Lietuvos istorijoje meilės siužetų netrūksta, ar tai būtų pasakojimai apie Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės, ar Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės jausmus. Tačiau meilė ir rūpinimasis vienas kitu nėra tik turtingų ar talentingų žmonių privilegija. Myli visi – tiek žymūs, tiek istorijos ir visuomenės paraštėse palikti žmonės.
Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto doktorantė Rūta Miškinytė tyrinėja XVIII a. Vilniaus elgetas ir elgetavimą mieste. Nagrinėdama įvairių labdaringų to laikotarpio institucijų dokumentus ji aptinka nežinomų žmonių, elgetų, gyvenimo pėdsakus. Tarp tokių pėdsakus palikusiųjų – ir Pilypas bei Sofija Herbačevskiai, kurie buvo vienas kito akys ir kojos.
Nežinomi žmonės
Prieš pasakodama išskirtinę meilės istoriją, VU Istorijos fakulteto doktorantė pristato bendrą XVIII a. Vilniaus elgetos portretą. Nuo kitų visuomenės paraščių grupių elgetas skyrė jiems dalinama išmalda. Krikščionių, visų pirma katalikų, akyse elgetos buvo tarsi atskira maldininkų kategorija, nes jie, gavę dažniausiai piniginę auką, melsdavosi už geradarių sielas.
„Žmonės elgetaudavo dėl pačių įvairiausių priežasčių – pašlijusios sveikatos, gamtos stichijų padarytos žalos, artimųjų netekties, dėl įvairių konfliktų prarasto turto ar pozicijų ir taip toliau. Deja, nustatyti konkrečių XVIII a. gyvenusių asmenų skurdo priežastis dažnai yra tiesiog neįmanoma. Apie elgetauti priverstus asmenis žinių šaltiniuose nedaug. Šių sudarytojai įprastai fiksuodavo tik tai, kas būdavo aktualu patiems, pavyzdžiui, paaukotas pinigines sumas. Skurde gyvenusių žmonių išgyvenimų ir kasdienybės niekas neaprašydavo, tad iki šių dienų išliko labai nedaug informacijos, leidžiančios pasakyti ką nors apie juos pačius“, – sako VU Istorijos fakulteto mokslininkė.
Anot istorikės, dauguma šaltinių, leidžiančių iš arčiau pažvelgti į XVIII a. Vilniaus elgetas, buvo sudaryti amžiaus pabaigoje, pavyzdžiui, 1792 m. Vilniaus špitolių deputacijos atstovų surašyti kelių špitolių globotinių registrai. Deputacija turėjo pertvarkyti miesto labdaros institucijų tinklą, optimizuoti jų biudžetą ir iš miesto „pašalinti“ elgetavusius žmones.
„Iš Vilniaus viešųjų erdvių neturintys kur apsistoti elgetos turėjo būti pašalinti, tai yra apgyvendinti špitolėse, kuriose buvo laisvų vietų, galintys dirbti – pristatyti prie darbo, o miestas tokiu būdu „išvalytas“ nuo nebepageidaujamų asmenų. Deputacijos pastangas „švarinti“ miestą liudija keli tuo metu sudaryti šaltiniai – Švč. Trejybės ir Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo špitolių globotinių registrai, kuriuose, palyginti su kitais šaltiniais, vargšai pristatomi net labai detaliai. Iš pastarojo ir žinoma apie 1792-ųjų balandžio 17 d. kartu su septyniolika kitų vargšų čia atsidūrusius Sofiją ir Pilypą Herbačevskius.“
Pilypas ir Sofija
„Pilypas, tuo metu įpusėjęs ketvirtą dešimtį vyras, deputacijos atstovams teigė neprisimenantis, iš kur jis kilęs. Veikiausiai jis gimė ir užaugo skurde, tačiau panašu, kad elgetavimo būtinybę nulėmė ne tik vaikystė nepritekliuje, bet ir fizinė negalia – vyras buvo aklas“, – pasakoja istorikė.
Pasak R. Miškinytės, kartu su Pilypu špitolėje buvo įkurdinta ir jo žmona Sofija. Tačiau kitaip nei vyras absoliutaus skurdo ribą Sofija peržengė vėliau: „Moteris tvirtino iš išmaldos gyvenusi dvylika metų, taigi daugmaž nuo 1780-ųjų. Panašu, kad ją elgetauti taip pat privertė sveikata – ji turėjo judėjimo negalią.“
Istorikė teigia, kad apie Sofijos gyvenimą iki 1780 m. kalbėti itin sudėtinga. Tikėtina, kad moters santuoka su Pilypu nebuvo pirmoji, mat dažna moterų skurdo priežastimi ankstyvaisiais naujaisiais laikais tapdavo vyro netektis.
„Gali būti, kad prie Sofijos materialinės padėties pokyčio prisidėjo ne tik sveikatos problemos, bet ir našlystė. Vis dėlto to patikrinti neįmanoma, mat Sofijos mergautinė pavardė nežinoma“, – pasakoja R. Miškinytė.
