti, kur yra tyčiniai, o kur netyčiniai sužalojimai, yra be galo sudėtinga. Visų pirma svarbu atsižvelgti į tai, kuri skeleto vieta pažeista. Paprastai pažeidimai kaukolėje ar šonkauliuose yra traktuojami kaip smurtinių sužalojimų padariniai. Juk suprantame, kad žmogaus kaukolėje esantys, pavyzdžiui, kirstiniai sužeidimai rodo įsivėlusį kitą asmenį. Maža tikimybė, kad žmogus su prakirsta galva netyčia eidamas užkliuvo ir nukrito ant kirvio ar kardo (juokiasi). Taip pat ir su nosies lūžiais, kurie dažniausiai sukeliami konflikto metu. Tuo tarpu lūžę ilgieji kaulai (rankos, kojos) ar stuburo traumos išduoda, labiau tikėtina, nelaimingą atsitikimą.

Koks tyrimas, prie kurio Jūs prisilietėte, Jums atrodo pats svarbiausias, reikšmingiausias? 

Asmeniškai labai įstrigo 2015–2016 m. Istorijos fakulteto man kaip doktorantei patikėtas Švč. Trejybės bažnyčios kriptose palaidotų vienuolių tyrimas. Sovietmetis bažnyčią ir kriptas sužalojo – visi palaidojimai iš įvairių bažnyčioje buvusių kriptų surinkti ir suversti į vieną vietą. Bažnyčia prašė sutvarkyti kriptas: surinkti visus nederamai suverstus palaikus, juos ištirti, surinkti detalius istorinius ir antropologinius duomenis apie vienuolius bazilijonus ir po tyrimų kūnus deramai palaidoti. Darbo buvo be galo daug, jis prasidėdavo nuo ankstaus ryto ir tęsdavo iki vėlaus vakaro. Bet nuovargio nebūta, nes Istorijos fakulteto pasitikėjimas jauna doktorante, jaunųjų kolegų archeologų pagalba, nuoširdus bendradarbiavimas su VU Istorijos fakulteto istorikais šiame projekte veikė kaip stiprus įkvėpimas ir buvo geras postūmis mano dabartinei veiklai, leidęs suvokti darbų mastą, atsakomybę ir galimybes. Tai buvo teigiama patirtis ir labai gera gyvenimiška mokykla, kaip bendradarbiaujama ir dirbama tokio masto projektuose. 

Tą pačią žmogaus palaikų tyrimų metodologiją ir principus galima pritaikyti tiriant ne tik senų laikų – akmens amžiaus ar viduramžių, bet ir, pavyzdžiui, XX a. palaikus. Todėl partizanų palaikų tyrimai buvo kitas svarbus mano darbų etapas. Viskas prasidėjo nuo Našlaičių kapinių tyrimo, kai vykdavau padėti tinkamai iškelti palaikus.

Kas tyrėjų komandai padėjo identifikuoti Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus, išskirti juos iš visų kitų Našlaičių kapinėse rastų palaikų? 

Puikiai atsimenu tą dieną, kai buvo atidengti keli masiniai kapai. Tuo metu pagal visą palaikų užkasimo schemą tiek VU archeologas Gintautas Vėlius, tiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikai jau įtarė, kad viename iš tų kapų gali būti užkastas būtent A. Ramanauskas-Vanagas. Keletas esminių rodiklių padėjo susiaurinti paieškų ratą. Visų pirma, įvertintas kartu su tuo metu dar įtariamu A. Ramanausku duobėje užkastų dviejų kriminalinių nusikaltėlių amžius – vienam jų buvo 20, kitam – 60 metų, o A. Ramanauskui mirties metu – 39 metai. Visų antra, pateikta rentgenograma iš Lietuvos ypatingojo archyvo – ji atlikta po A. Ramanausko žiauraus tardymo, įvykusio iš karto po suėmimo. Turimas galvos ir kaukolės profilio vaizdas ir specifinis sąkandis sutapo su bendru iškeltojo asmens kaukolės vaizdu. Po šių atradimų skubiai buvo atlikti genetiniai tyrimai, kurie patvirtino tyrėjų keltas prielaidas. 

Ką naujo galime pasakyti apie partizaninį judėjimą (1944–1953) iš Jūsų atliktų Lietuvos partizanų palaikų tyrimo? 

Partizanų palaikų tyrimai atskleidė naujų dalykų ne tiek apie patį partizaninį judėjimą, kiek apie tuometinį režimą ir kaip buvo elgiamasi su suimtaisiais. Pavyzdžiui, A. Ramanausko tyrimas paliudijo neįprastus smurtinius epizodus, įvykusius prieš pat jo mirtį, t. y. maždaug 2–4 savaitės iki mirties bausmės įvykdymo. Nors tikslo tam kaip ir nebebuvo – byla suformuota, teismas įvykęs, o ir fizinio poveikio priemonės jau turėjo būti uždraustos. Kita svarbi tyrimo detalė atskleidė neįprastą egzekucijos stilių. Paprastai mirties bausmė įvykdoma šūviu į pakaušio sritį. Tačiau A. Ramanauskui buvo šauta į veidą, taigi budelis ir auka buvo vienas priešais kitą. Ir tai nėra pavienis atvejis, jų galima aptikti ir tarp Našlaičių kapinių, ir tarp Tuskulėnų dvaro teritorijose užkastų asmenų.

Kas Jums Jūsų darbe patinka labiausiai ir kas yra sunkiausia? 

Sunkiausia mano darbe yra didelės darbo apimtys ir mažai laiko joms atlikti (juokiasi). Bet iš tiesų sunkioji mano darbo dalis – tiriamų individų kiekis. Dažnai juokaujama, kad visas Vilnius yra pastatytas ant kaulų. Čia nuolat vyksta kasinėjimai – įstatymai ir įvairūs reglamentai numato istorinių miesto ar miestelio vietų archeologinius tyrimus, ypač jei ketinama statyti naujus pastatus, tiesti kelius. O tokių tyrimų metu kartais itin netikėtai aptinkamos senosios kapinės, kurios neminimos jokiuose istoriniuose šaltiniuose. 

Šis darbas turi neįtikėtino žavesio. Juk ne visi gauna tokią išskirtinę teisę prisiliesti prie palaidojimų, menančių gilią istoriją, tirti žmones, kurie mynė tavo gimtojo miesto grindinį prieš 400 metų – čia ir slypi neįtikėtinas žavesys. Žinoma, ir atsakomybė. Nors šioje srityje dirbu jau 15 metų, tačiau darbas nenusibosta, kas nors vis dar sugeba nustebinti.

Kokia yra pagrindinė Jūsų darbo bioarcheologijos srityje misija?  

