Pasirodė pirmasis žurnalo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentų mokslo darbai numeris. Jame publikuojami studentų atlikti tyrimai atliepiantys Istorijos fakultete vykdomas studijų programas ir mokslo kryptis. Rengiant žurnalą bendradarbiavo fakulteto studentai, doktorantai ir mokslininkai. Šiuo metu yra rengiamas antrasis metinio žurnalo numeris.
Skiriama Vilniaus paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 700 metų jubiliejui.
2023 m. spalio 25–27 d. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai (Vilnius, Katedros a. 4).
I nsuper terram, dominium et regnum nostrum unicuique bone voluntatis patefacimus... atveriame mūsų žemę, valdas ir karalystę kiekvienam geros valios žmogui.
Šitaip savo laiškuose, skirtuose krikščioniškosios Europos miestams, 1323 m. iš Vilniaus rašė pagoniškosios Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, pristatydamas savo miestą kaip traukos centrą, kuriame gali sugyventi įvairių religijų, kalbų ir kultūrų gyventojai. Jie pagal savo socialinį statusą, išpažįstamą religiją, tautinę priklausomybę, puoselėjamą amatą ar verslą kūrė kaimynystės formas, organizavo ekonominę veiklą ar laisvalaikio leidimo būdus, telkėsi į formalias ir neformalias bendruomenes ar grupes. 2023 m. Vilnius švenčia 700 metų Vilniaus paminėjimo istoriniuose šaltiniuose jubiliejų. Šiai sukakčiai paminėti ir aptarti naujausius Lietuvos sostinės istorijos tyrimus yra rengiama tarptautinė mokslinė konferencija. Jos metu norima atkreipti dėmesį ne į pavienius daug pasiekusius ir istorijoje ,,matomus” vilniečius, bet į miesto bendruomenių organizavimąsi, kolektyvinį veikimą bei jo formas, įvairių miestiečių grupių veiksmus kuriant miestą bei reaguojant į įvairius sukrėtimus ir negandas. Į miesto bendruomenių istoriją bus gilinamasi plačiu chronologiniu laikotarpiu – nuo XIV a. iki šių dienų. Laukiama istorijos, archeologijos, kultūros istorijos, antropologijos, menotyros, paveldo tyrimus pristatančių pranešimų, taip pat tarpdalykinių ir tarpdisciplininių požiūrių į įvairius Vilniaus bendruomenių istorijos aspektus.
Gruodžio 20 d. Vilniaus universitete įvyko iškilmingas kalėdinis vakaras „2022-uosius metus palydint“. Renginyje prisiminti 2022 metų darbai, pagerbti šiais metais pasižymėję universiteto akademinės bendruomenės nariai, skambėjo palinkėjimai artėjantiems naujiesiems metams. Vakaro dalyvius sveikino rektorius prof. Rimvydas Petrauskas, Senato pirmininkė prof. Eglė Lastauskienė, Tarybos pirmininkės pavaduotojas prof. Eugenijus Lesinskas.
Vilniaus universiteto Senatas, reikšdamas nuoširdžią pagarbą ir ypatingą dėkingumą už ilgametę vaisingą akademinę veiklą, atsidavimą Vilniaus universitetui ir jo vardo garsinimą, profesoriaus emerito vardą suteikė Istorijos fakulteo profesoriui dr. Zenonui Butkui.
Sveikiname!
Vilniaus universiteto geriausių dėstytojų rinkimų komisija, vadovaudamasi geriausių dėstytojų rinkimo kriterijais, pripažino doc. dr. Genutę Kirkienę geriausia Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoja.
Doc. dr. G. Kirkienė, kartu su kitais labiausiai VU bendruomenei nusipelniusiais nariais, buvo apdovnota iškilmingame VU Senato posėdyje "2022-uosius metus palydint".
Geriausio Vilniaus universiteto dėstytojo vardas – prestižinis apdovanojimas, kasmet skiriamas geriausiam kamieninio akademinio padalinio dėstytojui. Išrinktam dėstytojui yra skiriama Rektoriaus premija, taip pat geriausi metų dėstytojai yra kviečiami skleisti savo gerąsias pedagogines praktikas viso Universiteto mastu.
Sveikiname!
