Praėjusią savaitę, rugsėjo 15-17 d. Vilniaus universitete (VU) vyko tarptautinis kongresas „Permąstant Ukrainą ir Europą: nauji iššūkiai istorikams“ („Rethinking Ukraine and Europe: New Challenges for Historians“). Unikaliose diskusijose apie Ukrainos istoriją dalyvavo per 150 mokslininkų iš įvairių šalių.
Kongresą atidarė VU Istorijos fakulteto dekanė doc. Loreta Skurvydaitė. Sveikinamąjį žodį tarė Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, po kurios sekė VU rektoriaus, istoriko prof. Rimvydo Petrausko ir pagrindinio kongreso organizatoriaus – Lietuvos istorijos instituto direktoriaus, prof. Alvydo Nikžentaičio kalbos. Kongreso mokslinius pranešimus pradėjo žymus britų istorikas, Aberdyno universiteto profesorius įtakingos knygos apie Lenkijos ir Lietuvos uniją autorius Robertas Frostas. Toliau sekė svečio pranešimo „Praeitis dabartyje: Permąstant Ukrainą, Europą ir tautinę valstybę globaliame amžiuje“ pagrindiniai akcentai.
Prof. R. Frostas pradėjo savo parnešimą istorija apie buvusį JAV prezidentą Donaldą Trumpą. Istorikas pasakojo, kaip buvęs JAV prezidentas prieš kelis metus iškėlė memorialinį paminklą jam priklausiančiame golfo lauke (angl. The Trump National Golf Club at Lowe's Island in Virginia) ir pareiškė: „Šioje vietoje mirė tiek daug šiaurės ir pietų karių, kad kraujas upės vandenį nudažė raudonai, todėl ši vieta tapo žinoma kaip „kraujo upė“ (angl. river of blood).” Prof. R. Frostas toliau pasakojo, kad tai išgirdę JAV pilietinio karo istorikai kraipė galvas sakydami, kad šioje vietoje joks tokio pobūdžio pilietinio karo mūšis neįvyko. „Buvęs JAV prezidentas dar ginčijosi su istorikais, bet galiausiai išsakė pastabą: „Iš kur jie žino? Ar jie ten buvo?“. Su šia įžangine istorija prof. R. Frostas stengėsi pailiustruoti, kokius sunkumus patiria dabartiniai istorikai, kai tenka susidurti su akivaizdžiu melu ir tiesos manipuliacija.
Tęsdamas savo pranešimą, svečias iš Jungtinės Karalystės prisiminė, kai 2022 m. vasario 22 d. Vladimiras Putinas paskelbė „stulbinamą“ mėginimą pateisinti savo neišprovokuotą ir kriminalinę invaziją į Ukrainą. Pasak istoriko, savo ksenofobiškuose „sapalionėse“ V. Putinas „prievartavo“ istoriją ir prasilenkė su tiesa. Cituodamas V. Putiną, prof. R. Frostas pamini pagrindinius šio pseudoistorinio straipsnio teiginius apie Ukrainą ir jos žmonės. Britų istorikas pažymi ne tik su realybe prasilenkiančius „faktus“, bet taip pat atkreipia dėmesį, kad straipsnyje jaučiamas ir specifinis nacionalistinis, rusiškas imperializmas, kuris susiformavo dar XIX a.: „Jei subjektai į kultūrinę ir politinę rusifikaciją atsako „ne“, tuomet jie yra persekiojami, deportuojami – patiria genocidinį išpuolį.“ Istorikas taip pat pažymi, kad būtent šio imperialistinio nacionalizmo „tiesos“ versija ir neigia Ukrainos, kaip atskiros ir nepriklausomos šalies, egzistavimą.