Pagrindinis XX a. palaikų tyrimų tikslas paprastai būna grąžinti žmonėms tapatybę ir grąžinti juos artimiesiems. Tuo tarpu bioarcheologijos mokslo tikslas yra praeities rekonstravimas, remiantis biologine medžiaga. O tai gali būti ne tik žmonių kaulai, bet ir gyvūnų ar augalų liekanos. Bioarcheologija gali ne tik pasakoti individualią žmogaus gyvenimo istoriją, bet ir rekonstruoti bendruomenių kasdienybės ritmą, aplinkos poveikį ar epochų pokyčius. Man patinka viena jau senokai išgirsta frazė, kurią nuobodžiai visiems kartoju – žmogus miršta du kartus: pirmą kartą biologine mirtimi, antrą kartą – kai jo vardas ištariamas paskutinį kartą. Tad norisi tikėti, kad mes praeities žmogų dar kartą prikeliame pasidalinti savo unikalia gyvenimo istorija. Ypač svarbu pabrėžti, kad mūsų darbas neįmanomas be bendradarbiavimo – tik sujungus istorikų, archeologų, genetikų, teismo medikų pajėgas galima gauti išsamų tyrimo paveikslą.   

Kieno palaikus visada svajojote patyrinėti (net jei tai ir nerealu) ir kodėl? 

Neandertaliečio (juokiasi). Nes kalbant apie ilgą žmonių evoliucijos kelią visada kyla milžiniška nuostaba, kad, be mūsų, šioje Žemėje egzistavo ir mums gimininga rūšis – tokie panašūs į mus, bet kartu ir tokie skirtingi.

naujienos.vu.lt

Liepos 4 d. 10.00 val. Vilniaus universiteto (VU) Mažojoje auloje vyks išskirtinis intelektualų, įvairių sričių ekspertų ir sprendimų priėmėjų susitikimas. Tarptautinė konferencija „Europos atsakas. Karas Ukrainoje ir nauji iššūkiai“ organizuojama kaip intelektualus įvadas į šių metų NATO viršūnių susitikimą, kuris vyks Vilniuje.

Konferenciją atidarys Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis ir VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

„Vilniaus universitetas siekia prisidėti prie svarbiausių diskusijų, formuojančių ne tik Lietuvos vidaus, bet ir užsienio politiką. Vilniaus miesto gimtadienis ir didelės reikšmės NATO vadovų susitikimas – puiki proga prisidėti prie konteksto rimtiems politiniams sprendimams. Džiaugiamės, kad pavyko pakviesti susėsti svarbiam pokalbiui ne tik žymius akademikus, ekspertus, bet ir tris regione ir pasaulyje girdimus politinius lyderius“, – sako VU rektorius.

Konferencijos metu trys Baltijos šalių prezidentai Dalia Grybauskaitė, Toomas Hendrikas Ilvesas ir Egilis Levitas diskutuos apie tai, kaip karas Ukrainoje pakeitė pasaulį, situaciją regione. Kokie iššūkiai ir grėsmės kyla Lietuvai, Latvijai, Estijai? Ką galime padaryti, kad Ukraina laimėtų karą? Kokių NATO veiksmų, naujų gynybos sprendimų reikia, kad mūsų regionas būtų lengviau apginamas? Ar įmanoma daryti įtaką Rusijos ateičiai ir ar įmanoma jos demokratinė transformacija bei Putino režimo griūtis? Diskusiją moderuos Rytų Europos studijų centro vadovas, VU politologas Linas Kojala.

Apie Europos idėją keičiantį karą Ukrainoje, apie platesnes karo Ukrainoje pasekmes visam žemynui, Europos politikai ir strateginiams tikslams, kokias grėsmes Europai kelia Rusija, apie būtiną Europos vienybę, ko trūksta, kad galėtume kryptingai veikti, kalbės Lietuvos užsienio reikalų viceministrė Jovita Neliupšienė, Orhuso universiteto (Danija) Politikos mokslų fakulteto mokslininkas doc. Rasmusas Brunas Pedersenas ir Juveskiulės universiteto (Suomija) Istorijos ir etnologijos fakulteto mokslininkas prof. Antero Holmila. Pokalbį moderuos VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto  asistentas ir Filologijos fakulteto podoktorantūros stažuotojas dr. Vilius Bartninkas.

Trečiojoje diskusijoje NATO Strateginės komunikacijos kompetencijų centro direktorius Janis Sartas, buvęs Lietuvos ministras pirmininkas, dabartinis Europos Parlamento narys Andrius Kubilius, VU Istorijos fakulteto dėstytoja ukrainietė Tetiana Boriak, Jogailos universiteto (Lenkija) Rytų Europos ekspertas, istorikas prof. Andrzejus Vowakas ir Lundo universiteto (Švedija) istorikas, Rytų Europos ekspertas prof. Kristianas Gerneris kels klausimus apie galimą karo eigą ir jo baigtį. Jie diskutuos apie tai, kokie kariniai, ekonominiai, socialiniai pokyčiai galėtų būti traktuojami kaip Ukrainos pergalė ir kokia įtaka Rusijai galėtų priversti ją pripažinti pralaimėjimą. Ko trūksta Ukrainai iki karinio proveržio? Ar įmanomas dar 2014 m. užimtų teritorijų atsiėmimas? Kokios bausmės turėtų laukti Rusijos režimo lyderių ir paprastų atstovų? Ar reikalinga bausmė visai Rusijai? Kaip Ukraina galėtų grįžti į normalų funkcionavimą ir kiek toli Rusija nusiteikusi žengti naikindama ukrainiečių tautą ir jų valstybę? Diskusiją moderuos Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Margarita Šešelgytė.

Šia konferencija siekiama apžvelgti Rusijos agresijos ir veiksmingo Ukrainos pasipriešinimo padarinius mūsų regione, apimant geopolitinių ir pasaulinių saugumo sistemų pokyčius, taip pat jų kultūrines, istorines, psichologines ir filosofines pasekmes. Peržvelgiant įvykių retrospektyvą, konferencijoje bus bandoma užmegzti dialogą apie galimus ateities scenarijus.

Renginys vyks anglų kalba. Renginys atviras visiems, tačiau būtina registracija.

Programa

Europos archeologijos dienos – penktus metus Lietuvoje vykstantis tarptautinis renginys, skirtas archeologijos mokslo bei archeologinio paveldo pristatymui.

Šiais metais programoje dalyvauja daugiau nei 25 dalyvių iš visos Lietuvos. Gausi programa kvies apžiūrėti parodas, dalyvauti edukacijose, prisijungti prie ekskursijų, klausyti paskaitų, dalyvauti piliakalnių tvarkymo akcijose ir žygiuose. Renginiai vyks visose Lietuvos apskrityse, tad nepraleiskite progos pasidomėti, kokie renginiai vyks jūsų krašte.

Visi renginiai nemokami.

Daugiau informacijos

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai (Vilnius)  ir Vilniaus universitetas (Lietuva) maloniai kviečia Jus į tarptautinį simpoziumą, kuris vyks  2023 m. gegužės 30 d., antradienį, 12.00–14.00 val. Valdovų rūmų muziejuje (Katedros a. 4, Vilnius)

Dalyvauja:

• J. E. GITANAS NAUSĖDA, Lietuvos Respublikos Prezidentas;

• J. E. FRANK-WALTER STEINMEIER, Vokietijos Federacinės Respublikos Prezidentas;

• Dr. VYDAS DOLINSKAS, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų generalinis direktorius;

• Prof. dr. RIMVYDAS PETRAUSKAS, Vilniaus universiteto rektorius;

• Prof. dr. JOACHIM TAUBER, Šiaurės Rytų Europos vokiečių kultūros ir istorijos instituto direktorius;

• Dr. KAI-OLAF LANG, Vokietijos tarptautinės politikos ir saugumo instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis;

• Prof. habil. dr. ŠARŪNAS LIEKIS, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas.

