Ukrainietė, istorikė dr. Tetiana Boriak, kartu su dviem vaikais, į Lietuvą atvyko bėgdama nuo karo. Ukrainoje ji tyrinėjo Holodomoro istoriją, tyrimus tęsė ir pradėjusi dirbti Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Šiais metais paskelbus Europos Komisijos kvietimo „Marie Skłodowska-Curie Actions for Ukraine (MSCA4U)“ rezultatus paaiškėjo, kad Tetianos Boriak pateiktas projektas „The Holodomor: Genocide, Trauma, and Denial Through the Prism of European Records of the 1930s“ laimėjo finansavimą. Plačiau apie savo istorinius tyrimus, iššūkius Lietuvoje ir naują projektą pasakojo ukrainiečių istorikė Tetiana Boriak.
Mokslininkės tyrimų laukas – Holodomoras
Mokslininkė gilinasi į naujausių laikų istoriją. Jos podoktorantūros darbas – antroji disertacija, kurią ji užbaigė jau Lietuvoje, nagrinėjo žodinę Holodomoro istoriją. Holodomoras – tai 1932-1933 m. Stalino sukeltas badas, kuris nusinešė mažiausiai 3,9 mln. ukrainiečių gyvybes. Tai sudarė maždaug 13 proc. šalies gyventojų.
„Sovietų Sąjunga neigė badą ir baudė už bet kokį Holodomoro paminėjimą, todėl žmonių prisiminimai, tarp jų ir žodinės istorijos, mokslininkams yra labai vertingi šaltiniai. Mano tyrimas buvo skirtas žodinei Holodomoro istorijos problematikai, jos raidai ir specifiniams bruožams. Taip pat nagrinėjau sovietų Rusijos šaltinius, aiškinausi, koks buvo genocido mechanizmas, kaip buvo vykdomas informacinis karas neigiant badą, politinę atmintį ir kt.“ – apibendrina istorikė.
Tetiana Boriak pasakoja, kad prasidėjęs karas praplėtė jos mokslinių interesų lauką: „Prasidėjus Rusijos-Ukrainos karui, išplėčiau savo interesus ir ėmiau nagrinėti Rusijos atminties politiką. Pradėjau tirti, kaip Rusija savo vidaus ir išorės politikoje naudoja istorinę atmintį ir humanitarinius mokslus imperializmui pagrįsti.“
Gyvenimas Lietuvoje
Mokslininkė Ukrainą paliko 2022 m. kovo 1 dieną. Jai atvykus į Lietuvą, Europos Sąjunga pradėjo paramos programą, remiančią ukrainiečių mokslininkus, kurie buvo priversti bėgti iš savo šalies. Buvo ir yra remiami jų moksliniai tyrimai, o kartu sudaromos sąlygos išsaugoti Ukrainos mokslininkų intelektinį potencialą.
„Gavau galimybę prisijungti prie VU Istorijos fakulteto. Tai leido man baigti podoktorantūros studijas, išleisti knygą, apginti antrąją disertaciją ir skleisti savo tyrimų rezultatus ir juos tęsti“ – pasakoja mokslininkė.
Mokslininkei tenka susidurti ir su tam tikrais iššūkiais. Istorikė turi keletą tyrimų temų, kurių medžiagą norėtų publikuoti. Viena iš jų – sovietinio totalitarizmo poveikis XX a. ketvirtojo dešimtmečio Ukrainos visuomenei. Pagrindinis iššūkis istorikei yra šaltinių prieinamumas. Kai kurie šaltiniai, esantys būtent Ukrainoje, vis dar yra neprieinami. Tačiau ji džiaugiasi, kad dėl šiuolaikinių technologijų ir gerų bibliotekų katalogų, kuriuos galima pasiekti naudojantis VU bibliotekos prieiga, šalininių tyrimams dar pakanka.
„Kitas iššūkis yra gyvenimas tarp dviejų šalių. Kai gyveni čia Lietuvoje, o likusi šeimos dalis yra Ukrainoje, kuriai kasdien gresia bombų pavojus. Staiga visas tavo gyvenimas ir suplanuota ateitis nustoja egzistuoti, ir tau tenka vienai rūpintis savo vaikais kitoje šalyje. Lietuvių kalba nėra lengva, tačiau džiugu, kad pavyksta mokytis ir suprasti kasdieninėje buityje. Mano vaikai taip pat daro pažangą bendraudami ir kalbėdami lietuviškai“, – dalinasi VU Istorijos fakulteto mokslininkė.
Galimybė platesniems tyrimams
Tetianos Boriak projektas buvo atrinktas ir tapo vienas iš finalininkų „Marie Skłodowska-Curie Actions for Ukraine (MSCA4U)“ konkurse. Tai vienintelis Lietuvoje finansuotas MSCA4U projektas. Šis konkursas yra dalis iniciatyvos „Scholars at Risk“, skirtos remti mokslininkus, kuriems gresia pavojus. Ši iniciatyva buvo pradėta 2018 m., dar prieš atviro masto invaziją, o nuo 2022 m. remia Ukrainos intelektualus.
„Mano projektas yra grindžiamas prielaida, kad Holodomoras įvyko dėl daugybės veiksnių, įskaitant istorinį nacių baimės palikimą ir įvairių veikėjų siekius įgyvendinant nacionalinius interesus. Tai XX a. geopolitinių realijų pasekmė, kai rusų primestas kolonijinis diskursas apie Ukrainą, jos žmones ir istoriją, privertė Vakarus ignoruoti Holodomorą. Noriu kitu kampu pažvelgti į Holodomorą, nagrinėdama ketvirtojo dešimtmečio asmeninius pasakojus (dauguma šaltinių buvo sukurti praėjus 60-70 metų po bado). Nagrinėju skirtingų profesijų, socialinių sluoksnių ir kilmės žmonių asmeninius įrašus siekdama atskleisti jų pasakojimo turinio lygmenis.“
Tyrime istorikė daugiausia dėmesio skirs Lenkijai ir Rumunijai, nes šios šalys Holodomoro metu ribojosi su Sovietų Ukraina: „Nepaisant uždarytų sienų, minėtų šalių valdžios institucijos stebėjo padėtį SSRS ir priėmė nelegalius pabėgėlius iš šios šalies. Čekija, XX a. trečiajame dešimtmetyje Čekoslovakijos dalis, tarpukario laikotarpiu buvo didžiausias ukrainiečių pabėgėlių centras. Žlugus 1917-1921 m. Ukrainos revoliucijai ir bolševikinės Rusijos kariuomenei okupavus Ukrainą, dešimtys tūkstančių pabėgėlių išvyko iš Ukrainos. 1920 m. 1 mln. karių buvo skirta užkariauti Ukrainą. Pabėgėliai įvairiais kanalais gaudavo informacijos apie badą ir taip kūrė istorijas apie jį.“
Istorikė planuoja savo tyrimo rezultatus publikuoti naujoje knygoje ir straipsniuose, kurie bus parengti šio projekto metu: „Taip pat galvoju apie atvirą duomenų bazę, tačiau tam prieš tai reikia atsakyti į kai kuriuos klausimus. Plačiąja prasme – kaip Europos lyderiai ir visuomenės žinojo apie badą ir kaip jie reagavo į tą žinią, ir kaip šis nepastebėtas ir nenubaustas blogis padaugino kitus sovietų režimo nusikaltimus prieš savo piliečius, tarp jų ir ukrainiečius.“