Naujienos

Gruodžio 19 d. Vilniaus universitete (VU) įvyko iškilmingas šventinis vakaras „2024-uosius metus palydint“. Renginyje prisiminti kalendorinių 2024 m. darbai, pagerbti šiais metais pasižymėję VU akademinės bendruomenės nariai, skambėjo palinkėjimai artėjantiems naujiesiems metams. Vakaro dalyvius sveikino VU rektorius prof. dr. Rimvydas Petrauskas, Senato pirmininkė prof. dr. Eglė Lastauskienė, buvęs VU tarybos narys Česlavas Okinčicas ir naujai išrinktos Tarybos pirmininkas dr. Marius Jurgilas.

Šį rudenį pirmą kartą VU istorijoje vyko reikšmingo indėlio į atvirąjį mokslą konkursas. Atvirasis mokslas – judėjimas, apimantis visą mokslo produkciją ir siekiantis didinti skaidrumą, atkartojamumą, patikimumą ir prieinamumą visuose mokslinės veiklos etapuose. Konkurso nugalėtojų prizai įteikti ir Istorijos fakulteto mokslininkų grupei – dr. Norbertui ČERNIAUSKUI, doc. dr. Salvijui KULEVIČIUI ir Vakarei GOTAUTAITEI.

Už svarius mokslo pasiekimus 2024-aisiais metais apdovanota Rektoriaus mokslo premija Istorijos fakulteto mokslo darbuotoja dr. Tetiana BORIAK.

Geriausių 2024 m. dėstytojo premiją pelnė Istorijos fakulteto asistentas dr. Ryšard GAIDIS.

Artėjant metų pabaigai, Vilniaus universitete (VU) prisimenami ir apdovanojami labiausiai nusipelnę bendruomenės nariai. Šiais metais net penki VU Istorijos fakulteto nariai buvo apdovanoti šventiniame renginyje. Vienas iš jų – Naujosios istorijos katedros dėstytojas dr. Ryšardas Gaidis, kuris buvo įvertintas kaip geriausias šių metų Istorijos fakulteto dėstytojas. Metų dėstytojo paklausinėjome, su kokiomis problemomis tenka susidurti dėstytojaujant, kodėl svarbu mokytis apie praeitį ir koks turėtų būti dėstytojas.

Apie dirbtinį intelektą ir šaltinių prieigą internete

Su studentų naudojimosi dirbtiniu intelektu (DI) problemomis Istorijos fakulteto 2024 m. geriausiam dėstytojui tiesiogiai susidurti neteko, tačiau tam tikrus pavojus jis jau yra nusimatęs: „Pagrindinis būtų DI panaudojimas praktiniuose darbuose. Bet mes žinome, kad DI įrankiams būdingas tam tikras naratyvo kūrimas. Tai vienas iš būdų, kurie mums gali padėti įvertinti, ar darbas yra originalus, ar ne. Tačiau darbų autentiškumo klausimas išlieka aktualus. Ateityje šis klausimas bus vis aktualesnis.“

Kalbant apie informacines technologijas, dr. R. Gaidis pastebi dar vieną iššūkį, su kuriuo tenka susidurti studentams rašant referatus ar net dėstytojams rengiant istorinius straipsnius. „Bene svarbiausias istoriko darbo aspektas yra istoriografija ir šaltiniai. Turint prieigą prie gausybės informacijos internete, problema kyla dėl orientavimosi joje. Privaloma labai kruopščiai tikrinti skelbiamos medžiagos autentiškumą.“

Kita vertus, pažymi istorikas, įvairios institucijos, tokios kaip archyvai, istorijos institutai, žinomi istorijos mokslo žurnalai ar muziejai, taip pat skaitmenizuoja savo fondus, taip palengvindami prieigą prie šaltinių. „Mes ramiai galime pasikliauti tokia medžiaga, nes žinome, iš kur yra šaltiniai – priešingai nei nežinomos kilmės informacija internete.“

Praeities supratimo svarba dabarčiai ir ateičiai

Dėstytojo paklausiame, kaip istorijos mokymas gali padėti suprasti ne tik praeitį, bet ir dabartį ar net ateitį. Dr. R. Gaidis sako, kad žmonija dažniausiai nepasimoko iš istorijos, ir gan ironiškai priduria: „Ji bando mokytis. Skelbia, kad bandys mokytis iš istorijos, bet iš esmės ir nepasimoko. Bet tam istorikai turi paaiškinimą. Istorija tikrai nesikartoja lygiai taip, kaip buvo kadaise. Istorikai bando atskleisti įvairioms epochoms būdingas bendras tendencijas, atskirais atvejais paaiškinti socialinės, politinės ir ekonominės raidos dėsningumus, kurie dažniausiai ir sukuria istorijos pasikartojimo įspūdį. Privalome taip pat įtraukti ir atsitiktinumo faktorių. Istorikai vertina šitą dalyką, nes istoriją irgi veikia net tokie dalykai, kurių paaiškinti racionaliai negalime.“

„Mums, kaip žmonėms, kaip visuomenės ir tautos atstovams, labai svarbu yra orientuotis laike. Iš esmės žmogus negali normaliai funkcionuoti be trijų laiko perspektyvų: be praeities, dabarties ir ateities. Mes žinome, kaip blogai gali orientuotis dabartyje ir jokių planų neturėti žmogus, kuris yra praradęs atmintį. Toks žmogus tampa visiškai priklausomas nuo aplinkos, tad juo turi kažkas rūpintis, – pasakoja Istorijos fakulteto dėstytojas. – Panašiai atsitinka, kai žmogus stokoja ateities planų, jis blaškosi dabartyje arba paskęsta praeityje. Praktiškai negali žengti į priekį.“

Istorikas paaiškina, kad būtent todėl istorija, pradedant nuo kasdienių dalykų, baigiant idėjiniu lygmeniu, yra tas pagrindas, ant kurio žmogus stovi: „Be istorijos sunku įsivaizduoti žmogaus tapatybę.“

Principai, kuriais turėtų vadovautis dėstytojas

Paklaustas, kaip jam atrodo, koks dėstytojas turėtų būti, dr. R. Gaidis pradeda nuo to, kad svarbiausia užduotis yra studentą sudominti: „Parodyti, kad net pačius žinomiausius istorijos faktus ar reiškinius galima aiškinti iš įvairių, net diametraliai priešingų perspektyvų. Tam tenka pasitelkti įvairius įrankius: skirtingas interpretacijas, vaizdus, naudoti interaktyvius šaltinius, žemėlapius, pagaliau kultūros išteklius. Būtina siekti, kad istorinė problema būtų išnagrinėta kuo plačiau. Atskleisti jos euristinį lauką, kuris pažadintų susidomėjimą ir ryžtą tą problemą gvildenti.“

„Atsiranda naujų teorijų, naujų šaltinių, kurie pakoreguoja ankstesnes išvadas, ir mes, be abejo, turime parodyti, kaip keičiasi ir, tikėkimės, tobulėja mokslas. Kita vertus, labai svarbus vaidmuo tenka kritinio mąstymo įgūdžių formavimosi skatinimui. Taip pat privalu parodyti praktinę istoriko darbo pusę. Dėstytojas tobulėja kartu su savo studentais, kai su jais diskutuoja, aptaria savo patirtį, kai vyksta į konferencijas ir stažuotes užsienyje, dirba archyvuose. Tad pasiruošimas paskaitomis yra nuolatinis procesas“, – dalinasi patirtimi metų dėstytojas.

Istorikas pasakoja, kad kartais, būna, po paskaitos studentai prieina ir užduoda papildomų klausimų ar net ploja. Tuomet jis jaučia, kad pavyko įgyvendinti tą pagrindinę dėstymo užduotį – sudominti.

Apibendrindamas dr. R. Gaidis sako, kad viena svarbiausių dėstytojo savybių turėtų būti užsidegimas. Dažnai reikia savo pavyzdžiu rodyti susidomėjimą dėstomu dalyku ir savo profesija. Taip pat labai svarbu yra atvirai ir nuoširdžiai bendrauti su studentais: Išklausyti jų pastebėjimus ir samprotavimus, pasikalbėti netgi paprastomis, visiškai kasdienėmis temomis.

„Visada stengiuosi būti atviras ir nuoširdus bendraudamas su studentais, išklausyti jų pastebėjimus ir samprotavimus. Skatinu iniciatyvumą, savarankiškumą ir originalumą. Tam tikrais atvejais padeda saviironija ir humoro jausmas“, – savo santykį su studentais atskleidžia geriausias 2024 m. Istorijos fakulteto dėstytojas.

Dr. R. Gaidis reiškia didžiulį dėkingumą studentams, su kuriais jam tenka dirbti ir bendrauti, ir tikisi, kad toks bendradarbiavimas tęsis ir toliau.

Archeologijos studijų studentai, doktorantai ir jaunieji tyrėjai kviečiami dalyvauti IV Poznanės jaunųjų tyrėjų archeologų konferencijoje (PYRAC), kuri vyks 2025 m. kovo 6–8 dienomis Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto Archeologijos fakultete (Lenkija).

Organizatoriai kviečia magistrantus, doktorantus ir jaunuosius mokslininkus pristatyti savo darbus teminėse sesijose: Archeologijos mokslas; Lauko tyrimai, radiniai ir medžiagų tyrimai; Kraštovaizdis; Paveldas. Taip pat organizuojama speciali stendinių pranešimų sesija.

Registracijos forma

Galutinis registracijos terminas: 2024 m. gruodžio 22 d.

Daugiau informacijos – skrajutėje.

Kontaktai detalesnei informacijai gauti:  

Facebook (@PYRAConf)

Instagram (@pyrac_amu)

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto taryba skelbia konkursą dekano (-ės) pareigoms eiti.

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekaną(-ę) iš savo kandidatūrą išsikėlusių kandidatų Vilniaus universiteto statuto ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto nuostatų nustatyta tvarka slaptu balsavimu renka Istorijos fakulteto taryba ir teikia skirti Vilniaus universiteto rektoriui.