Moderatorius: RYTIS ZEMKAUSKAS, žurnalistas ir publicistas.

Apie savo dalyvavimą prašom pranešti iki 2023 m. gegužės 28 d.

Registracija būtina: https://registracija.valdovurumai.lt/Symposium Kvietimas galioja vienam asmeniui Renginys bus transliuojamas socialiniuose tinkluose.

Daugiau informacijos: https://www.valdovurumai.lt/lt/renginiai/item/8226/

XVIII AKADEMINIS VASAROS SEMINARAS, 2023 m. liepos 25–28 d. Žuklijų k., Trakų raj. Humanitarinių mokslų studentes(-us), doktorantes(-us), dėstytojas(-us) ir mokslininkes(-us) kviečiame dalyvauti Vilniaus jubiliejaus proga miesto tematikai skirtame akademiniame vasaros seminare „Literatūros salos“.

Siūlomas seminaro probleminis laukas:

6) Skirtingos Vilniaus reprezentacijos šiuolaikinėse užsienio literatūrose.

Planuojama diskusijos tema: „Viešoji erdvė, viešoji nuomonė ir viešasis interesas: (post)paminklinis būvis“.

Prašome siūlyti pranešimų temas, užsirašyti dalyvauti diskusijoje arba registruotis kaip klausytojus iki gegužės 22 d. el. paštu . Vietų skaičius ribotas, todėl pirmenybė bus teikiama planuojantiems skaityti pranešimus arba dalyvauti diskusijoje. Dalyvavimą patvirtinsime iki gegužės 30 d.

Dėstytojų ir mokslininkų pranešimams numatyta po 30 min., studentų pranešimams – po 20 min. Renginyje vyks susitikimas su poetu, poezijos skaitymai, literatūrinis protmūšis, „Metų straipsnio“ konkurso apdovanojimai.

Turėdami klausimų rašykite el. paštu arba skambinkite organizatoriams Mantui Tamošaičiui (8 643 47069), Akvilei Rėklaitytei (8 610 08285), Žanai Raškevičiūtei (8 689 54462).

JAV lietuvis Juozas Sidas Vilniaus universiteto Istorijos fakultetui paramą skiria nuo 2017 m. Taip puoselėjamas J. Sido dėdės, žymaus tarpukario Lietuvos politinio veikėjo, diplomato Vaclovo Sidzikausko (1893–1973) atminimas. Parama skiriama istorijos mokslo ir studijų stiprinimui. 2022 m. dovanota 14500 eurų.

2022 m. parama panaudota trijų tarptautinių mokslo renginių organizavimui: doktorantų seminarui Post-War Mass Housing as Heritage Site, konferencijai Writing the Soviet Baltic Queerstory: The Sources and Methods ir kviestinio profesoriaus Alberto Giordano (Teksaso universitetas, JAV) vizitui. Taip pat paremta mokslo monografijos The Unknown War. Anti-Soviet Armed Resistance in Lithuania and its Legacies (sud. Arūnas Streikus, Routledge, 2022) leidyba ir mokslo sklaidos svetainės Gyvasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas. Apie unitus, bazilijonus ir Vilniaus Švč. Trejybės ansamblį (sud. Salvijus Kulevičius, Ivan Almes, Ihor Skočilias; www.uniateheritage.if.vu.lt) sukūrimas.

Iš J. Sido paramos skiriama Vaclovo Sidzikausko premija už istorijos tyrimus. 2022 m. ji įteikta prof. dr. Arūnui Streikui.

Nuoširdžiai dėkojame Mecenatui už paramą ir suteiktas galimybes.

VU Leidyklos tinklalapyje jau  patalpintas  leidinio Archaeologia Lituana. T.23 (2022)  pdf variantas.

Kviečiame skaityti.

Pratarmė

Pristatome kasmetinio Vilniaus universiteto Archeologijos katedros mokslinių straipsnių leidinio „Archaeologia Lituana“ 23 tomą (2022).

2021 metai Lietuvoje buvo paskelbti Marijos Gimbutienės metais, todėl Vilniaus universiteto Archeologijos katedra, bendradarbiaudama su Lietuvos archeologijos draugija, Lietuvos nacionaliniu muziejumi ir Lietuvos mokslų akademija, inicijavo ir surengė tarptautinę 11-ą „Jono Puzino skaitymų“ mokslinę konferenciją „Atgimstanti Senoji Europa“, skirtą Marijos Gimbutienės atminimui. Konferencija vyko 2021 m. rugsėjo 23–24 d. Vilniuje, Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje. Jos pagrindinė organizatorė – katedros kolegė ir Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkė Agnė Žilinskaitė. Konferencijos atidarymas sutapo su Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidaryta didele ir puikiai visuomenės priimta tarptautine paroda „Deivės ir kariai: Marijai Gimbutienei – 100“. Šiame leidinyje M. Gimbutienės nuopelnus archeologijai, baltų etnogenezės tyrimams, archeomitologijai pristato Archeomitologijos instituto vadovė Joan Marler (JAV). Konferencijoje taip pat buvo pristatyti archeologijos, antropologijos, lingvistikos, religijotyros, genetikos mokslų tyrimai, analizuojantys ir aktualizuojantys Lietuvos ir Europos priešistorės raidos, baltų etnogenezės ir mitologijos klausimus. Esame labai dėkingi konferencijos dalyviams iš Bulgarijos, Danijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės, Italijos, Moldavijos, Rusijos, Suomijos, Šiaurės Makedonijos, Vokietijos, Ukrainos bei Lietuvos ir džiaugiamės, kad dalis jų pateikė straipsnius mūsų leidiniui. Publikuojamų straipsnių įvairovė – nuo archeologijos iki mitologijos, nuo Senosios Europos rekonstrukcijos iki migracinės kurganų kultūros – atspindi įvairialypes Marijos Gimbutienės mokslinių tyrimų sritis.

Tradiciškai leidinyje publikuojami ir lietuvių kolegų darbai, kuriuose kompleksiškai, panaudojant įvairius tyrimų metodus, skelbiami Lietuvos proistorės ir istorinių laikų archeologinių objektų tyrimų rezultatai. Leidinyje taip pat yra Vilniaus universiteto Archeologijos katedros darbuotojų ir doktorantų 2022 metų darbų kronika.