Nestandartinė šeima ir kitos trūkinėjančios istorijos
Pasak istorikės, akivaizdu, kad Sofija ir Pilypas susipažino spaudžiami nepalankių aplinkybių. 1792 m. pavasarį Sofija teigė esanti penkiasdešimt šešerių metų, Pilypas – trisdešimt septynerių, tad, jei pasitikėsime šaltiniu ir sutuoktiniais, juos skyrė net 19 metų.
„Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo špitolės globotinių registre pažymėta, kad vaikų nei Sofija, nei Pilypas neturėjo. Nežinia, kada pora susituokė, tačiau veikiausiai moteris tiesiog nebegalėjo susilaukti vaikų. Tačiau ši vyresnės, fizinę negalią turėjusios moters ir nuo mažų dienų skurde gyvenusio neregio santuoka liudija labai žmogiškus dalykus – artimo žmogaus poreikį. Neturėję atramos, ypač sunkiomis sąlygomis gyvenę žmonės ieškojo, kas galėtų ja tapti, ir surasdavo“, – pasakoja istorikė.
R. Miškinytė teigia, kad šaltiniuose galima rasti informacijos ir apie kitas XVIII a. vargšų ar elgetų šeimas, tačiau žinios apie jas yra kur kas fragmentiškesnės nei apie Pilypą ir Sofiją. Ypač skurdu informacijos apie tokių šeimų moteris.
„Tokio trūkinėjančio pasakojimo pavyzdys – liūdnoka XVIII a. pirmosios pusės istorija. 1709 m. kovo 11 d. Dominykui Rimkevičiui ir jo žmonai Kristinai gimė sūnus, kurį tėvai pavadino Juozapu. Vaikas Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje buvo pakrikštytas praėjus vos vienai dienai nuo gimimo. Tai yra viskas, ką galima papasakoti apie Kristiną ir Juozapą. Visų pirma – nežinia, ar gimdymas buvo sėkmingas ir kaip Kristinai sekėsi atsigauti po jo, neaišku, ar Juozapas išgyveno ir, jei taip, kokio amžiaus sulaukė. Žinoma tik tai, kad Dominykas buvo priverstas elgetauti. Praėjus lygiai metams nuo sūnaus gimimo, į špitolę „iš po mūro“ – taip šaltiniuose kartais apibūdinami elgetos – sunkiai kosėjantį vyrą gydyti priglaudė vienuoliai bonifratrai. Iš Ukmergės pavieto kilęs trisdešimt aštuonerių Dominykas iš įstaigos taip ir neišėjo, jį nugalėjo liga.
Šioje istorijoje klausimų daugiau nei atsakymų. Ar Dominykas pradėjo elgetauti prieš gimstant vaikui? Ar jo materialinei padėčiai įtakos turėjo Šiaurės karas ir Vilnių siaubti ėmęs maras? Jei Kristina ir Juozapas 1710-aisiais dar buvo gyvi, kaip jiems sekėsi tvarkytis su naujais iššūkiais?“ – pasakoja VU Istorijos fakulteto doktorantė.
Vyras be žmonos
Tiek apie Pilypą, tiek apie Sofiją pakankamai informacijos yra tik dėl įvairių miesto valdžių poreikio pertvarkyti Vilniaus labdaros sistemą. Amžiaus viduryje gimęs vyras užsitęsusias reformas mieste pajuto savo kailiu. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo jau minėtos Deputacijos ir kitų karitatyvinę sistemą Vilniuje pertvarkyti turėjusių institucijų darbą tęsė Lietuvos špitolių komisija. Pasak R. Miškinytės, komisija siekė tų pačių tikslų – vargšus įvertinti, darbinguosius įdarbinti ir pašalinti skurdą iš visų miesto viešųjų erdvių.
„1798-aisiais buvo suregistruoti šešiose špitolėse ir keliuose išnuomotuose namuose apgyvendinti 179 Vilniaus vargšai, tačiau tarp jų Sofijos nebuvo. Tuo metu Pilypas glaudėsi jau nebe Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo, o Šv. Jokūbo špitolėje Lukiškėse. Įdomu yra tai, kad ten pat gyveno kita moteris tokia pačia pavarde – Pilypo bendraamžė Marijona. Registre taip pat pažymėta, kad moteris buvo tinkama darbui, tai yra sveika. Tačiau ar vyras ir moteris buvo susisaistę kokiais nors ryšiais, niekur nerašoma“, – pasakoja R. Miškinytė.
Pasak jos, 1799 m. vasarį miesto vargšai buvo suregistruoti dar kartą, tačiau tarp jų nebuvo nei Sofijos, nei Marijonos, tik vienas Pilypas: „Pilypas tuo metu buvo apgyvendintas pastate, kuris nepriklausė jokiai špitolei. Panašu, kad Vilniaus špitolėse visiems miesto vargšams ir vargšėms paprasčiausiai nebeužteko vietos. Tikriausiai paskutinį kartą į naują gyvenamąją vietą Pilypas buvo perkeltas tų pačių 1799-ųjų vasarą – į naujai duris atvėrusią generalinę Vilniaus špitolę.“