Dekano (-ės) statusą, įgaliojimus, atsakomybes, funkcijas reglamentuoja Statuto 28 straipsnio 4 dalyje, Nuostatų IV skyrius.

Konkurse į Dekano (-ės) pareigas gali dalyvauti asmuo, turintis mokslo laipsnį arba esantis pripažintas menininkas, turintis pedagoginės ir vadybinės patirties ir padalinio vadovo pareigų kadencijos pirmąją dieną dar nepasiekęs įstatymų nustatytos pensinio amžiaus ribos.

Dekano (-ės) kadencijos trukmė – 5 metai.

Kandidatai Istorijos fakulteto rinkimų komisijos pirmininkui turi pateikti šiuos dokumentus:
1) prašymą dalyvauti konkurse;
2) asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopiją;
3) gyvenimo aprašymą (CV);
4) mokslo laipsnį patvirtinančio dokumento kopiją;
5) veiklos programą (rekomenduojama apimtis iki 5 psl.).

Dokumentus kviečiame teikti rinkimų komisijos pirmininkui dr. Ryšard Gaidis el. p.: .

Istorijos fakulteto dekano (-ės) rinkimų organizavimo grafikas:
Kandidatūrų kėlimas ir dokumentų priėmimas iki 2025 vasario 5 d.
Pretendentų sąrašas bus paskelbtas Istorijos fakulteto internetiniame puslapyje 2025 m. vasario 6 d.
Dekano(-ės) rinkimai vyks 2025 m. kovo 4 d. Istorijos fakulteto tarybos posėdyje.

Su Istorijos fakulteto nuostatais, reglamentuojančiais konkurso organizavimo tvarką ir dekano veiklos funkcijas, galima susipažinti ČIA

Kaskart prasidėjus žiemai išgirstame komišką ir jau net kiek nuvalkiotą frazę „žiema kelininkus užklupo netikėtai“, atsiradusią iš nepasitenkinimo pasunkėjus vairavimo sąlygoms. Tačiau galbūt, lyginant situaciją su praeities keliais ir transportu, nėra ko pykti?

Apie tai, kokiais keliais ir kaip Lietuvoje buvo keliaujama, kai greičiausia transporto priemonė buvo žirgas, pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto mokslininkas doc. Tomas Čelkis. Istorikas specializuojasi XIII–XVIII a. LDK istorinės geografijos, kartografijos ir praeities susisiekimo tyrimų srityje.

LDK laikais greičio ribojimų nebuvo

Dabar automobiliu iš Vilniaus į Kauną galima nuvykti greičiau nei per pusantros valandos, tačiau LDK laikais ši kelionė užtrukdavo parą. Pasak doc. T. Čelkio, iki XVIII a. būdavo vengiama keliauti naktį, nes kildavo pavojus nuvažiuoti nuo kelio arba tiesiog pasiklysti. Kalbėdamas apie praeities greičius plačiau, istorikas pamini seniausią žinomą LDK ir Lenkijos karalystės paštą, kuris pradėjo veikti 1562 m. Šis paštas iš Krokuvos į Vilnių (tiesia linija 630 km, dabartiniais keliais trumpiausias maršrutas 765 km) keliaudavo savaitę.

„Pašto kelionėse būdavo keičiami žirgai ir stengiamasi kuo greičiau pasiekti tikslą. Jeigu pranešimas būdavo ypač svarbus, toks kaip diplomatinio lygmens žinutė, tuomet vadinamieji žygūnai keliaudavo ne kinkiniais, o raiti“, – pasakoja Istorijos fakulteto dėstytojas.

Kalbėdamas apie praeityje naudotą transportą, doc. T. Čelkis kelia klausimą, kada išvis Lietuvos teritorijoje atsirado ratas: „Yra žinoma, kad rogės buvo naudojamos kaip pagrindinė transporto priemonė. Lietuvių rogės minimos XIII a. kronikose. Žemaičiai net po šiai dienai roges vadina „šlajomis“. Šlajos buvo lygiagrečiai surištų rąstelių vilksnė. Tai buvo pirmosios rogės, ant kurių buvo galima atsisėsti, išsilaikyti ar kažką padėti ir tempti.“

Pasak istoriko, vežimų Lietuvos teritorijoje iki XV a. būta mažai, o jei tokių ir atsirasdavo, tai daugiausia būdavo vokiečių pirklių transporto priemonės. Laikui bėgant svetimšaliai vietiniams parodė, kaip pasidaryti vežimus ir jais naudotis.

Ratinis vežimų transportas Lietuvoje tikrai žinomas nuo XV a. pabaigos. Yra išlikę jų aprašymai, pagal kuriuos istorikai juos tipologizuoja.

„Dviračiai vežimai buvo naudojami trumpiems ir greitiems pasivažinėjimams. Taip pat egzistavo keturratis, dažnai kaustytas geležimi, sunkusis vežimas. Jis buvo skirtas kroviniams vežti. Tokio tipo vežimas Lietuvos teritorijoje atsirado XVI a. Iš XVII a. yra aprašytų ir labai įmantrių vežimų, arba karietų, dengtų oda ir aksomu, su minkštakrėsliais ir pagalvėlėmis. Stiklo tais laikais buvo mažai, todėl į langus dėjo taukais išteptą popierių, kad nors kiek spingsėtų šviesa žiemos metu. Karietas žymėdavo heraldika, kad aplinkiniai žinotų, kam ji priklauso ir kas važiuoja. Tad toks transportas buvo pagrindinis nuo seniausių laikų iki tada, kai atsirado traukinys. Traukinio atsiradimą galima laikyti didžiausiu sausumos transporto lūžiu nuo rato atsiradimo“, – apibendrina ratuotą transportą istorikas.

LDK kelių kategorijos

Nagrinėdamas svarbiausią transporto infrastruktūros dalį – kelią, istorikas LDK kelius išskiria į keturias kategorijas: „Pirmoji būtų takeliai arba keliukai. Ilgą laiką nereikėjo plačių kelių, nes nebuvo ratinio transporto ir nereikėjo prasilenkti. Takeliai buvo siauri, bet juose lengvai galėjo prasilenkti du raiteliai.“

Antrajai kelių kategorijai pašnekovas priskiria valdovų pramintus kelius. Seniausi net vadinti Vytauto ar Algirdo keliais, o vėliau jau žinomas ir Batoro kelias: „Šitie keliai tampa pirmaisiais didžiaisiais keliais – vieškeliais, magistralėmis. Jais valdovas keliaudavo po savo dvarus ir susirinkdavo mokesčius. Būtent tada, su nuolatinėmis valdovo kelionėmis, pradeda formuotis sisteminė kelių infrastruktūra.“

Pradėjus intensyviai judėti vežimais, atsirado gerų kelių poreikis. Istorikas pažymi, kad nuo XVII a. turima jau nemažai duomenų. Trečiosios kategorijos keliai – vietinės reikšmės, vietos žmonės juos naudodavo savo reikmėms ir prižiūrėdavo. „Įdomus faktas, kad kai pasibaigdavo seimų suvažiavimai, visiems bajorams vienu metu išvažiuoti neleisdavo, kad nesuniokotų kelio ir vietos gyventojai neprapultų“, – priduria istorikas.

Nuo XVI a. jau atsiranda keliai privačiose valdose, kuriuos vietos bajorai kontroliuodavo, imdavo muitus, kartais net kitiems neleisdavo važiuoti. Tuomet į kelią pradėta žiūrėti kaip į privačią nuosavybę, kaip į tam tikros infrastruktūros elementą. Atsiranda ir kelių inžinerija: tiltai ir medgrindos, žemgrindos ir pylimai, kuriuos reikėjo padaryti ir prižiūrėti. Žmonės kelią suprato kaip nuosavybę, kurią puoselėdavo tiek valstybiniu, tiek vietiniu lygmeniu. Jei keliai nebūdavo pravažiuojami, tai pirkliai neatvykdavo, paštas nejudėdavo. Neįvydavo elementarūs socialiniai mainai.

Nors Lietuvos Statutuose ir teisynuose nebuvo Kelių eismo taisyklių, tačiau su keliais susijusių įstatymų ar nuostatų galima rasti jau 1468 m. Kazimiero teisyne. „Jeigu važiuojant keliu arkliui lūždavo koja ar kas kito blogo nutikdavo, tai tas, kieno žemėje tas kelias buvo, privalėdavo kompensuoti žalą“, – teigia docentas.

Tiltininkai

Paklaustas, ar LDK laikais buvo kelininkų, istorikas atsako, kad panašią funkciją atliko vadinamieji tiltininkai. Tai viena iš pareigybių, kurių LDK laikais buvo įvairiausių, kaip kad taurininkai, tradiciniai maisto ragautojai ir panašiai.

„Tiltininko pareigybė atsirado XVI a. Galima prielaida, kad ji atkeliavo iš rusėniškų žemių. Tiltininkas kartu su pagalbininkais, dažniausiai kariais, daugiausia prižiūrėdavo kelius ir tiltus, per kuriuos būdavo suplanuotas kariuomenės judėjimas. Jie turėdavo užtikrinti kelio pravažumą. Tiltininkai darbuodavosi netoli pilių, jas taip pat dažnai remontuodavo. Tai buvo išties rimtos pareigos, tarsi šių dienų rangovai, kuriems reikėdavo ne tik sutelkti žmones, bet ir su jais susikalbėti, kas irgi būdavo problema to meto Lietuvoje“, – apie praeities kelininkus pasakoja dėstytojas.