2023 metais Lietuva minės neeilinį istorinį įvykį – Vilniaus miesto 700 metų jubiliejų. Vilniaus miesto vardas pirmą kartą paminėtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1323 metų laiškuose Vakarų Europai, popiežiui, pirkliams ir amatininkams. Lietuvos sostinės jubiliejui paminėti Vilniuje vyks daug gražių ir prasmingų renginių, o Lietuvos nacionalinis muziejus ir Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai rengia išskirtines archeologines ir istorines parodas. Vilniaus miesto priešistorė mena ir daug senesnius nei Viduramžiai laikus, todėl Vilniaus universiteto Archeologijos katedra 2023 metų rudenį organizuos tradicinę, jau 12-ąją, tarptautinę mokslinę konferenciją „Jono Puzino skaitymai“, kuri bus skirta proistorės ir istorinių laikų tarpdisciplininių archeologinių tyrimų temai. Tikimės aktyvaus kolegų dalyvavimo konferencijoje, o pranešimai ir jų pagrindu parengti straipsniai bus publikuojami tam skirtame „Archaeologia Lituana“ leidinyje.

Albinas Kuncevičius
Agnė Žilinskaitė

Pasibaigus pakartotiniam Istorijos fakulteto tarybos rinkimų turui, į Tarybą yra išrinkti:

• asist. dr. Kęstutis Kilinskas,
• m. d. dr. Inga Leonavičiūtė.

Kovo 16 d. į Istorijos fakulteto tarybą išrinkti:

prof. dr. Tamara Bairašauskaitė

Tarybos rinkimų tvarkos aprašas

Tallinn University invites graduate students and scholars of Soviet and post-Soviet history for a week-long summer school, offering a unique opportunity to reassess and critically examine the field at a time of great upheaval in the region. Through keynotes, workshops, and a stimulating cultural program, participants will gather to question the conventional approach to Soviet multinationality and disentangle the various trajectories of the nations and groups belonging to the erstwhile Soviet realm.

The summer school will be held at Tallinn University in Estonia from 28 July–4 August 2023. It is designed for Ph.D. students in the Humanities and Social Sciences; however, motivated MA students are also welcome to apply. The working language of the summer school is English. There is no enrollment fee, but participants will be responsible for their own travel, accommodation, and most of the meals.

The deadline to apply is 30 April 2023.

For further information and the application form, please visit disentangling2023.eu

H-Net: https://networks.h-net.org/node/73374/announcements/12435370/summer-school-disentangling-eurasia-russian-empire-soviet

***

At the 2023 Tallinn Summer School, we aim to bring together leading scholars and Ph.D. students of Soviet society and culture to discuss and scrutinize the fundamentals of the field. This time of rapid developments in the region and singular events of potential world-historical significance calls for a broader look at the historical trajectories of the realm that was once imperial Russia. It is time to revisit the big questions in Soviet studies and review the future of the field. We will do so by expanding the focus beyond the confines of the short 20th century and outside the boundaries of today’s Russian Federation. The war with Ukraine has brought Russia’s relationship with its former imperial realm (as well as its own internal minorities) into sharp focus, prompting the scholarly community to examine our prior biases and prejudices. Scholars of Ukraine, the Baltics, the Caucasus, and Central Asia, among many others, have called to reappraise prior historiography’s Russo-centrism and the often-neglected implications of Soviet nationality policies. We will take a critical and nuanced look at Soviet multinationality (including its “Russia”-question) while also examining other continuities in politics and culture across the 1917, 1940, and 1989 revolutionary divides.

The summer school will feature keynote lectures by Joshua Sanborn (Lafayette College), Serhy Yekelchyk (University of Victoria), and Juliane Fürst (Leibniz Centre for Contemporary History). 

Other faculty include Sofia Dyak (Center for Urban History of East Central Europe in Lviv), Botakoz Kassymbekova (University of Basel), Zbigniew Wojnowski(Oxford University), Aro Velmet (University of Southern California), Eglė Rindzevičiūtė (Kingston University), Madina Tlostanova (Linköping University) and several other local and international scholars working on Soviet interethnic relations, heritage and memory studies, environmental history, urban studies, cultural studies, history of science and technology, gender studies, and other related fields. The faculty will run workshops and engage in roundtable discussions, which will include ample time for questions and exchange with students.

Apply at disentangling2023.eu

This summer school is supported by the (European Union) European Regional Development Fund (Tallinn University's ASTRA project, TLÜ TEE, University of Tartu ASTRA project PER ASPERA, Estonian Academy of Arts ASTRA project, EKA LOOVKÄRG and Estonian Academy of Music and Theatre ASTRA project, EMTASTRA).

Istorikas Valdemaras Klumbys išrinktas praėjusių metų Toleracijos žmogumi. Nominaciją Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“ skyrė už aiškią poziciją ginant istoriją. Apdovanojimas įteiktas už pastangas apginti istoriją nuo iškraipymų. Sovietinių paminklų griovimo įkarštyje Klumbys ragino istorinę praeitį vertinti nevienpusiškai, nepamiršti dialogo. 

„Svarbiau yra visuomenei, kad jinai netaptų panaši į priešininkų visuomenę, kur labai aiški propaganda, kur viskas labai aišku, už prieš, taip ne, ir jokių pustonių, jokių atspalvių nelieka, lieka ta viena spalva, norisi, kad šito nebūtų“, – sakė V. Klumbys.

Skaityti daugiau

VASARIO 23 D., KETVIRTADIENIS

11.00 - Kristinos Burinskaitės knygos „Slaptieji KGB bendrininkai: agentų veikla šeštajame-devintajame dešimtmečiais“ pristatymas. Moderuoja Rimas Bružas, dalyvauja autorė, Arūnas Streikus ir Algirdas Jakubčionis. Konf. salė 5.2

12.00 - Pokalbis-diskusija „Vilniuje geriau nei Versalyje?“ arba ką gali papasakoti Valdovų rūmų latrinos. Moderuoja Gintautas Striška, dalyvauja Albinas Kuncevičius, Dovilė Urbonavičiūtė-Jankauskienė, Egidijus Ožalas, Irutė Kaminskaitė. Konf. salė 5.2

12:00 - Šortai. Norbertas Černiauskas ir Viktorija Šeina apie monografiją „Lietuvių literatūros kanono dirbtuvės“.15min forumas

12:00 - Raimondos Ragauskienės, Deimanto Karvelio, Aivo Ragausko knygos „Tarp pašaukimo ir profesijos. Evangelikų reformatų dvasininkai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI–XVIII a.“ pristatymas. Moderuoja Dainora Pociūtė-Abukevičienė, dalyvauja autoriai. Konf. salė 1.3 https://www.facebook.com/events/1132267244112678/

13:00 - Šortai. Norbertas Černiauskas, Evelina Bukauskaitė ir Diana Streikuvienė apie parodos kaltalogą „Aš esu vilnietis“.15min forumas

14.00 - Civis Vilnensis Sum. Diskusija apie Vilniaus miesto kultūrinį dydį, gylį ir plotį. Moderuoja Marija Drėmaitė, dalyvauja Rimvydas Petrauskas, Giedrė Jankevičiūtė, Rasa Antanavičiūtė. 15min forumas,·3 salė

