Parengė Agnė Kereišiūtė
Sausio 31 d. įvyko Amsterdamo universiteto Rytų Europos studijų ir VU Istorijos fakulteto magistrantūros studentų seminaras „Eco-Social Perspective on Eastern European Landscapes“.
(Post)Autoritarinių kraštovaizdžių tyrimų centro ir jau trečius metus iš eilės į fakultetą atvykstančių kolegų iš Amsterdamo organizuoto seminaro metu diskutuota regiono tyrimuose svarbią vietą užimančia postkolonializmo prieigos problematika. Seminare taip pat buvo pristatytos naujausios PAScapes istorikų tyrimų kryptys – Rugilė Rožėnė tarp jų išskyrė įsibėgėjantį upinio Nemuno kraštovaizdžio ir naujai rengiamą post-holokausto visuomenės tyrimus.
Vienas iš minėtojo PAScapes „Nemuno pasaulio“ tyrimo objektų – 1959 m. įgyvendintas Kauno hidroelektrinės statybų projektas, kurio eigoje buvo užtvenktas Lietuvos „upių tėvas“ Nemunas, todėl šalies viduryje atsirado iki tol neregėtas vandens telkinys. Vieną didžiausių pokariu vykusių sovietų Lietuvos energetikos projektų tirti ėmėsi fakulteto istorikai dr. Antanas Terleckas ir Marius Ėmužis – pastarasis atliekamo tyrimo pagrindu seminaro dalyviams skaitė pranešimą „Gently the Nemunas flows...“: Construction of the Kaunas Dam and the transformation of the Nemunas Valley landscape.
Anot M. Ėmužio, Kauno HE statybas ir užtvankos radimąsi galima laikyti žymiausia kraštovaizdžio transformacija Lietuvoje, atsiskleidžiančia įvairiais aspektais. Visų pirma, upės dalis tapo 63,5 km2 rezervuaru, Kauno mariomis, ir buvo savotiškai „užtildyta“ – čia nebuvo įrengtas laivybai reikalingas šliuzas, žuvitakiai, todėl Nemunas tarsi skilo į dvi dalis, prarado savo funkciją. Procesai tiesiogiai palietė ir užlietose teritorijose stūksojusių 758 sodybų gyventojus, kurių perkėlimo procesai nebuvo lydimi nei entuziazmo, nei sklandumo. Galiausiai vietoje upės slėnio radosi vadinamoji Kauno jūra, puikiai atrodanti vizualiai, tačiau dėl bangų nuardytų stačių krantinių sunkiai pasiekiama gyventojams. Šioji Kauno jūra, istoriko teigimu, sovietmečiu turėjo didelę propagandinę reikšmę, tačiau logikos mažo galingumo hidroelektrinės statybų projekte stigo.
„Su kolegomis į tai žiūrime kaip į savotišką ironiją, kadangi Kauno HE statyba, Nemuno slėnio užliejimas nebuvo būtinas. Kodėl? Nes dar statant šią hidroelektrinę jau buvo ruošiamasi kitos statymui, Smalininkų arba Sovietsko. <...> Simboliška ir tai, kad pirmą dieną, kai tik pradėjo funkcionuoti hidroelektrinė, buvo nutarta statyti šiluminę elektrinę. Mano klausimas – kam statyti hidroelektrinę, kai iš karto gali statyti šiluminę, kuri patenkintų visus poreikius?“ – kalbėjo M. Ėmužis, svarstydamas, jog atsakymas į klausimą gali slypėti būtent propagandiniuose sumetimuose, mat užmojis statyti hidroelektrinę radosi dar tarpukariu, o jį realizavusi sovietų valdžia tai pateikė kaip savo pranašumo įrodymą.
Kitu kampu į santykį su aplinka pasižiūrėjo Agnė Kereišiūtė, seminaro dalyviams skaičiusi pranešimą „And Potatoes Will Bloom Again“: the Battle Against Colorado Potato Beetle in the Soviet Lithuania. Anot jos, kova su koloradu vabalu, anuomet turėjusiu ir simbolinę propagandinę sąsają su amerikiečiais, yra ne tik iš savęs komiška ir įdomi, bet tuo pačiu iliustruojanti platesnius sovietinės žemės ūkio politikos procesus. Čia, kaip ir Kauno HE atveju, išryškėja ironija – nors pirmasis kolorado vabalas Lietuvoje buvo atrastas tik 1956 m., tačiau net trys su juo kovoti turėjusios, persidengiančias funkcijas atlikusios struktūros įsteigtos visu dešimtmečiu anksčiau. Avansu deklaruota, „tik socialistinėse šalyse įmanoma“ pergalė prieš kolorado vabalą gerokai prasilenkė su realybe. Pagal iš Maskvos 1950 m. nuleistas instrukcijas vykdyta kova, susidėjusi iš dviejų esminių praktikų – moksleivių vykdytų vabalo paieškų ir rankiojimo bei chemizacijos – baigėsi 1965-1966 m. po visus Lietuvos rajonus pasklidusio vabalo triumfu. A. Kereišiūtės teigimu, pamatuoti šios kovos pasekmes sudėtinga – didelis klausimas, ar potenciali vabalo žala derliui prilygo tai žalai, kurią sukėlė besaikis cheminių preparatų, DDT ir heksachlorano, naudojimas. Chemizacija, kaip ir „atidirbimams“ DDT naudota aviacija (nors didelė dalis bulvių augo ne plačiuose kolchozų laukuose, o pasodybiniusoe sklypeliuose), buvo pristatoma kaip modernizacijos ir pažangos įrodymas, nusvėręs racionalumą bei mąstymą apie galimas pasekmes. Vis tik, kartu su amerikiečių biologės Rachel Carson knyga „Tylusis pavasaris“ atėjusi DDT aukso amžiaus pabaiga, pasak A. Kereišiūtės, tikėtina, lėmė ir kolorado vabalo „šlovės“ periodo pabaigą – nors pats kenkėjas niekur nedingo, tačiau dėmesys jam, regis, nepalyginamai sumenko.
Pranešimus lydėjusios diskusijos sukosi tiek apie konkrečius kolegas iš Amsterdamo sudominusius tematinius aspektus, tiek apie plačius, tarp akademikų ginčus keliančius probleminius klausimus, tokius kaip nedemokratinėmis sąlygomis vykusios, Maskvos „primestos“ regiono modernizacijos specifika, jos (ne)suvokimas ir tyrimų vieta tarptautiniame akademine lauke. Kalbant apie pastarąjį, seminaro metu išryškėjo ir naujos erdvės tyrimų sklaidai bei tobulinimui. Pavyzdžiui, komentuodami pranešimą apie kolorado vabalus svečiai dalinosi patirtimi, jog aplinkosaugos, pesticidų ir ypač DDT naudojimo tyrimai yra gana populiarūs ir Vakaruose, čia vyksta šiai temai skirti tarptautiniai forumai, diskusijos, o Miunchene veikia specialus Rachel Carson tyrimų centras, tad keliai bendradarbiavimui – atviri.