Istorikas sakosi aptikęs įdomų XVI a. teismo bylos šaltinį, kuriame rašoma, kad į vietą atvykusį tiltininką su padėjėjais sumušė vietos gyventojai. Priežastis – tilto apmokestinimo baimė: „Vietiniai tilto tvarkymo darbus suprato kaip pasikėsinimą į jų turtą. Bijota, kad bus uždėti nauji muitai ir net pravažiavus tuščiu vežimu teks mokėti pusę grašio. Tad vietos vyrai, kurie galbūt dar patys statė tą kelią ir tiltą, sumušė ir išvarė, galima sakyti, pareigūną ir jo padėjėjus. Teisme vietos mušeikos buvo nubausti, nes veikė prieš valdovo vietininką, kas pagal Statutą, to meto konstituciją, buvo griežtai baudžiama.“

Lapkričio 21 d. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete įvyko pirmoji (Post)autoritarinių kraštovaizdžių tyrimų centro (PAScapes) tarptautinė konferencija „New Cultural Landscape Interpretations: Perspectives from Geography and History“, į vieną erdvę subūrusi kultūrinius kraštovaizdžius tiriančius, skirtingoms disciplinoms atstovaujančius mokslininkus. Dešimt pranešėjų, pristačiusių savo tyrimų objektus, naudojamus metodus ir prieigas, puikiai atliepė organizatorių užmojį – Lietuvoje santykinai naujas šiuolaikinis kraštovaizdžių tyrimų laukas turėtų įgyti aiškesnius kontūrus, tiek pranešimai, tiek juos lydėjusios diskusijos išryškino šio lauko įvairovę, perspektyvas ir problematiką.

Konferenciją atidaręs istorikas Marcas Elie klausytojus nukėlė į rytų Kazachstaną. Ekologines, oro taršos problemas sovietmečiu šiame regione tiriantis mokslininkas iškėlė problemą, kad lig šiol panašaus pobūdžio temas buvo linkstama analizuoti universaliai, apsiribojant bendromis tendencijomis, nuošalėje paliekant poveikį atskiroms bendruomenėms, reakcijas ir atsaką. Anot jo, labai svarbu atsigręžti į vidutinio dydžio SSRS miestus, kur, M. Elie teigimu, oro tarša gyventojus veikė labiausiai – pavyzdžiui, konferencijos metu išsamiau pristatytą Oskemeną.

Pirmojoje sesijoje kalbėjusi geografė Anita Zarina pristatė kraštovaizdžio transformacijos tyrimuose gana retai sutinkamą priklausomybės nuo kelio (angl. path dependence) metodą ir jo taikymą tiriant pelkių nusausinimo procesus Latvijoje. Antrasis pranešėjas geografas Guillaume‘as Laquement‘as klausytojus supažindino su intriguojančiu tyrimu, kurio centre atsidūrė prieš Antrąjį pasaulį karą Balearų jūros pakrantėje (Argelès-sur-Mer) įrengta stovykla ispanų pabėgėliams, o tiksliau – šios teritorijos transformacija, analizuota pasitelkiant mikrogeografijos ir kartografijos prieigas. Sesiją užbaigė sociologas Siarhei‘us Liubimau, skaitęs pranešimą apie erdvinių sąvokų reikšmę numatomame Baltijos šalių atsiskyrimo nuo postsovietinės energetikos sistemos (BRELL) procese.

Antroji sesija prasidėjo nuo sovietmečiu turistų rojumi paversto, tačiau vietinės pramonės teršiamo Seligerio ežero. Pasitelkęs šį konkretų atvejį istorikas Laurent‘as Coumelis pažvelgė į bendras SSRS žaliosios politikos tendencijas. Kiek kitokių spalvų į programą įnešė istorikė Rugilė Roženė. Trumpai aptarusi ekosocialinės prieigos perspektyvas ir problematiką tiriant autoritarinius kraštovaizdžius, ji pristatė žmogaus ir erdvės, patiriančios iš viršaus padiktuotas transformacijas, santykį ir sąveiką – dailininkės Lidijos Meškaitytės ir jos kūriniuose fiksuoto Antšvenčių kaimo kraštovaizdžio istoriją. Apie žmogaus santykį su aplinka kalbėjo ir PAScapes centro podoktorantūros stažuotoja, geografė Camilie Robert-Boeuf. Ji reflektavo atliktą tyrimą apie kolektyvinius sodus Kazanės regione, pristatė metodologinius iššūkius ir naujų įžvalgų padiktuotus tolimesnių darbų planus.

Trečiąją sesiją atidariusi kita centro stažuotoja Eda Muco dalyvius supažindino su Albanijos (vienintelės posovietinės valstybės, kurioje nebuvo vykdoma žemės nuosavybės restitucija) kaimiško kraštovaizdžio bendruomeninio valdymo procesais, tirtais žvelgiant per teritorinio ir socialinio kapitalo prizmę. Po to Jurajus Lieskovsky skaitė pranešimą apie Slovakijos tradicinių agrokultūrinių kraštovaizdžių problematiką, o PAScapes geografų komandai atstovavęs Darijus Veteikis pristatė įsibėgėjantį tyrimą, kurio metu siekiama nustatyti Lietuvos kraštovaizdžių kaitos sekas sovietiniu ir posovietiniu laikotarpiais.

Parengė Agnė Kereišiūtė

Lapkričio 21 d. Prahos Karolio universitete Socialinių mokslų fakultete studentams buvo pristatytas visų trijų Baltijos šalių nueitas išbandymų kelias 1988-1991 m. Lietuvos, Latvijos ir Estijos ambasadoriai Čekijos Respublikoje atidarė parodą apie Baltijos kelią ir priminė, kokią reikšmę visoms trims tautoms turi susikabinimas rankomis 1989 m. rugpjūtį. Šių metų lapkritį sukako 35 metai, kai griuvo Berlyno siena Vokietijoje lėmusi Vokietijos suvienijimą ir kai įvyko „Aksominė revoliucija“ Čekoslovakijoje, nuvertusi komunistinį režimą šioje šalyje.

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto doc. Dalia Bukelevičiūtė supažindino su atgimimo dvasia Lietuvoje, kuri aktyviai ėmė reikštis 1988 m. birželį įkūrus Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Karolio universiteto studentams paaiškinta, kodėl prasidėjusi revoliucija yra vadinama dainuojanti revoliucija. Daug dėmesio skirta 1989 m. Baltijos keliui, roko maršams ir ekologiniams judėjimams atskleisti. 1990 m. buvo lūžio metai, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, o prof. Vytautas Landsbergis į vieną pirmųjų užsienio šalių 1990 m. gegužę nuvyko pas Čekoslovakijos prezidentą Vaclavą Havelą aptarti kelių, kaip būtų galima paspartinti bendradarbiavimą ir siekti pripažinimo tarptautinėje erdvėje.

Diskusijoje taip pat dalyvavo šių visų įvykių liudininkė Janina Balsienė, kuri tuomet studijavo VU Chemijos fakultete ir Karolio universitete. Estijos intencijas ir laikyseną atskleidė tuo metu Čekoslovakijoje kultūrines ir pogrindines veiklas vysčiusi estų menininkė Iivi Zajedova. Diskusiją moderavo Prahos Karolio universiteto Socialinių mokslų fakulteto docentas Luboš Švec.

Šiais metais Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto alumnų Vytenio Povilo Andriukaičio ir prof. Mečislovo Jučo stipendijos skirtos Istorijos fakulteto studentėms Agnei Malinauskaitei ir Justinai Sabonaitytei. Studentės pasakoja apie atliktus tyrimus, už kuriuos gavo vardines stipendijas.

Nuo genealoginės savimonės iki pirmojo VU botanikos sodo

Agnė Malinauskaitė studijuoja istorijos bakalauro IV kurse ir, kaip pati sako, dėl studijų nesigailėjo nė karto. Stipendijos skyrimo komisijai siuntė kelis darbus. Vienas iš jų buvo kursinis darbas „Oginskių giminės genealoginė savimonė XVIII a. LDK proginiuose pamoksluose“. Tačiau šios temos bakalauro darbe mergina plėtoti neplanuoja: „Man kursinį darbą patiko ir buvo įdomu rašyti, bet jau tyrinėdama pamačiau, kad labai didelę monografiją šia tema yra parengusi Agnė Railaitė-Bardė.“

Komisijai studentė siuntė ir referato pobūdžio tiriamąjį darbą, kuriame aiškinosi moterų padėties skirtumus katalikiškose ir protestantiškose LDK ir Europos valstybių visuomenėse.

„Dėl reformacijos švietimas pasidarė prieinamesnis daugeliui žmonių. Tarp jų ir moterims, tačiau su reformacija jos labiau tapo uždarytos šeimoje. Moterys protestantiškuose kraštuose neteko bene vienintelės iki tol alternatyvos santuokai. Iki tol vienuolystė, nors ir privilegijuotoms moterims, suteikė galimybę siekti mokslo ir bažnytinės karjeros. Reformacijos paveiktuose kraštuose buvo smarkiai reglamentuotas moters gyvenimas ir jos santykis su šeima. Tad nors didelė visuomenės dalis darėsi vis raštingesnė, moterų padėtis buvo nevienareikšmė“, – tyrimo įžvalgomis dalinasi studentė.

Dalyvaudama Užsienio reikalų ministerijos mentorystės programoje, Agnė atliko tyrimą, už kurį taip pat gavo papildomą balą stipendijai gauti. Tyrimas virto straipsniu „Religija ir diplomatija: Katalikų Bažnyčios veiklos kryptys Europoje ir LDK“, kuris buvo išspausdintas „Kultūros barų“ žurnale: „Šiame darbe bandžiau suprasti, kaip Romos Katalikų Bažnyčia vykdė diplomatinę veiklą. Pradėjau nuo Italijos, nes joje veikė etaloninis pavyzdys, kaip popiežiaus veikla ir įtaka reiškėsi per įtakingus vyskupus, artimus ryšius su Europos diduomene. Tą politinį tinklą panaudojau kaip pagrindą analizuojant mūsų kraštus, būtent kaip vyskupai, būdami senatoriais, veikė ir diplomatiniu, politiniu lygmeniu.“

Paklausta apie akademinius ateities planus, Agnė minėjo, kad kursinio temos bakalauro baigiamajame darbe netęs. Ji planuoja pirmosios pakopos studijas užbaigti darbu apie VU botanikos sodą, kuris buvo įkurtas dabartinėje Pilies gatvėje 22 ir kuriame pradėta kurti botaninė sodo kolekcija. Dėstytojas doc. M. Jakulis, kurio vadovaujama Agnė planuoja rašyti darbą, pasiūlė panagrinėti ir paieškoti, ar negalėjo augalų išdėstymas ir sodo kūrimo dvasia atspindėti apšvietos idėjų.