15.00 - Kultūros frontas. Kultūra kaip galia. Moderuoja Rytis Zemkauskas, dalyvauja Kristina Sabaliauskaitė, Rimvydas Petrauskas, Arūnas Gelūnas. Medijų forumas, konferencijų salė 5.3

15.00 - Aelitos Ambrulevičiūtės ir Giedrės Polkaitės-Petkevičienės knygos „Mėsinių gatvės pasažai XIX–XX a. (iki 1940 metų)“ pristatymas. Moderuoja Norbertas Černiauskas, dalyvauja autorės. Konf. salė 5.2 https://www.facebook.com/events/736894067928371

16.00 - Šv. Juozapato gyvenimas ir veikla, bendras Lietuvos ir Ukrainos paveldas bei jo reikšmė Europos kultūrai. Moderuoja Diana Varnaitė, dalyvauja Genutė Kirkienė, Salvijus Kulevičius, Aldona Vasiliauskienė, Natalija Šertvytienė. Konf. salė 5.2

18.00 - Kokias knygas rašo ir skaito architektai? Pokalbis su nacionalinės premijos laureatais Rolandu Paleku ir Gintaru Balčyčiu. Kalbina Marija Drėmaitė. 15min forumas

VASARIO 24 D., PENKTADIENIS

12.00 - Nuo Renesanso iki Apšvietos: prakalbinta istorija. Naujausių Valdovų rūmų muziejaus išleistų knygų „Filius vero unicus... Vaikiški Žygimanto Augusto šarvai“, „Dvasinis skydas. Lietuvos kanclerio Alberto Goštauto maldynas iš Miuncheno“, „Baroko skulptūros mistika. Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvivo meistrai“, „Kad Tėvynė gyvuotų. Lietuva ir Lenkija 1791 m. konstitucijos epochoje“ pristatymas. Moderuoja Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, dalyvauja Vydas Dolinskas, Rimvydas Petrauskas, Jolita Liškevičienė. Konf. salė 5.2

12:00 - Šortai. Rasa Drazdauskienė ir Bernardas Gailius apie knygą „Kraujo kvapas“.15min forumas

12:40 - Šortai. Rasa Drazdauskienė ir Marija Drėmaitė „ARNO FUNKcionalizmas. Architekto Arno Funko (1898–1957) gyvenimas ir kūryba“.15min forumas

12:00 - Dainoros Pociūtės knygos „Niccolo Buccella: inkvizicijos kalinys, karaliaus medikas. Heterodoksija, medicina ir italų egzilis XVI a. antrojoje pusėje“ pristatymas. Moderuoja Deimantas Karvelis, dalyvauja autorė, Raimonda Ragauskienė, Martynas Jakulis. Konf. salė 1.3

14.00 - Alternatyvi Vilniaus istorija. Moderuoja Aurimas Švedas, dalyvauja Alfredas Bumblauskas, Eugenijus Saviščevas, Aleksiejus Luchtanas. 15min forumas, 3 salė

14.00 - Arvydo Pacevičiaus knygos „Vilniaus imperatoriškasis universitetas mokslinės informacijos gniaužtuose (1803–1832)“ pristatymas. Moderuoja Viktor Denisenko, dalyvauja autorius, Rimvydas Petrauskas, Aušra Navickienė, Reda Griškaitė. Konf. salė 5.5

15.00 - Knygos „The Kitab of Ivan Lutskevich a Monument of Lithuanian Tatar Culture“ (Ivano Luckevičiaus kitabas—Lietuvos totorių kultūros paminklas) (sud. Galina Miškinienė) pristatymas. Moderuoja Sigitas Narbutas, dalyvauja sudarytoja, Sergejus Temčinas, Grigorijus Potašenko, Egdūnas Račius, Lina Leparskienė. Konf. salė 5.5

17.00 - Sigitos Černevičiūtės ir Monikos Kareniauskaitės monografijos „Pati kalta? Smurto prieš moteris istorija XX a. Lietuvoje“ pristatymas. Moderuoja Rimas Bružas, dalyvauja autorės, Mingailė Jurkutė, Saulius Kaubrys, Dovilė Sagatienė. Konf. salė 1.3

18.00 - Dangiro Mačiulio ir Dariaus Staliūno knygos „Kražių skerdynės: 1893 m. lapkričio 10 d.“ pristatymas. Dalyvauja autoriai, Kęstutis Smilgevičius, Arūnas Streikus, Rimantas Miknys. Rašytojų kampas

VASARIO 25 D., ŠEŠTADIENIS

11.00 - Tojanos Račiūnaitės ir Joanos Vitkutės knygos „Gyvastingieji senojo pasaulio profiliai. XVI–XIX a. Vakarų Europos tapyba iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių“. pristatymas. Moderuoja Irena Vaišvilaitė, dalyvauja Arūnas Gelūnas, Tojana Račiūnaitė, Dalia Tarandaitė. Kino sale 1.1

12.00 - Kamilo Janickio knygos „Vladislovo Jogailos damos“ pristatymas. Moderuoja Barbara Stankiewicz, dalyvauja autorius, Aurimas Švedas, Joanna Dąbrowska. Kino salė 1.1

13.00 - Vytauto Landsbergio ir Sergejaus Loznicos knygos „Dialogas. Apie Lietuvą ir laisvę“ pristatymas. Moderuoja Tomas Vaiseta, dalyvauja autoriai, Nerijus Šepetys. LRT salė 5.1

13.00 - Tomo Wolfe’o knygos „Nuo Bauhauso iki mūsų“ pristatymas. Moderuoja Ūla Ambrasaitė, dalyvauja Marius Burokas, Giedrė Jankevičiūtė, Martynas Mankus, Marija Drėmaitė. Kino salė 1.1

14.00 - Hannah Arendt idėjos šiandien. Knygų „Totalitarizmo ištakos“ ir „Apie smurtą“ pristatymas. Dalyvauja Aurimas Švedas, Nerijus Šepetys, Simas Čelutka, Simona Merkinaitė. Konf. salė 5.2

14.00 - Anne Applebaum knygos „Raudonasis badas“ pristatymas. Dalyvauja Indrė Makaraitytė, Dovilė Jakniūnaitė, Antanas Terleckas. 15min forumas

16.00 - Tomo Vaisetos ir Valdemaro Klumbio knygos „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“ pristatymas. Moderuoja Kristina Tamelytė, dalyvauja autoriai. Konf. salė 5.2 https://www.facebook.com/events/1568375250234582

16.00 - Diskusijų klubas: Portreto piešimo žodžiais menas. Moderuoja Aurimas Švedas, dalyvauja Giedrė Beinoriūtė, Rimantas Kmita, Rūta Oginskaitė. 15min forumas

17.00 - Dokumentų rinkinio „Lietuvos užsienio politikos dokumentai. I tomas. 1917–1920 metai“ pristatymas. Moderuoja Alfonsas Eidintas, dalyvauja Zenonas Butkus, Kęstutis Kilinskas. Konf. salė 1.3 https://www.facebook.com/events/863364968292118

18.00 - Mato Maldeikio knygos „Pasaulio pabaigos istorija“ pristatymas. Dalyvauja autorius, Ingrida Šimonytė, Alfredas Bumblauskas, Aidas Puklevičius. 15min forumas

