Vilniaus universiteto archeologų su kolegomis atlikto naujausio tyrimo rezultatai buvo publikuoti žurnale „Scientific Reports“. Straipsnyje „The Shifting of Buffer Crop Repertoires in Pre-Industrial North-Eastern Europe“ mokslininkai aprašė, kaip dėl klimato kaitos keitėsi senovinės žemdirbystės strategijos šiaurės rytų Europoje per pastaruosius du tūkstančius metų.
„Šis tyrimas gana ryškiai parodė, kad dėl klimato kaitos ir prasidėjusio mažojo ledynmečio šilumamėgės soros, kurios buvo pagrindinis maistas per pirmąjį mūsų eros tūkstantmetį, buvo pakeistos kitomis, šalčiui atsparesnėmis kultūromis, tokiomis kaip grikiai“, – rezultatus pristato viena straipsnio autorių, Istorijos fakulteto profesorė Giedrė Keen Motuzaitė Matuzevičiūtė.
Analizuodami archeologinius duomenis ir istorinius šaltinius, mokslininkai atkūrė praeityje kultivuotų pasėlių įvairovę ir jų kaitą per pastaruosius du tūkstančius metų. Tyrimai leido suprasti, kaip bendruomenės keitė savo žemės ūkio strategijas, siekdamos užtikrinti maisto saugumą esant nepastovioms klimato sąlygoms.
Tyrimo reikšmė neapsiriboja vien praeities supratimu – jis aktualus ir šiandien. Klimato kaita kelia didėjančius iššūkius šiuolaikinei žemdirbystei, o praeities adaptacinės strategijos gali padėti formuoti tvarius žemės ūkio metodus ir politiką. Prie tyrimo prisidėjęs Bazelio universiteto aplinkotyros ekspertas dr. Michaelis Kempfas pabrėžia, kad „dėl dažnėjančių sausros periodų ir karščio bangų būti atsparesniems klimato kaitai tampa itin svarbu. Todėl turime iš naujo pagalvoti apie sausrai atsparias augalų kultūras, kurios gali padėti švelninti ilgalaikes dabartinio pasaulinio atšilimo pasekmes.“
Tyrimas taip pat atskleidžia, kad Mažasis ledynmetis lėmė ne tik žemdirbystės, bet ir mitybos pokyčius – šiaurės rytų europiečių kasdieniame racione pradėjo dominuoti ruginė duona ir grikių košė. Tai rodo, kad šiltėjantis klimatas gali paskatinti mus sugrįžti ir prie primirštų sorų pasėlių auginimo.
Šio tyrimo dalyvis, kulinarinio paveldo žinovas prof. Rimvydas Laužikas priduria, kad gamtinės sąlygos, žemės ūkis ir gastronominė kultūra visada buvo glaudžiai susiję. „Gastronominė kultūra keičiasi lėčiau, todėl aplinkos pokyčiai pirmiausia paveikdavo žemdirbystę, o tik vėliau tapdavo akivaizdūs ir žmonių virtuvėje. Todėl šių procesų tyrinėjimas yra svarbus siekiant suprasti ne tik praeitį, bet ir šiuolaikines visuomenes“, – pažymi prof. R. Laužikas.
Pagrindinis straipsnio autorius VU doktorantas Meiirzhanas Abdrakhmanovas apibendrina, kad šis tyrimas pabrėžia žemės ūkio dinamiškumą ir senovės bendruomenių gebėjimą prisitaikyti prie klimato pokyčių.
Žurnalo straipsnį skaitykite čia.
Tyrimas finansuotas iš Europos mokslo tarybos įsitvirtinančių tyrėjų dotacijos (angl. ERC Consolidator Grant), skirtos VU Istorijos fakulteto profesorei Giedrei Keen Motuzaitei Matuzevičiūtei (ERC-CoG, MILWAYS, 101087964).