Nuo pedagogės istorikės iki istorikės pedagogės

Justina Sabonaitytė dabar studijuoja pirmame istorijos magistrantūros kurse, tačiau bakalauro studijas baigė Filosofijos fakultete, kur studijavo dalyko pedagogiką. Mokėsi istorijos studijų dalyką ir istorijos didaktiką: „Daug studijų dalykų turėjau Istorijos fakultete, tad labai gerai susipažinau su dėstytojais ir pačia aplinka. Man labai patiko fakulteto bendruomenė ir ypač dėstytojai, kurie yra šilti ir mato tave kaip žmogų. Bebaigdama bakalauro studijas nusprendžiau, kad noriu toliau tęsti istorijos studijas magistrantūroje.“

Jaunoji pedagogė studijuodama istorijos didaktiką susipažino su doc. Rūta Šermukšnyte. Dėstytoja pasiūlė Justinai prisijungti prie tyrimo, finansuojamo pagal Aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo ir studijų kokybės gerinimo Šiaulių universitetą prijungiant prie Vilniaus universiteto projektą, kuris buvo vykdomas Filosofijos fakultete.

„Mūsų komanda, kurią sudarė studentas, mokytojas, dirbantis mokykloje, ir dėstytojas, vykdė tyrimą apie filmo panaudojimą mokykloje. Mokytojas, dalyvavęs tyrime, vedė pamokas integruodamas meninį filmą „Emilija iš Laisvės alėjos“. Atliekant tyrimą mokiniams buvo parengti klausimai prieš ir po filmo peržiūros. Tuo pagrindu mes parengėme publikaciją. Aš prisidėjau prie teorinės dalies, kuri nagrinėjo ugdymo programas“, – pasakoja studentė.

Pasibaigus tyrimui, Justina parengė straipsnį, kurį publikavo „Parlamento studijų“ žurnale, ir patį tyrimą pristatė tarptautinėje konferencijoje VU, o vėliau – ir nuotoliniu būdu konferencijoje Ukrainoje. Visą atliktą darbą mergina pavadino neįkainojama patirtimi.

Jaunoji pedagogė papildomai atliko kursinį darbą, kurio vadovas buvo Istorijos fakulteto dėstytojas doc. Tomas Vaiseta. Šiame darbe ji nagrinėjo, kaip istorijos mokytojai išgyveno Lietuvos nepriklausomybės virsmą, kaip jiems sekėsi dirbti su to meto programomis ir vadovėliais.

Prie vardinės stipendijos suteikimo Justinai prisidėjo ir dalyvavimas Lietuvos mokslo tarybos organizuojamuose vasaros tyrimuose, į kuriuos ją pakvietė kursinio darbo vadovas. Jo padedama studentė atliko antropologinio pobūdžio vienos Kauno rajono kaimo gyvenvietės tyrimą. Istoriją tik iš pedagoginės perspektyvos pažinusiai studentei atliktas tyrimas suteikė papildomos patirties istorijos srityje.

Paklausta dėl akademinių ateities planų, Justina atsako, kad magistro darbo temos ar tyrimų srities dar nėra numačiusi. Kol kas mergina nori save išbandyti įvairiose istorijos kryptyse ir rasti, kas labiausiai domina ir patinka.

Dar kartą sveikiname šių metu stipendijos laureates ir džiaugiamės esamais bei būsimais pasiekimais.

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros nariai doc. S. Kaubrys, doc. I. Zakšauskienė, doc. Dalia Bukelevičiūtė, dr. K. Kilinskas, lekt. A. Grodis ir dokt. Lina Hall dalyvavo koliokviume Helsinkyje.

Nuo 2021 m. vyksta kasmetiniai Vilniaus ir Oulu universitetų istorikų koliokviumai nagrinėjantys Lietuvos ir Suomijos diplomatinių ryšių užmezgimo peripetijas, tokias kaip nepriklausomybės, parlamentų, politinių partijų, karo ir visuomenės tematines problemas. Ketvirtasis šių metų koliokviumas, skirtas XX a. kasdienybės istorijos peripetijoms, vyko Helsinkyje, o jame pranešimus skaitė minėti Istorijos fakulteto istorikai. Koliokviumo metu buvo pristatyta 13 Lietuvos ir Suomijos mokslininkų pranešimų. Taip pat šiais metais koliokviume dalyvavo dvi garsios Vokietijos istorikės – Kirsten Bönker (Nordost-Institut) ir Anke Hilbrenner (Diuseldorfo universitetas). Išskirtinį dėmesį šiam koliokviumui parodė ir Lietuvos ambasada Suomijoje – ambasadorius Edvilas Raudonikis atidarė koliokviumą.

„Kitų metų penktasis koliokviumas vyks Vilniuje. Tikimės, kad koliokviumas ateityje prasiplės ir prie jo prisijungs Nordost-Institut ir Diuseldorfo universiteto istorikai. Planuojama, kad šeštasis koliokviumas 2026 m. jau vyks Liuneburge. Koliokviumų metu skaityti pranešimai publikuojami atskirame leidinyje“, – sako projekto iniciatorius doc. S. Kaubrys.

Informuojame, kad Istorijos fakulteto darbuotojai ir studentai kviečiami įdiegti multifaktoriaus autentifikaciją (MFA) iki  š.m. lapkričio  14 d.

MFA taps būtina norint prisijungti prie universiteto sistemų ir išteklių.

Kodėl tai svarbu?

MFA užtikrina, kad mūsų paskyros būtų saugesnės ir apsaugotos nuo galimų kibernetinių grėsmių. Vien slaptažodis nepakanka, o MFA apsaugo prisijungimą net tuo atveju, jei kažkas gautų jūsų slaptažodį. Taip pat MFA užtikrins, kad be papildomo patvirtinimo prie jūsų paskyros niekas negalėtų prisijungti.

Veiksmai, kuriuos prašome atlikti:

1. Atsisiųskite „Microsoft Authenticator“ programėlę iš Google Play arba App Store.
2. Aktyvuokite programėlę ir susiekite ją su savo Vilniaus universiteto paskyra pagal pateiktas instrukcijas.
3. Vadovaukitės šia instrukcija, kuri padės atlikti diegimą.

Ką daryti, jei kyla sunkumų?

Jei kyla klausimų, prašome kreiptis į IT pagalbos komandą el. paštu arba naudotis pagalbos robotu „Klauskite apie papildomą MFA“.

Mokymų įrašas 

Svarbu: 

• MFA reikės naudoti tik 4 kartus per metus, jei nesikeičia darbo kompiuteris ar mobilusis įrenginys.
• Jūsų paskyra bus apsaugota iš karto, kai tik MFA bus įjungta.

Lapkričio 12-13 dienomis Istorijos fakulteteto dekanate budės ITPC specialistas, kuris visiems norintiems padės suinstaliuosi MFA sistemą telefone:

• antradienį (lapkričio 12) nuo 10.30 iki 12.00, Dekanate
• trečiadienį (lapkričio 13) nuo 12.30 iki 14.00, Dekanate
• ketvirtadienį (lapkričio 14) nuo 14.30 iki 16.00, Dekanate

2024 metais trijų Baltijos valstybių mokslų akademijų ir nacionalinių UNESCO komisijų surengto konkurso „Moterims moksle“ viena laureačių Lietuvoje šiemet tapo VU Istorijos fakulteto tyrėja ir dėstytoja dr. Viltė Janušauskaitė.

Sveikiname!

Daugiau

Verslininkė, Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto alumnė Rūta Grušnienė skyrė 100 tūkst. eurų VU Istorijos fakulteto Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedros stiprinimui. Iš didžiosios dalies paramos lėšų VU fonde steigiamas R. Grušnienės vardo neliečiamojo kapitalo subfondas, kurio investicijų grąža bus naudojama katedros veikloms ir iniciatyvoms remti. Dalis paramos lėšų bus naudojama iškart.

„Džiaugiuosi, kad galiu prisidėti prie LDK istorijos tyrimų, nes šiandieniniame kontekste Lietuvos istorijos žinios yra nepaprastai svarbios, o LDK valstybingumo pažinimas formuoja lietuvių mentalitetą ir savimonę. Tai mano pirmas žingsnis, remiant Vilniaus universitetą, neketinu sustoti ir kviečiu visus, kam rūpi ar yra įdomi Lietuvos istorija, prisidėti prie VU fondo R. Grušnienės subfondo bet kokio dydžio aukomis“, – sako verslininkė R. Grušnienė.

VU Istorijos fakulteto Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedra įkurta 1990 m., reorganizavus Istorijos fakulteto struktūrą. Katedros mokslinė veikla skirta kompleksiniam daugiakultūrės LDK visuomenės pažinimui. 2006–2020 m. katedrai vadovavo dabartinis VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas, nuo 2020 m. – doc. dr. Liudas Jovaiša.

„Lietuvos Didžioji Kunigaikštystės istorija yra labai svarbi lietuvių istorinės savimonės dalis. Lietuvai būtina turėti stiprų LDK tyrimų centrą, kuris turėtų autoritetą plačioje tarptautinėje tyrėjų bendruomenėje. LDK studijos yra sudėtingos, kadangi reikalauja įvairių kalbų žinojimo, istoriografinės tradicijos išmanymo ir kt. Parama neabejotinai skatins LDK tyrimus ir studijas universitete“, – sako VU rektorius prof. R. Petrauskas.