VASARIO 26 D., SEKMADIENIS

11.00 - Alfonso Eidinto knygos „Kitokios istorijos ilgesys. Alternatyvūs (kontrafaktiniai) pasakojimai“ pristatymas. Dalyvauja autorius, Aurimas Švedas. Konf. salė 5.3

11.00 – Kęstučio Kilinsko knygos „Politikai su antpečiai: civilinės ir karinės valdžios sąveika tarpukario Lietuvoje“ pristatymas. Moderuoja Antanas Terleckas, dalyvauja autorius, Nerijus Šepetys. Konf. salė 5.5

13.00 – Alfredo Bumblausko knygos „Lietuvos kryžkelės: Istorijos etiudai“ pristatymas. Moderuoja Laurynas Peluritis, dalyvauja autorius, Raimundas Lopata, Rimvydas Petrauskas. Konf. salė 5.5

14.00 – Alfredo Bumblausko ir Mangirdo Bumblausko knygos „Lietuvos istorija. Paaugusių žmonių knyga“ IV–V dalių pristatymas. Dalyvauja autoriai, Edmundas Jakilaitis, Alfonsas Eidintas. LRT salė 5.1 https://www.facebook.com/events/973621530271194

15.00 – Knygos „Jonas Karolis Chodkevičius: Impavidus pro patria mori— Bebaimis mirti už tėvynę“ pristatymas. Moderuoja Edmundas Jakilaitis, dalyvauja Kęstutis Kilinskas, Genutė Kirkienė, Rimvydas Petrauskas, Sondra Rankelienė. LRT salė 5.1 https://www.facebook.com/events/716254346798701

Dr. Ina Kažuro. Menas prakalbinti knygą

Pokalbis su knygotyrininke dr. Ina Kažuro apie senąją Vilniuje veikusią bazilijonų spaustuvę ir jos kultūrinį kontekstą. Artėjant Vilniaus knygų mugei tai puiki proga pažinti senąsias Vilniaus knygų istorijas. Dr. Kažuro vasario 22 d. Bažnytinio paveldo muziejuje skaitys paskaitą „Bazilijonų vienuolija ir knygų spauda“ – tai muziejuje vykstančio renginių ciklo „Kijevo krikščionybės skaitiniai Vilniuje“ tęsinys.

Knygotyra: kaip apibūdintumėt šią mokslo sritį? Gal už pavadinimo slypi dalykai, apie kuriuos nenutuokiame?

Apibūdinant bendrais žodžiais, knygotyra yra mokslas apie knygą. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šis mokslas turi bendrą tyrimo objektą su filologijos mokslu. Tačiau tai nėra analogiškos sritys. Filologijos, kurios vertimas iš graikų kalbos reiškia „meilė žodžiui“, tikslas yra tirti kalbą arba tekstą knygoje. O knygotyrai knyga yra vertinga savaime, kaip materialus daiktas – popierius, šriftų dizainas ir spalva, teksto išdėstymas puslapyje, viršelio medžiaga ir t. t. Kitaip tariant, knygotyrininkai nagrinėja ne patį tekstą, o kaip jis „pagamintas“, nes teksto prasmė yra ir autoriaus protinės veiklos produktas, ir daugelio kitų žmonių darbo rezultatas. Nagrinėdami raštininkų, spaustuvininkų, popierininkų, leidėjų, cenzorių veiklą, mes atkuriame teksto gimimą, o kartu siekiame suvokti kultūros mechanizmus, religijos savitumus, socialines institucijas ir įvairius visuomenės procesus. Taigi, nors knygotyros apibūdinimas atrodo paprastas ir konkretus, šis mokslas iš tikrųjų turi neišsemiamą pažintinį potencialą.

Ką įdomaus knygotyra gali atskleisti žmogui, besidominčiam kultūra, istorija?

Knygotyra yra jauna, besivystanti mokslo sritis. Vienu jos gyvybingumo požymiu laikomas mokslinių klausimų ir krypčių praplėtimas. Viena kryptis nagrinėja knygą kaip materialų objektą (analitinė bibliografija, spaudos technologijos, verslo istorija), kita mato knygą kaip socialinį ir kultūros objektą (skaitymo istorija, komunikacijos istorija), trečia sritis suvokia knygą kaip teksto, vaizdų ir informacijos objektą (tekstologija, vizualijos, diagramos, marginalijos). Pridėkime, kad šiuolaikinė knygotyra siekia aprėpti visas įmanomas teksto ir vaizdo medijas (arba laikmenas) – ir fizinėje, ir virtualioje aplinkoje.

Sena knyga, išspausdinta rankinėmis staklėmis, pranašesnė už kitus istorijos šaltinius. Ji padeda apčiuopti reiškinius, apie kuriuos neturime jokių kitų šaltinių. Šiandien nemažai senų egzempliorių išlikę ir saugoma bibliotekose. Kartais iki tol nežinoto raštijos artefakto atradimas sukelia perversmą mokslo pasaulyje, priverčia permąstyti istorinius įvykius, pakeisti nusistovėjusią nuomonę. Svarbiausia yra atrasti būdus, kaip tą seną knygą „prakalbinti“.

Kaip susidomėjote šia mokslo sritimi, kas jus patraukė knygotyroje? Kokia jūsų mokslinio tyrimo sritis?

Pirmus tyrimų objektus radau dirbdama Vilniaus universiteto bibliotekos fonduose. Čia išryškėjo temos, į kurias norėjosi atsakyti. Pavyzdžiui, domino klausimas, kaip viena spaustuvė galėjo spausdinti knygas, priklausiusias visiškai skirtingoms Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etnokonfesinėms bendruomenėms. Būtent Vilniaus bazilijonų vienuolyno spaustuvė (veikė su pertraukomis nuo 1628 iki 1839 m.) ir buvo toks įdomus atvejis. Joje spausdintos knygos rusėnų, lietuvių, lenkų, sentikių rusų ir net latvių bendruomenėms.

Po disertacinio tyrimo iškilo nauji klausimai. Supratau, kad norėdami nušviesti vienos spaustuvės savitumą turime aiškiai suvokti jos kontekstą. Todėl šiuo metu nagrinėju visas Vilniaus spaudos įmones XVIII a., kai bazilijonų spaustuvė suklestėjo.

XVIII a. Vilniaus spaustuvės buvo institucinės. Kituose Abiejų Tautų Respublikos spaudos centruose, pavyzdžiui, Krokuvoje ir Lvive, koegzistavo privatus ir institucinis spaudos verslas. Vilnietiška spauda šiuo atveju buvo vienalytė. Norint suprasti jos savitumą, reikia nuolat gilintis į Bažnyčios ar mokslo istoriją.

Kokios priežastys lėmė bazilijonų ordino spaustuvės įsikūrimą Vilniuje XVII a. pr.?