Toliau tęsdamas mintį, prof. R. Frostas atkreipė dėmesį į problemas, su kuriomis istorikai susiduria šiandien, kaip kad tai, jog dabartinės nacionalistinės imperialistinės idėjos, ne tiek daug skiriasi nuo nacionalizmo, kuris išsivystė XIX a.: „Nacionalizmas, kuris kūrė valstybės ir tautos atsiradimo versiją, ją pridengiant kalbomis apie tam tikrų tautų, tarimai išrinktų Dievo, civilizacines misijas.“ Britų istorikas papildo, kad besaikio imperinio nacionalizmo ir nacionalinės didybės manijos pavojus akivaizdžiai parodė XX a. pasauliniai karai ir daugybė kitų konfliktų: „Istorikai akivaizdžiai priešinosi šiai paradigmai. Būtent kova prieš tokio tipo nacionalizmą, yra dabartinės transnacionalinės istorijos populiarumo pagrindas.“ Toliau britų istorikas pasakojo apie transnacionalinės istorijos istoriją cituodamas kitus istorikus;: „Transnacionalinė istorija atsirado 1945 m. pasienio regionuose, kur maišėsi tautos ir nacijos, kaip kad Elzasas, Lotaringija, Silezija ir vakarų Ukraina. Šie regionai kėlė problemas dominuojančioms valstybėms, tikinčioms savo „civilizacine“ misija, pavyzdžiui Prancūzija, Vokietija ar Rusija. Transnacionalinė istorija metė iššūkį ilgai vyravusiai prielaidai, kad tauta yra pagrindinis istorinės analizės vienetas. Tokiu būdu transnacionalinė istorija atvėrė naujas tyrimų kryptis ir suteikė naujų istorinių žinių.“
Antroje savo pranešimo dalyje britų istorikas savo dėmesį patraukė link politinio ir kultūrinio Abiejų Tautų Respublikos (angl. Polish–Lithuanian Republic) vystymosi. Istorikas pabrėžia, kad specialiai panaudojo terminą „respublika“ (angl. „republic“), o ne „sandrauga“ (angl. „commonwealth“). Be to, profesorius pažymi, kad iš šios respublikos iškilo keturios modernios tautos: lenkai, lietuviai, ukrainiečiai ir baltarusiai. Istorikas nusikelia atgal į praeitį, į Liublino unijos dieną. Priešingai nei lenkų istorikai per amžius rašydavo, prof. R. Frosto teigimu, Liublino unija suformavo ne valstybę, o respubliką, pagal klasikinę ir renesansinę prasmę: „Tai piliečių institucija sudaryta iš dviejų valstybių. Tačiau kur rusenai, kur ukrainiečiai?“
Istorikas pasiūlo alternatyvų suverenios ATR valstybės vystymosi modelį: „Ši respublika buvo ne tik dviejų tautų sąjunga, bet sąjungų sąjunga (angl. union of unions).“ Tęsdamas mintį, jis vardija sutartis su Prūsija ir Livonija: „Atskiros sutartys buvo sudaromos ukrainietiškoms teritorijoms. Šie miestai nebuvo aneksuoti. Sutartis su Lenkijos karalyste jie išsiderėjo savo terminais. Tai buvo abipusio susitarimo veiksmas.“ Istorikas pasakoja, kad sutartis su Kijevo kunigaikštyste, kuri įvyko 1569 m. birželio 6 d., atsispindėjo Liublino unijos principus ir buvo paremta lygiateisiškumu: „Lygių sąjunga tarp laisvų žmonių. Ši sutartis garantavo teises rusėnų kalbai ir privilegijas stačiatikių bažnyčiai. Daugiskaita rodo, Liublino unija buvo sudaryta ne iš dviejų, o iš trijų tautų.“ Tačiau istorikas pažymi, kad tuo metu drąsiai skambėjusiai religinei tolerancijai įsigalėti sutrukdė kontrreformacija.
Galiausiai istorikas užbaigė savo pranešimą tokiais žodžiais: „Manyčiau, kad XXI a. turime iš pagrindų permąstyti idėją, kad egzistuoja „istorinės“ ir „neistorinės“ tautos, susijusios su valstybingumo sąvoka bei valstybės ir tautos prigimtiniu ryšiu. Aš tikiu, kad ukrainiečiai yra šios naujos tautiškumo ir valstybingumo sampratos avangarde. Jie kovoja už visas mažąsias tautas, kurios kaltinamos, kad nėra istorinėmis, už jų apsisprendimo teisę. Tačiau savo krauju rašydami naująją tautinę istoriją, jie pripažįsta, kad globalėjančiame pasaulyje, laisve ir nepriklausomybe tikinčios tautos, turi vienytis prieš autokratiją ir tironiją. Jie siekia narystės Europos Sąjungoje ir NATO. Tikiu, kad savo drąsa ir kova dėl visų tautų, įskaitant ir mažų, laisvės, jie to nusipelnė. Istorikai turėtų sekti jų pavyzdžiu ir nustoti sieti tautos idėją su fašizmu ir konservatizmu. Kaip 1776 m. amerikiečiai parodė, kad valdžia turi būti renkama žmonių ir tarnauti žmonėms. Tauta yra prigimtinė žmogaus teisė, iš kurios kyla visa kita. Slava Ukraini!“