Svarbiausios Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedros mokslininkų tyrimų kryptys yra LDK istorijos šaltinių tyrimai ir publikavimas bei XIV–XVIII a. LDK visuomenės sąranga ir raida. Katedra kuruoja istorijos bakalauro studijų medievistikos specializacijos programą ir yra medievistinių bei LDK studijų lyderė Lietuvoje. Katedra bendradarbiauja su kitų LDK paveldo valstybių (Lenkijos, Ukrainos) mokslo centrais, kitų šalių istorikais.

„Dosnią p. Rūtos Grušnienės dovaną katedros nariai pirmiausia priėmė kaip itin malonią staigmeną – istorikus medievistus įkvepiantį neeilinio pasitikėjimo ženklą ir paskatą pagalvoti apie naujas veiklos formas. Gautas lėšas per artimiausius trejus metus planuojame panaudoti tarptautinės mokslinės konferencijos rengimui, LDK paveldo paieškoms ir tyrinėjimui užsienio archyvuose bei mokslo publikacijoms ir tyrimams, angažuojant šiam darbui perspektyvius studentus“, – sako katedros vedėjas doc. dr. L. Jovaiša.

VU neliečiamojo kapitalo fondo vertė po naujo įnašo pasiekė 7,20 mln. Eur., investicijų valdymo rezultatas nuo 2019 m. sausio siekia 1,23 mln. Eur. Fondas VU projektų ir iniciatyvų finansavimui iš investicijų grąžos ir tikslinės paramos jau skyrė virš 1,6 mln. Eur.

Įvykus pirmajam Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų etapui ir sužinojus, kurios politinės partijos ir koalicijos sugebėjo peržengti reikiamą kartelę, o kuriems kandidatams teks susikauti dvikovose vienmandatėse apygardose, Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultetas toliau kviečia pažinti nepriklausomos tarpukario Lietuvos (1918–1940) politines peripetijas.

Šį kartą VU Istorijos fakulteto mokslininkė doc. Dalia Bukelevičiūtė papasakojo apie tarpukario politines partijas ir jų raidą iki šalies perversmo 1926 m.Taip pat atskleidė kodėl ir kaip vyko rinkimai į Ketvirtąjį Seimą (1936 m.), kai šalį valdė autokratas prezidentas A. Smetona.

Politinių partijų pradžia Lietuvoje

Istorikė sako, kad partijų formavimosi ištakomis galima laikyti laikotarpį, kai pradedama leisti lietuviška spauda: „Pirmieji leidiniai, kaip „Aušra“ ir „Varpas“, ėmė formuoti tam tikras idėjas, kurios būrė tam tikrus žmones. XIX a. pabaiga – XX a. pradžia yra laikas, kai politinės partijos kūrėsi visoje Europos teritorijoje, bet Lietuvoje politinių partijų ir draugijų formavimasis vis dar buvo slopinamas spaudos draudimo.“

Pasak docentės, 1904 m. panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, minčių ir idėjų sklaida palengvėjo. Ji išskiria 1906 m. imperinės Rusijos caro sprendimą leisti kurtis draugijoms ir sąjungoms: „Visa tai plėtojosi, o per Pirmąjį pasaulinį karą 1917 m. įvyko Rusijos lietuvių seimas Petrograde (Sankt Peterburgas) ir Lietuvių konferencija Vilniuje. Juose reiškėsi politinės idėjos, padėjusios formuoti pirmąsias politines partijas.“

1917–1918 m. partijos formavosi, o 1919 m. jau vyko registravimas į Steigiamojo Seimo rinkimus. Dėstytoja pamini, kad partijoms buvo ypač svarbūs 1919-ieji, nes buvo priimtas pirmasis draugijų, o kartu ir politinių partijų, teisių reglamentavimo įstatymas. 1920 m. priimtas susirinkimų įstatymas, kuris irgi buvo labai svarbus politinėms partijoms. Tai leido joms veikti legaliai demokratiniais pagrindais.

Lietuvių krikščionių demokratų partija (LKDP)

Aptarti tarpukario partijas docentė pradeda nuo pačios didžiausios – Lietuvių krikščionių demokratų partijos (LKDP). Šios partijos narių pažiūros buvo priskiriamos dešiniajai pakraipai. Kaip partija, LKDP pradėjo formuotis nuo 1905 m., tačiau susiklostė taip, kad susiformavo dvi jos atšakos. 1917 m. įkuriama Petrogrado LKDP atšaka, kurios lyderis buvo Mykolas Krupavičius. Tais pačiais metais Aleksandras Stulginskis LKDP įkūrė ir Lietuvoje.

„1918 m. įvyko bendra konferencija. Rusiškosios LKDP, kuri buvo radikalesnė, idėjos laimėjo. Nariai, kuriems tai nepatiko, pasitraukė iš partijos, o susijungusi LKDP pradėjo veikti ir dalyvauti ateinančiuose Steigiamojo Seimo rinkimuose“, – pasakoja Istorijos fakulteto dėstytoja.

1919 m. LKDP prie savęs prisijungė Lietuvos darbo federaciją ir Lietuvos ūkininkų sąjungą. Į rinkimus LKDP ėjo vienu sąrašu, bet buvo sudaryta iš trijų dalių. Doc. D. Bukelevičiūtė paaiškina, kad tokiu strateginiu sprendimu, kai pati LKDP kaip partija orientavosi daugiau į inteligentus, Darbo federacija – į darbininkus, o Ūkininkų sąjunga – į ūkininkus, siekta apimti labai platų interesų ratą. To kitos partijos nesugebėjo padaryti. Tai buvo daugiausia narių vienijanti partija. Skaičiuojama, kad visi trys LKDP dariniai galėjo vienyti apie 28 tūkst. narių. Visos kitos partijos net panašiu narių gausumu pasigirti negalėjo.

Pagrindiniai dalykai, už kuriuos pasisakė LKDP, buvo demokratinės laisvės ir žemės ūkio reforma. Partija siekė, kad dvarininkams būtų palikta 80 hektarų žemės, o visa kita išdalinta.
Taip pat, pasak docentės, LKDP buvo už 8 valandų darbo dieną ir nemokamą pradinį švietimą: „Šį aspektą LKDP laikė pagrindiniu, kad nors kiek būtų pakeltos tautos galimybės. Ir, žinoma, ji pasisakė už griežtą krikščionišką auklėjimą. Ši partija skiriasi nuo visų kitų partijų tuo, kad Kristaus mokymas buvo iškeltas ir sureikšmintas visais visuomenės aspektais. Dar įdomu, kad jie savo partinę veiklą skirstė pagal parapijas ir į politinę agitaciją įtraukė kunigus, o tuo metu Lietuvos žmonės kunigus laikė autoritetingais bendruomenių nariais.“

Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS)

Kita didžioji tarpukario Lietuvos partija buvo Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS), arba tiesiog valstiečiai liaudininkai. Ši partija buvo kairiųjų pažiūrų.

„Valstiečiai liaudininkai formavosi sudėtingiau ir ilgiau nei LKDP. Pradžioje buvo „varpininkai“. 1905 m. įkuriama Lietuvos valstiečių sąjunga. Dažnai keitėsi pavadinimai, partija vienijo skirtingus narius, o sujungta kaip LVLS buvo tik 1922 m. pabaigoje. Priešingai nei LKDP, LVLS priešinosi bažnyčios dominavimui valstybėje. K. Grinius ir daugelis kitų valstiečių liaudininkų buvo laisvamaniai. Jie pasisakė už civilinę santuoką ir kitas tokio tipo iniciatyvas. Be to, jie nepritarė prezidento institucijos įvedimui, nes nesutarė su LKDP, koks turėtų būti prezidento vaidmuo valstybėje“, – apie partijų skirtumus pasakoja Istorijos fakulteto dėstytoja.

Istorikė atskleidžia, kad LVLS visų pirma orientavosi į ūkininkus ir valstiečius. Jie taip pat pasisakė už žemės reformą, už pertvarkas žemės ūkyje ir už geresnes sąlygas darbininkams. Vienas pagrindinių LVLS skirtumų nuo LDKP buvo požiūris į bažnyčią, kurios atžvilgiu nevengta aštrios kritikos.

Tautininkai

Tautos pažangos partijos (TPP), dar žinomos kaip tautininkai arba tiesiog A. Smetonos partija, ištakos yra siejamos su laikraščiu „Viltis“. Šis laikraštis buvo leidžiamas Vilniuje nuo 1907 iki 1915 m., o nuo 1914 m. metų buvo leidžiamas ir žurnalas „Vairas“. Aplink šiuos leidinius Vilniuje būrėsi inteligentų ratas. Kaip ir LDKP, Peterburge 1916 m. įkuriama TPP. Partija pasisakė už tautinės valstybės kūrimą. Ji gerokai sustiprėjo Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, nes A. Smetona tapo lyderiu Valstybės Taryboje rengiant Vasario 16-osios aktą.

Pasak istorikės, svarbus dalykas yra tai, kad tautininkai savo judėjimo neformavo kaip partijos. Joje daugiau vienijosi inteligentai, kurie būrėsi aplink minėtus leidinius ir dalyvavo Valstybės Tarybos veikloje 1918–1919 m. Ši partija neturėjo stiprios struktūros, o ją sudarė gana mažai žmonių. 1925 m. buvo 19 TPP skyrių, juose – tik 297 nariai.

„Kalbant apie žemės reformą, kuri buvo aktualiausia, TPP lyderis A. Smetona laikėsi pozicijos, kad dvarų panaikinimas ir jų žemių nacionalizavimas prasilenkia su teise, kad negalima teisėtai atimti žemės. Toks požiūris nepatiko daugeliui rinkėjų. Taip išėjo, kad A. Smetonos partija nepateko nei į Steigiamąjį, nei į Pirmąjį ar į Antrąjį seimą. Tik 1924 m. TPP ir Lietuvos žemdirbių sąjungai susijungus į Lietuvių tautininkų sąjungą, A. Smetonos vedama organizacija 1926 m. pateko į Trečiąjį seimą. Įdomu, kad Lietuvių tautininkų sąjunga nevartojo savo pavadinime žodžio „partija“, nes A. Smetona buvo prieš partijas“, – pasakoja doc. D. Bukelevičiūtė.