XVI–XVII a. sandūroje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išaugo spausdintinio žodžio autoritetas. Spaudos plėtrai postūmį davė smarki religinė kova tarp katalikų, stačiatikių, protestantų. Spauda padėjo susipriešinusioms stovykloms spręsti įvairius uždavinius – dalyvauti viešoje polemikoje su oponentais, tobulinti ir skleisti ideologiją, reguliuoti bendruomenės vidinę tvarką, kodifikuoti tikėjimo pagrindus ir t. t. Toje situacijoje daugiau šansų laimėti turėjo partijos, kurios naudojo spaudos medijas. Galima įžvelgti kai kurias paraleles su šiuolaikiniais socialiniais tinklais. Taigi, pagrindinė priežastis, nulėmusi bazilijonų spaustuvės atsiradimą, buvo poreikis įsitvirtinti jaunai Unitų, arba Graikų apeigų katalikų, bažnyčiai. Nors bazilijonų vienuolija buvo dar labai jauna organizacija, sugebėjo išugdyti vienuolius, galinčius įsitraukti į literatūrinę veiklą ir organizuoti knygų spausdinimą.

Į kokį istorinį kontekstą įsiliejo bazilijonų ordino spaustuvė, ėmusi veikti Vilniuje? Kokios kitos spaustuvės tuomet veikė?

XVI a. antroje pusėje ir XVII a. pirmaisiais dešimtmečiais Vilniaus spauda išgyveno sudėtingą ir labai įdomų laikotarpį. Vilniuje atsirasdavo ir užsidarydavo įvairios privačios ir institucinės spaustuvės. Iš viso per šį laikotarpį veikė aštuonios spaustuvės. Pavyzdžiui, Mamoničių šeimos spaustuvė, Jono Karcano, Danieliaus Lenčickio, Mikalojaus Kristupo Radvilos, Jokūbo Morkūno, stačiatikių miestiečių brolijos ir kitos spaustuvės. Įdomu, kad vienas pagrindinių spaudos plėtros paskatų – t. y. tarpreliginė konfrontacija – tuo pačiu metu pavirto kliūtimi, sukėlusia spaudos verslo, ypač privataus, nykimą. Kai kurios spaustuvės buvo tiesiog sugriautos per religinius konfliktus (pavyzdžiui, stačiatikių brolijos ir kalvinistų bendruomenės). Gelbėdami verslą, spaustuvininkai ieškojo įtakingų globėjų, keitė vietą, kartais – net tikėjimą. Pirmi bazilijonų bandymai įsteigti spaustuvę vyko tuomet, kai Vilniuje liko tik dvi spaustuvės – jėzuitų Akademijos ir stačiatikių brolijos.

Koks ryškiausias bazilijonų ordino spaustuvės indėlis į to meto kultūrą?

Apie kokį nors vieną indėlį sunku kalbėti. Sakyčiau, kad Vilniaus bazilijonų spaustuvė yra reikšminga dėl kelių savybių. Visų pirma, spaustuvė neabejotinai prisidėjo prie rusėnų bendruomenės įtraukimo į europietiškos civilizacijos erdvę. Rusėnams praradus valstybingumą, bazilijonai perėmė dvasinio ir intelektinio elito funkcijas – formavo naują etnokonfesinį tapatumą, gynė politines tautos teises, kūrė erdvę rusėniškoms tradicijoms išlikti naujomis sąlygomis. Be spausdintų knygų šios misijos nebūtų pasiekusios veiksmingų rezultatų.

Kiti vertingi bruožai yra universalesni, nes peržengia vienos etnokonfesijos interesus. Iš jų pirma vertinga savybe pavadinčiau potridentinės krikščionybės rėmimą. Čia turiu omenyje katalikų literatūros platinimą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės platybėse. Taip pat norėčiau akcentuoti bazilijonų spaustuvės nuopelnus platinant spausdintinį žodį lietuvių ir latvių kalbomis, tokiu būdu prisidedant prie modernių nacionalinių valstybių formavimo. Pagal išleistų lietuviškų knygų skaičių bazilijonai užleido lyderio vietą tik didžiausiai Akademijos spaustuvei. O žiūrėdama knygotyrininkės akimis, labai vertinu bazilijonų vienuolių spaustuvės indėlį į Vilniaus spaudos raidą.

Kodėl nutrūko bazilijonų spaustuvės veikla?

Bazilijonų spaustuvė priklauso institucinėms spaustuvėms. Tokia spaustuvė glaudžiai susijusi su institucijos raidos periodais. XVIII a. antroje pusėje spaustuvė kartu su bazilijonų vienuolija išgyveno klestėjimo laikotarpį. Į bazilijonų konstitucijas buvo įrašytas specialus skyrius apie spaudą „Impresso librorum“. XIX a. pradžioje spaustuvė susilaukė tokio pat likimo kaip ir vienuolija. Jos veikla buvo įvairiais būdais ribojama ir galiausiai užšaldyta. 1845 m. senosios spaustuvės įranga parduota iš varžytinių. Tačiau reikėtų paminėti ir kitą nuosmukio priežastį – stiprėjusią sekuliarizaciją. Apšvietos epochos visuomenės jau nebetenkino vienuolynų spaustuvės. Atėjo laikas, kai jas turėjo pakeisti privatūs verslininkai.

Kokius bazilijonų spaustuvės paminklus (dokumentus, spaudinius, o gal vietas, įrenginius, pastatus) galime pamatyti? Ką jie mums byloja apie sąsajas su Ukraina?

Svarbiausias ir iki mūsų dienų išlikęs spaustuvės veiklos paminklas ir liudininkas yra pačios knygos. Jos yra įvairios apimties ir įvairaus formato: nuo didelių foliantų, daugiatomių leidinių iki keliolikos puslapių knygelių, brošiūrų ir lapelių su šventųjų atvaizdais. Galima džiaugtis, kad Vilniaus bibliotekose yra pakankamai daug išlikusių egzempliorių, tačiau ir kituose Lietuvos miestuose saugomi tikrieji bazilijonų unikumai. Ilgametės archyvinės paieškos padeda mums taip pat kaupti vertingus rankraštinius dokumentus, susijusius su Vilniaus bazilijonų spaustuvės veikla. Spaustuvės veiklos paminklui reikia priskirti ir jos pastatą. Mums žinoma, kad spaustuvės vieta visada buvo Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyno teritorijoje. XVIII a. antroje pusėje jos patalpos buvo įrengtos naujame vienuolių korpuse – iš pradžių vakarinės pusės antrame aukšte, o XVIII a. pabaigoje – priestato pirmame aukšte. Šis pastatas yra išlikęs iki mūsų dienų (Aušros vartų g. 7A).

Ukrainiečiams Vilniaus Švč. Trejybės vienuolynas turi ypatingą reikšmę. Čia vienuolio kelią pradėjo jaunuolis Ivanas Kuncevičius iš Ukrainos. 1604 m. jis davė Vilniuje vienuolio įžadus, pasirinkęs Juozapato vardą. Aplink charizmatišką vienuolį susiformavo bendraminčių būrelis, kuriame subrendo idėja reformuoti vienuolystę. Šv. Juozapatas tapo jungiamąja grandimi tarp Vilniaus ir Ukrainos krikščioniškosios tradicijos, kuri puoselėjama iki šiol.

Ar šv. Juozapatas Kuncevičius, kurio 400-ąsias kankinystės metines šiemet minime, buvo susijęs su spaustuvės veikla?

Kol kas tiesioginio ryšio istorikams nustatyti nepavyko, nors žvelgdami į platesnį praeities kontekstą randame tam tikrų sąsajų. Pirmiausia paminėtina, kad XVII a. pirmaisiais dešimtmečiais ir bazilijonas Juozapatas Kuncevičius, ir Vilniaus bazilijonų vienuolyno spaustuvė įsitraukė į vieną misiją – stiprinti naujos Unitų bažnyčios padėtį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Kiekvienas veikė jam skirtame lauke ir savo priemonėmis: Juozapatas – žodžiu ir malda, o spaustuvė – spausdintomis knygomis. Svarbi ir kita šventojo ir spaustuvės sąsaja. Pirmas leidinys, išspausdintas pas bazilijonus, yra pirmas Unitų bažnyčios katekizmas. Tikėjimo pradžiamokslis išspausdintas rusėnų kalba. Seniai plinta nuomonė, kad jo autorius yra šv. Juozapatas. Nors tyrėjai neranda patvirtinančių argumentų, tikinčiųjų bendruomenė nuo seno puoselėja tradiciją priskirti autorystę šventajam.

Kokie reikšmingiausi veikalai buvo išspausdinti šioje spaustuvėje?

Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, man labiau prie širdies nereikšmingos knygos. Jos patikimiau atskleidžia praeities visuomenės savitumą negu išskirtiniai leidiniai. Tačiau jeigu bandysim išvardinti reikšmingiausią penketuką, būtų tokia seka: pirmas Unitų bažnyčios mišiolas su Leono Tarasevičiaus iliustracijomis (1692), pirmoji Abiejų Tautų Respublikos moters autorės spausdintinė knyga (Kotryna Siemiotkovskaja, „Naminės pamaldos“, 1670), patriotinis pamokslas lietuvių kalba (Mykolas Karpavičius, „Kozonius“, 1794), bizantiškos giesmės „Akatistas“ pirmas vertimas į prancūzų kalbą (1765), Vilniaus universiteto profesoriaus Jono Znoskos vertimas iš škotų filosofo Adamo Smitho veikalo „Politinė ekonomija“ (1811).

Ačiū už pokalbį.

Daktarės Inos Kažuro paskaita vyks vasario 22 d. 18 val. Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius), ji bus tiesiogiai transliuojama ir muziejaus feisbuko paskyroje. Daugiau informacijos tel. +370 5 269 7800, el. p.. Renginys nemokamas. Maloniai kviečiame!

Bažnytinio paveldo muziejaus informacija

Nerijus Šepetys. Holokausto postsekuliarumas. Tarp kritikos ir supratimo.Vilnius: vilniaus universiteto leidyka, 2022. 388 p.

Knygoje užsimojama postsekuliarybės požiūriu apmąstyti ir aprašyti nacionalsocialistinės Vokietijos užsimoto ir vykdyto masinio žydų naikinimo vizijas ir praktikas, jų patyrimą iš apačios, aiškinimus dabartyje, vertinimą iš šono. Ypatingas dėmesys skiriamas liudytojų balsų paieškai, skaitymui, interpretavimui nacionalsocialistinio savęs ir žydų matymo, jų naikinimo organizavimo ir vykdymo; asmeninio viso to patyrimo, nuo tapimo auka iki sukinėjimosi aplinkui situacijose, apsistojant ties tomis vietomis, kurios galbūt iškalbingos sekuliarybės ir religiškumo santykio požiūriu.

Sveikiname mielą kolegę doc. dr. Giedrę Motuzaitę Matuzevičiūtę Keen, kurios projektui „Praeities ir ateities sorų maisto keliai“ (angl. Past & Future Millet Foodways) Europos mokslo taryba (EMT; angl. European Research Council, ERC) skyrė 2 mln. eurų dotaciją.  Lietuvoje pirmoji EMT įsitvirtinančių tyrėjų dotacijos (angl. ERC Consolidator Grant) gavėja teigia, kad žinios apie kultūrinių augalų įvairovę, paplitimą ir integraciją praeityje gali pasitarnauti sprendžiant šiuolaikinius globalius iššūkius: bioįvairovės mažėjimo, maisto trūkumo, klimato kaitos.

Skaityti daugiau

Vilniaus miesto savivaldybė kviečia mokslininkus ir tyrėjus dalyvauti Vilniaus miesto istorijos tyrėjų konkurse ir gauti stipendiją.

Stipendijos skiriamos Vilniaus miesto istorijos tyrimams. Paraiškas stipendijai pagal 2023 metų patvirtintas tyrimų temas gali teikti Lietuvos aukštųjų mokyklų, mokslinių tyrimų institutų, mokslinių tyrimų centrų, mokslo ir studijų institucijų bei kitų istorijos tyrimų srityje veikiančių organizacijų mokslininkai ir (ar) tyrėjai bei mokslininkų ir (ar) tyrėjų organizacijos.

Tyrimams šiais metais planuojama skirti iki 35 tūkst. eurų.

2023 metų tyrimų temos

• Ginkluota ir neginkluota antisovietinė ir/ar antinacinė rezistencija Vilniuje XX a.;

• Vilniaus miesto dalys (rajonai) – istorinis ir/ar antropologinis ir/ar sociologinis tyrimas;

• Vilniaus istorinės tautos ir konfesijos;

• Vilniaus moterų istorija;

• Aktualios istorijos, meno, atminties ir paveldo sampynos;

• LDK sostinė: miestas ir miestiečiai;

• Sąjūdis Vilniuje: vietos, asmenybės ir įvykiai;

• Bendruomenės ankstyvųjų naujųjų laikų Vilniuje (suvokiant bendruomenes pačia plačiausia prasme – nuo etnokonfesinių bendruomenių iki cechų, brolijų ar kitokių korporacijų);

• Miestas ir karas: Vilnius apgulčių, okupacijų ir sukilimų metu;

• Vaikai ir vaikystė senajame Vilniuje.

Detalesnė informacija su nuoroda paraiškų pateikimui viešinama čia: https://vilnius.lt/lt/2023/01/30/konkursas-vilniaus-miesto-istorijos-tyrejams/ ir https://paslaugos.vilnius.lt/service-list/Vilniaus-miesto-savivaldybes-biudzeto-lesu-skyrimas-Vilniaus-miesto-istorijos-tyreju-stipendijoms.

Mūsų kolega ir ilgametis partneris, Ukrainos Katalikiško universiteto mokslininkas dr. Ivanas Almesas vieši Lietuvoje. Sausio 25 d., 18 val. Bažnytinio paveldo muziejuje vyks jo paskaita Vilnius – Kyjivas – Maniavos Skitas: Naujųjų laikų Kyjivo metropolijos vienuolynų reformos.

Dalinamės Ivano Almeso interviu atvykus į Lietuvą.