Socialdemokratai

Docentė pažymi, kad socialdemokratai – tai pati pirmoji Lietuvoje įkurta politinė partija. Tarpukario seimo rinkimuose dalyvavusi Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) susikūrė dar 1896-aisiais. Lietuvos Taryboje 1917 m. dalyvavo du žymūs socialdemokratų atstovai – Steponas Kairys ir Mykolas Biržiška. 1919 m. partija atkurta kaip organizacija ir nuo tada dalyvavo visuose tarpukario rinkimuose.

„LSDP atspindėjo darbininkų interesus, tačiau atstovavo, kaip jie patys teigė, laisvei ir demokratijai. Pasak jų, tam, kad veiktų proletariatas, būtinos ir demokratinės bei bendrinės laisvės. 1921 m. įvyko LSDP suvažiavimas, kuriame buvo kalbėta apie proletariato būtinumą, taip pat reikalauta nacionalizuoti visas dvarininkų žemes. Jų reformos buvo gana radikalios, bet požiūris į bažnyčią – neaiškus“, – apie tarpukario LSDP pasakoja doc. D. Bukelevičiūtė.

Docentė priduria, kad nepriklausomybės paskelbimo metais LSDP sudarė 600 nariai, o 1923 m. – jau 3000 narių. Socialdemokratai pasisakė prieš prezidento instituciją, prieš karo padėties skelbimą ir už profsąjungų kūrimą: „Jie tikrai prisidėjo, kad Trečiajame Seime būtų priimti įstatymai dėl profsąjungų kūrimo. Be to, LSDP smarkiai priešinosi A. Smetonos perversmui ir jo valdžią laikė neteisėta.“

Agitacija ir karo padėtis

Bene svarbiausia rinkimų dalis yra agitacija, tačiau, pasak istorikės, tarpukario Lietuvoje beveik visą laiką buvo karo padėtis, kuri neleido laisvai vykdyti rinkiminės agitacijos: „Kad rinkimų laikotarpiu būtų galima laisvai „rėkauti nuo bačkos“, be cenzūros ir persekiojimų, tam laikotarpiui karo padėtis būdavo atšaukiama, išskyrus tas vietas, kur vykdavo kariniai veiksmai. Po rinkimų karo padėtis vėl būdavo grąžinama. Taip karo padėtis buvo atšaukta renkant Steigiamąjį, Pirmąjį ir į Antrąjį seimą.“

„Rinkiminės kampanijos, kalbant šiandieniniais terminais, tikrai nebuvo švarios. Rinkimai nepasižymėjo diplomatija ar nuosaikumu. Buvo atsišaukimų ir atviros kritikos. Visas kitas partijas LKDP vadindavo bedieviais, ypač LVLS. Be to, stengtasi, kad kiek galima mažiau būtų išrinkta tautinių mažumų atstovų. Dominavo antilenkiškos ir antisemitinės idėjos. Ypač daug antisemitizmo skleidė LKDP. Kiekviena politinė jėga turėjo savo leidinį, tad įžeidinėjimo ir žeminimo spaudoje irgi netrūko“, – aiškina doc. D. Bukelevičiūtė.

1926 m. A. Smetonos ir Lietuvos tautininkų sąjungos perversmas

Istorikė pasakoja, kad po 1926 m. perversmo radikaliai pasikeitė politinė sistema. A. Smetona, kartu su tautininkais, ateina į valdžią kaip autoritarinis prezidentas.

„A. Smetona ir kiti tautininkai manė, kad partijos, kaip organizacijos, gali destabilizuoti valstybę. Tokiai pozicijai tautininkus įtikino pirmieji keturi seimai, kurie veikė iki 1926 m. Jų pozicija buvo, kad vyriausybės, kurias sudaro politinės partijos, yra koalicinės ir yra nestabilios. Politiniai ginčai, ambicijos, konkurencija, dėl kurių buvo paleistas Pirmasis Seimas, vyriausybę padaro neveiksnia. Tad tas nestabilumas nuolatos buvo akcentuojamas iš tautininkų pusės. Norint lengviau išlaikyti stabilumą, pagal juos, valdžioje turi būti viena organizacija, kurioje aišku kas už ką yra atsakingas“, – pasakoja Istorijos fakulteto dėstytoja.

Po perversmo grąžinama karo padėtis, kuri buvo panaikinta K. Griniui būnant prezidentu. Įvedus karo padėtį, vėl suspenduotos žodžio ir organizacijų susirinkimų bei kūrimosi laisvės. Visos pagrindinės laisvės, kurios yra būdingos demokratinei valstybei.

Visi šie draudimai atsiliepė ir politinių partijų veiklose, kurios iškart po perversmo suspenduojamos. Pradėti riboti susirinkimai, jų skyriai negalėjo rinktis. Skyrių pradėjo mažėti, partijos pradėjo siaurėti iki minimumo. Faktiškai trečiojo dešimtmečio pabaigoje partijos nebegalėjo leisti savo politinių leidinių, negalėjo rinktis, vieni kitų kritikuoti, nes beveik visur buvo įsigalėjusi cenzūra.

Tačiau doc. D. Bukelevičiūtė papildo, kad autoritariniu laikotarpiu partijos mintis ir idėjas galėjo reikšti per visuomeninę spaudą: „LKDP leido leidinį „Rytas“ , o LVLS – „Lietuvos žinios“. Tai jeigu cenzūra nepanaikindavo, tam tikros mintys būdingos šioms partijoms buvo spausdinamos.“

Kodėl 1936 m. nuspręsta vėl „rinkti“ seimą

Grįžtant prie paskutinių tarpukario rinkimų, istorikė pasakoja, kad vis dėl to palaipsniui buvo pradėta galvoti, kad reikėtų sukviesti tautos atstovybę. 1935 m. buvo laikotarpis, kai valstybė jautė stiprias ekonominės krizės (Didžiosios depresijos) padarinius. Labai svyravo kainos, vienos produktų kilo, o kitų – mažėjo.

„Didėjo ūkininkų įsiskolinimas, jie nebegalėjo susimokėti skolų. Valdžia buvo priversta nurašyti dalį skolų ir daryti nuolaidų mokestinėje sistemoje. Ūkininkai pradėjo maištauti ir kaltinti valdžią, kad jų ūkinė padėtis yra žlugdoma. 1935 m. buvo beveik trečdaliu sumažėjusios iždo pajamos ir nebesurenkamas biudžetas. Prasidėjo streikai, sukilimai ir sąmokslai. Vienas garsiausių yra Užnemunės ūkininkų streikas. Visų pirma šis buvo susijęs su ekonominiais reikalavimais, bet vienas iš reikalavimų buvo ir sušaukti tautos atstovybę. Su tikslu spręsti esamą padėtį, nes niekas su niekuo nesitarė leidžiat įstatymus“, – apie tautos atstovybės poreikį pasakoja doc. D. Bukelevičiūtė.

Visoje šitoje sudėtingoje sumaištyje vyriausybė galvojo, kaip spręsti susidariusią situaciją ir kaip patenkinti reikalavimą sušaukti tautos atstovybę arba vadinamąjį seimą. 1935 m. spalio 12 d. buvę prezidentai A. Stulginskis ir K. Grinius bei keturi ministrai pirmininkai įteikė A. Smetonai pareiškimą, atvirai reikalaudami sušaukti seimą. Pagrindinis motyvas seimui buvo ekonominės situacijos gerinimas. Galiausiai A. Smetona sugalvojo politiškai „sužaisti“ rinkimus ir sušaukti „netikrą“ seimą, nesilaikant visų reikalavimų, kurie buvo demokratinėse valstybėse.

„Netikras“ seimas

Pasak istorikės, naujai renkamu seimu, A. Smetona siekė, kad būtų priimta nauja konstitucija. Taip pat siekė, kad nepatektų jokia opozicinė galia, kuri kritikavo tautininkų valdžios sprendimus. Rinkimai į Ketvirtąjį Seimą vyko sutirpintos karo padėties metu. A. Smetona pasinaudojo cenzūra, kad nebūtų jokių atsišaukimų prieš jo politinę partiją - Lietuvos tautininkus.

1936 m. vasario 1 d. Galutinai buvo uždraustos partijos ir draugijos, išskyrus Lietuvos tautininkų sąjungą. Visų kitų partijų, kurios dalyvavo pirmuose keturiuose rinkimuose, veikla buvo paskelbta nelegalia. Toks įstatymas priimtas nežiūrint į tai, kad tai buvo nesuderinama su to meto konstitucijos aštuonioliktuoju straipsniu.

„Taigi, kai buvo uždarytos visos politinės partijos, liko realiai tik tautininkai ir nelegaliai veikusi komunistų partija, kuri prie visų valdžių buvo persekiojama. Vykdydami prorusišką politiką, jie stengėsi išplėsti savo veiklą ir daryti įtaką. Kai kuriose Europos valstybėse veikė legaliai, bet Lietuvoje – ne“, – aiškina doc. D. Bukelevičiūtė.

Po trijų mėnesių, gegužės 3 d., ministras pirmininkas Juozas Tūbelis pranešė, kad Lietuvoje proporciniu būdu bus renkamas Seimas. Taip pat papildė, kad tautos atstovybė bus sudaryta ne partiniais pagrindais ir ne politinių partijų atstovai sudarys naująjį seimą.

„Kadangi tautininkai savęs nelaikė partija, jiems šitas draudimas negaliojo. Į naująjį seimą galėjo pretenduoti tik tautininkai. Tai yra puikus diktatūros, autoritarinio režimo pavyzdys. Kai vienas žmogus, būtent A. Smetona, sutelkia visą galią savo rankose rinkimams suteikdamas sau palankius variantus.

Į Ketvirtą Seimą kandidatus galėjo siūlyti tik apskričių tarybos ir Kauno miesto taryba, o jie renkami apygardose. Ir kai buvo išrinktas Seimas, tai be jokios abejonės, didžioji dalis narių priklausė tautininkų sąjungai, buvo su ja susiję ir daugiau nei pusė Seimo narių buvo valstybės tarnautojai.

Tokiais būdais valstybėje buvo užtikrinama rinkimų autoritarinė kontrolė. Istorikė apibendrina, kad toks paskutiniojo tarpukario seimo rinkimas visiškai neatitiko demokratinių principų. Pirmieji keturi rinkimai priklausė parlamentinės valstybės idėjai, o paskutinysis iliustruoja kaip autoritarinis režimas bando išgyventi valstybines krizes, sukrėtimus ir išbandymus imituodamas rinkimus.

 Vilniaus universitetas tęsia ciklą „VU ekspertai padeda suprasti“, kuriame VU mokslininkai analizuoja, komentuoja ir apžvelgia visuomenei aktualias temas, rinkimų svarbą ir jų poveikį įvairioms sritims 2024 m. Seimo rinkimų kontekste.

2024 m. spalį  vyko Mečislovo Jučo ir  Vytenio Povilo Andriukaičio vardinių stipendijų skyrimo komisijų posėdžiai.

Mečislovo Jučo stipendija skirta Istorijos bakalauro nuolatinių studijų IV kurso studentei  Agnei Malinauskaitei.

Istorijos fakulteto alumno Vytenio Povilo Andriukaičio stipendiją pelnė Istorijos magistro nuolatinių studijų I kurso studentė Justina Sabonaitytė.

Sveikiname!

Kviečiame dalyvauti Istorijos mokytojų seminare.

• Pirmoji sesija vyks spalio 28–29 dienomis Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje.
  Istorijos mokytojų seminaro pirmoje sesijoje daug dėmesio skirsime „kito pažinimui“ istorijoje, aptarsime Lietuvos krikščioniškas istorines konfesijas, jų šiandienos realijas (ypač karo Ukrainoje kontekste). Gilinsimės į mirties sampratą ankstyvaisiais naujaisiais laikais. Taip pat aptarsime istorinės temos (pamokoje ar paskaitoje) aktualizavimo ir sudabartinimo principus, sužinosime kiek ir kokios naudingos medžiagos mokyklai galime rasti LRT kuriamame turinyje. Susipažinsime su naujomis muziejų ekspozicijomis.
  Programa

• Antroji sesija vyks vasario 17–18 dienomis Vilniaus universiteto mokymo bazėje Puvočiuose.
  Antroje sesijoje aiškinsimės, kaip reikia pasakoti istorijas(ą), nagrinėsime skirtingų kompetencijų ugdymo istorijos pamokose aktualijas,  gilinsimės į temas, esančias šalia tradicinės istorijos lauko – antropologiją ir menotyrą. Taip pat nagrinėsime, kaip kokybiškai apklausti istorijos liudininką.

• Trečioji sesija vyks balandžio 25 dieną Kernavėje.
  Trečioje sesijoje daug dėmesio skirsime archeologijos, paveldo ir kasdienybės istorijos temoms, analizuosime sudėtingesnes temas pagal atnaujintas mokyklines programas.
  
  

Vilniaus universiteto (VU) Mokymosi visą gyvenimą centras ir Istorijos fakultetas visuomenei pristato naują mokymų programą – „Grėsmė: istorinės patirtys ir pamokos“.

Daugelis šiuolaikinių pasaulio ir Lietuvos grėsmių nėra naujai atsiradusios. Žmogaus ir Vakarų civilizacijos istorinės patirtys rodo, kad jau šimtus ar tūkstančius metų susiduriame su panašiomis problemomis ir iššūkiais. Tą jau galėjome pajusti pasaulinės pandemijos akivaizdoje, tai suprantame matydami Rusijos karą prieš Ukrainą.

Kai kurių istorinių grėsmių analizė – tai žvilgsnis ne tik į praeitį, bet ir į save, savo aplinką, bendruomenę, į atskiras to dalis: kasdieninę empatiją, dezinformaciją, susidūrimą su nežinomybe, konfliktišką atmintį, nelengvą kito pažinimą, santykį su sovietmečiu. Kartu tai ir įdomus intelektualinis iššūkis su puikiais savo lauko profesionalais – VU Istorijos fakulteto dėstytojais – istorikais, antropologais, archeologais, paveldosaugininkais.

Daugiau informacijos apie mokymus ir registracijos formą rasite čia. Vietų skaičius ribotas.

Visus besidominčius istorija, archeologija, kultūros istorija ir antropologija kviečiame į Lietuvos mokinių istorijos akademiją.

Akademija skirta bendrojo ugdymo mokyklų 9–12 (I–IV gimn.) klasių mokiniams. 

Akademija organizuojama bendradarbiaujant Lietuvos neformaliojo švietimo agentūrai ir Vilniaus universiteto Istorijos fakultetui. Akademijoje ugdomi dabarčiai reikšmingi visuomenės procesų suvokimo, kritinio mąstymo, kūrybiškumo, argumentuotos nuomonės pateikimo įgūdžiai. Čia kalbame ir diskutuojame, kartu prakalbiname praeitį tam, kad geriau suprastume dabartį.

Mokiniai bus supažindinti su archeologijos, istorijos, kultūros istorijos ir antropologijos aktualijomis, įdomybėmis ir atradimais. Užsiėmimų metu moksleiviai įgaus žinių, įgalinančių ne tik lengviau susigaudyti didžiuliame informacijos sraute, kuris nuolat supa mus, bet ir supras, kaip ir ką tyrinėja profesionalūs istorikai ir archeologai. Įgytos žinios bus naudingos ir ketinantiems pasirinkti istorijos egzaminą.

Mokiniai susipažins ir tiesiogiai bendraus su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojais.

Akademija yra vienmetė, akademijos programa kiekvienais metais yra atnaujinama. Mokslas susideda iš 3 sesijų.

Akademijos baigimo pažymėjimą gauna dalyvavę bent dviejose sesijose. Stojantieji į Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studijų programų valstybės nefinansuojamą vietą, pateikę šį pažymėjimą, gauna 1 papildomą balą.

Vienos sesijos kaina – 15 € (už mokslą reikia sumokėti iki sesijos pradžios, mokėti už kiekvieną sesiją atskirai).

Akademijos programa 2024 / 2025 m. m. 

Daugiau informacijos

Registracija

Akademijos programa 2023 / 2024 m. m.  

Artėjant Lietuvos Respublikos Seimo rinkimams, Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultetas kviečia sužinoti apie Seimo rinkimus nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje (1918–1940).

VU Istorijos fakulteto mokslininkė doc. Dalia Bukelevičiūtė pasakoja, kaip buvo organizuojami rinkimai, kokie kriterijai buvo keliami renkamiems parlamentarams ir net rinkėjams, kokios didžiausios problemos iškilo organizuojant rinkimus pirmą kartą šalies istorijoje.

Demokratiškiausia demokratijos pradžia

Pirmiausia istorikė pažymi, kad dar prieš pasirašant Lietuvos nepriklausomybės aktą 1917 m. Vilniaus (Lietuvių) konferencijoje buvo įtvirtinta idėja, jog galutinę valstybės valdymo formą nustatys visų gyventojų išrinktas Steigiamasis Seimas.

„Deklaruota, kad Lietuvoje turi vykti laisvi rinkimai. Jau po 1918 m. vasario 16-osios, 1919 m. iš esmės buvo laikotarpis, kai buvo suformuota Lietuvos vyriausybė ir rengiami įstatyminiai ir teisiniai pagrindai pirmiesiems laisviems rinkimams vykdyti“, – pradeda doc. D. Bukelevičiūtė.

Pasak mokslininkės, parengtas Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas buvo vienas iš „demokratiškiausių“ įstatymų, lyginant net ir su Vakarų Europos šalimis. Iš viso per tarpukarį buvo parengti trys įstatymai, reglamentuojantys rinkimus: minėtas Steigiamojo Seimo 1919 m., 1922 m. ir 1936 m. Nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvoje buvo surengti penkeri rinkimai į seimus. Pirmą kartą rinkimai į Lietuvos Steigiamąjį Seimą įvyko 1920 m. balandžio 14–16 d. Rinkimai į seimus vyko 1922, 1923, 1926 ir po ilgo laiko Lietuvos valdžia buvo priversta vėl paskelbti rinkimus į Seimą 1936 m.

Kas galėjo atiduoti savo balsą prieš šimtą metų ir kodėl prieš rinkimus išgerti galima buvo tik alaus?

Istorikė pažymi, kad, priešingai nei kai kuriose to meto Vakarų Europos valstybėse, Lietuvoje nuo pat pirmųjų rinkimų į Steigiamąjį Seimą 1920 m., balsavimo teisę turėjo tiek vyrai, tiek moterys. Seimo narius galėjo rinkti visų tautybių Lietuvos piliečiai, bet buvo nustatytas amžiaus cenzas.

„Iš pradžių buvo nuspręsta, kad gali balsuoti piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra suėję 21 metai. Tačiau Steigiamojo Seimo rinkimuose buvo taikyta išimtis, kai pasipriešino Lietuvos kariai. Kadangi jie buvo jauni ir negalėjo pagal tokį cenzą balsuoti, kariams buvo leista balsuoti nuo 17 metų, bet tik į Steigiamąjį Seimą. Rinkimams į Ketvirtąjį Seimą 1936 m. amžiaus kartelė buvo pakelta iki 24 metų, kai Smetonos laikotarpiu norėta riboti rinkimų teises“, – pasakoja Istorijos fakulteto dėstytoja.

Labai įdomus tarpukario rinkimų įstatymo nutarimas įsigalėdavo likus mėnesiui iki rinkimų – Lietuvoje buvo uždrausta prekiauti alkoholiu, išskyrus alų. Pasak istorikės, šiuo draudimu greičiausiai norėta, kad rinkėjai balsuoti ateitų blaiviu protu, nes alkoholizmas buvo opi tarpukario Lietuvos problema.

Didžiausios problemos, kiek dienų ir kaip buvo balsuojama

Doc. D. Bukelevičiūtė atkreipia dėmesį, kad organizuojant pirmuosius rinkimus buvo susidurta su dviem rimtomis problemomis: „Pagal priimtą įstatymą, balsuoti galėjo tik Lietuvos piliečiai, tačiau 1920 m. nustatyti, kas yra Lietuvos pilietis, nebuvo taip lengva. Visi procesai, susiję su Lietuvos pilietybės įstatymais, dar tik formavosi, kai į Lietuvą grįždavo tie, kurie per Pirmąjį pasaulinį karą pasitraukė. Įstatymo taikymu rūpinosi savivalda, tačiau vis dar išlieka klausimas, kaip jis buvo taikomas realybėje. Tautinės mažumos, kurių buvo nemažai, ne kartą buvo išreiškusios pasipriešinimą šiam rinkimų įstatymui.“

„Taip pat problema buvo rinkėjų sąrašų sudarymas. Kadangi Lietuvoje centralizacija dar nebuvo tokia stipri, ypač kalbant apie Steigiamojo Seimo rinkimų laikotarpį, žinoti, kas gali balsuoti, buvo sudėtinga. Sąrašus sudarinėjo savivalda, kuri turėjo didelę sprendžiamąją galią. Buvo nemažai nuoskaudų, kad vieni pateko, o kiti nepateko. Tad sąrašų sudarymas ir pilietybės traktavimas bei jos supratimas buvo didžiausi pirmųjų rinkimų iššūkiai“, – aiškina doc. D. Bukelevičiūtė.

Kabant apie organizacinius dalykus, istorikė pasakoja, kad tradiciškai buvo numatyta, jog rinkimai į seimus trunka dvi dienas, tačiau Steigiamasis ir Antrasis Seimas buvo renkami tris dienas. Balsuojama buvo nuo 8 val. ryto iki 20 val. vakaro. Tik dveji rinkimai, į Antrąjį ir Trečiąjį Seimą, vyko savaitgaliais.

Vadovaujantis pirmuoju rinkimų įstatymu, balsuojama buvo pagal sąrašus, kuriuos išsikeldavo politinės partijos. Rinkėjai gaudavo tiek kortelių, kiek partijų būdavo patvirtinta apygardoje, kurioje balsuojama. Rinkėjams tiesiog reikėdavo įmesti norimą kortelę į balsadėžę. 1936 m. partijų sąrašai buvo panaikinti ir buvo renkami konkretūs asmenys.

„Į balsavimo urną rinkėjas galėjo įmesti tik vieną kortelę su kandidatų sąrašu ar 1936 m. su konkrečiu kandidatu. Jeigu rinkėjas ką nors išbraukdavo ar prirašydavo, buvo laikoma, kad biuletenis sugadintas. Likusios kortelės būdavo grąžinamos rinkimų komisijai“, – aptaria balso atidavimą Istorijos fakulteto dėstytoja.

Rinkimų aktyvumas

Kalbant apie rinkimų aktyvumą, istorikė pažymi, kad šis klausimas istoriografijoje plačiai išdiskutuotas: „Kai pasibaigė rinkimai į Steigiamąjį Seimą, A. Stulginskis pasakė, kad rinkimuose dalyvavo daugiau nei 90 proc. piliečių. Tuo metu tokie skaičiai daug kam kėlė nuostabą. Vėliau istorikai perskaičiavo šiuos skaičius. Nors ir su didele paklaida, tikėta, kad į Steigiamąjį Seimą buvo galimas 90 proc., į Pirmąjį – 75 proc., į Antrąjį – 80 proc., į Trečiąjį – 86 proc., o į Ketvirtąjį mažiausias – 68 proc. aktyvumas.“

Istorikė tokį piliečių aktyvumą aiškina galimybe turėti sprendžiamąją galią savo valstybėje: „Be jokios abejonės, agitavimas taip pat prisidėjo prie didelio aktyvumo. Paskelbus nepriklausomybę, Lietuvoje ekonominės ir socialinės gyvenimo sąlygos nebuvo geros, todėl žmonės norėjo pačių įvairiausių reformų. Tarpai tarp pirmųjų keturių seimų nebuvo dideli, todėl ne visi aktualūs klausimai, tokie kaip žemės reforma, iki galo būdavo išsprendžiami.“

Dėstytoja išskiria įdomų dalyką – kad su kiekvienais rinkimais vis daugiau žmonių atiduodavo savo balsą. Ne tik dėl gimstamumo, bet ir dėl reemigracijos bei geresnio administracinio aparato, kai viršaičiai, to meto apylinkių seniūnai, žinojo, kiek rinkimų teisę turinčių žmonių jų apylinkėje gyveno.

Kas galėjo ir negalėjo balotiruotis į tarpukario seimus ir balsuoti?

Istorikė pasakoja, kad pilietybės klausimas buvo bandytas spręsti 1936 m. įstatymu, kuriame atsiranda reikalavimas, kad ne tik tie, kurie balsuoja, bet ir tie, kurie eina į Seimą, turi mokėti lietuvių kalbą žodžiu ir raštu.

Per visus tarpukario rinkimus balotiruotis ir balsuoti Seimo rinkimuose negalėdavo įvairius įstatymus pažeidę žmonės. Nei rinkti, nei būti išrinkti negalėjo tie, kam buvo teismo paskirta globa, ir kalintys asmenys, kurie buvo nusikaltę už tėvynės išdavystę ar antivalstybinę veiklą. Teismo nubausti už žmogaus garbės plėšimą, tai yra vagystę, prigavimą, svetimo turto pasisavinimą, vogtų daiktų pirkimą ar slėpimą, kyšių ėmimą, slaptą degtinės varymą galėjo rinkti ir būti renkami tik praėjus trejiems metams nuo bausmės atlikimo. 1936 m. rinkimų įstatyme šis draudimas buvo išplėstas iki penkerių metų.

Seimo narių kiekis tarpukario seimuose

Pats didžiausias seimas buvo pirmasis Steigiamasis Seimas, kurį sudarė 112 narių. Tai lėmė rinkimų įstatymas, kuriame buvo nustatyta, kad vienas Seimo narys turi atstovauti 15 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Kai buvo renkami kiti seimai, tai yra Pirmasis, Antrasis ir Trečiasis, jau 1922 m. rinkimų įstatyme buvo nustatyta, kad vienas Seimo narys atstovauja ne 15 tūkst., o 25 tūkst. gyventojų. Tad Antrajame Seime buvo išrinkti 78 nariai. Rinkimuose į Trečiąjį Seimą 1926 m. pirmą kartą dalyvavo Klaipėdos apskrities gyventojai, todėl Seimo narių skaičius padidėjo iki 85.

Tačiau Ketvirtajame Seime 1936 m. prezidentas A. Smetona, siekdamas kuo labiau sumažinti Seimo narių skaičių, nustatė, kad vienas Seimo narys atstovauja nebe 25 tūkst., o 50 tūkst. gyventojų. Taip autoritarinis valstybės vadovas siekė mažinti asmenų, kurie turėjo įtaką valstybės valdymo sprendimams, skaičių. Paskutinis tarpukario Lietuvos Seimas turėjo tik 49 narius.

Tarpukario Lietuvos rinkimų komisijos

Kaip ir dabar, taip ir tarpukario Lietuvoje Seimo rinkimus organizavo ir prižiūrėjo Vyriausioji rinkimų komisija (VRK). Tuomet jos narius teikdavo ministrų kabinetai, o sudėtį tvirtindavo valstybės prezidentas. Ši komisija prižiūrėjo tvarką, eigą, leido instrukcijas, pareiškimus, svarstydavo įvairius skundus. Ją sudarė pirmininkas ir 4 nariai.

„Daugeliui tarpukario VRK nuo 1920 iki 1926 m. vadovavo žinomas teisininkas Petras Leonas. 1936 m. VRK pirmininkas buvo pakeistas ir juo tapo teisininkas Boleslovas Jonas Masiulis“, – priduria doc. D. Bukelevičiūtė.

VRK, kaip ir šiais laikais, buvo sudaroma viena visai Lietuvos teritorijai, tačiau egzistavo ir mažesnės apygardų bei apylinkių rinkimų komisijos. Apylinkių rinkimų komisija dirbo tiesiogiai su rinkėjais ir sąrašais, tad matydavo visus pažeidimus, nusikaltimus. Renkant pirmuosius tris seimus (Steigiamąjį, Pirmąjį ir Antrąjį) buvo suburtos 509 apylinkių rinkimų komisijos, o renkant Trečiąjį – 590. Tik organizuojant rinkimus Lietuvos teritorija buvo suskirstoma į apygardas.

Išleistas naujas, 40-asis, Vilniaus universiteto (VU) mokslo populiarinimo žurnalo „Spectrum“ numeris. Jame kviečiame skaityti apie naują metodą, padedantį matematikos mokytis dar neskaitantiems vaikams, apie alternatyviąją istoriją, humorą Vilniaus reklamoje, galingas saulės audras ir galimus rimtus jų padarinius, dirbtinio intelekto vaidmenis mene, Vilniaus regiono ekonominį proveržį ir kas jį lėmė, kvėpavimo takų mikrobiotą ir naujausią reikalavimą, keliamą dirbtiniam intelektui.

Žurnale rasite ir Istorijos fakulteto prodekano dr. Norberto Černiausko tekstą. Straipsnyje pasakoja apie tai, kodėl istorikai savo darbuose dažniau turėtų kalbėti apie alternatyvią istoriją. 

Nemokamą skaitmeninę žurnalo versiją rasite čia.