Lietuvą ir Prancūziją skiria gana didelis atstumas, dydžių ir tarptautinės įtakos skirtumai, bet visada artina laisvės svarba ir dėmesys kultūrai, o jau daugiau nei šimtą metų sieja nematomas diplomatijos tiltas. Jų ryšiams svarbus tęstinumas, tarpukario ir egzilinės diplomatijos tradicijų perimamumas, derantis su atsinaujinimu, nuolatiniu abiejų valstybių dialogu.
Šiuolaikinė Lietuvos diplomatija gimė 1919 metais Paryžiaus taikos konferencijoje, kur lietuviai politikai ir diplomatai pirmą kartą susitiko su Prancūzijos kolegomis. Po keleto metų pastangų 1922 m. gruodžio 20 d. Prancūzija kartu su kitomis Pirmojo pasaulinio karo laimėtojomis oficialiai pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Šis sprendimas atvėrė duris pilnavertei abiejų respublikų partnerystei.
Lietuvos ambasada Paryžiuje ir Lietuvos centrinis valstybės archyvas maloniai kviečia aplankyti virtualią parodą „Diplomatijos tiltas. Šimtas metų Lietuvos ir Prancūzijos partnerystės“ ir susipažinti su spalvingais bei įsimintinais abiejų valstybių bendradarbiavimo istorijos puslapiais. Per daugelį metų archyvą pasiekė daugybė Lietuvos ir Prancūzijos dvišalę partnerystę liudijančių nuotraukų bei dokumentų, į parodą pateks tik nedidelė, bet itin įdomi jų dalis. Parodą papildys mažiau žinoma kitų Lietuvos paveldo saugyklų ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijos medžiaga, Prancūzijos Europos ir užsienio reikalų ministerijos, Lietuvos ambasados Paryžiuje ir Prancūzijos ambasados Vilniuje išsaugotos bendradarbiavimo akimirkos. Nuoširdžiai dėkojame visoms prie jos parengimo geranoriškai prisidėjusioms paveldo ir diplomatinėms institucijoms. Parodos lankytojų laukia intensyvus pasakojimas, kadangi Lietuvos ir Prancūzijos partnerystės šimtmetį lydėjo dramatiškos diskusijos, netgi trumpa ginkluota akistata Klaipėdos krašte, skausmingos 1940 m. okupacijos paralelės, subtilūs suartėjimai ir svarbi tarpusavio parama.
Kviečiame Jus aplankyti virtualią parodą „Diplomatijos tiltas. Šimtas metų Lietuvos ir Prancūzijos partnerystės“ ir susipažinti su spalvinga, daugiasluoksne ir glaudžiai persipynusia abiejų valstybių diplomatinio bendradarbiavimo šimtamete istorija, kurią kūrė ir ryškios Europos asmenybės, ir primiršti herojai, ir dažnai nematomi jų talkininkai. Parodos parengimą inicijavo Lietuvos ambasada Prancūzijoje. Galite pasirinkti versiją lietuvių arba prancūzų kalba. Parodą parengė dr. Vilma Bukaitė (Lietuvos nacionalinis muziejus), bendradarbiaudama su dr. Monika Šipelyte ir Akvile Kabašinskaite, koordinatoriai Džiuginta Kasiulaitienė (Lietuvos centrinis valstybės archyvas), Arūnas Antanaitis ir Eglė Lukšaitė (Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus), dailininkė Gailė Pranckūnaitė, į prancūzų kalbą vertė Akvilė Kabašinskaitė, tekstus redagavo Simona Grušaitė-Šukienė ir Loïc Boisson.
Kviečiame susipažinti su Istorijos fakulteto alumno, diplomato Vitalijaus Gailiaus fotografijų paroda. Ji veikia Fakulteto erdvėje prie 211 auditorijos. Parodoje esančios nuotraukos darytos 2019-2021 m. Vilniuje. Gailius savo fotografijose, apimančiose tiek miestiečių kasdienybės akimirkas, tiek architektūrinius bei kultūrinius Vilniaus sluoksnius, nebando konstruoti aiškaus naratyvo, kuris galėtų pakreipti žiūrinčiojo akis konkrečia kryptimi. Veikiau priešingai, fotografijos paliekamos kiekvieno žiūrinčiojo asmeniniam vertinimui ir suvokimui. Šios užfiksuotos akimirkos – tai dar viena proga įdėmiau pažvelgti į Vilnių jo 700-ojo gimtadienio proga.
Lapkričio 23 d., trečiadienį, 18 val. Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) vyks parodos „Corpisanti. Katakombų relikvijos-skulptūros Valkininkų ir Buivydžių bažnyčiose“ atidarymas.
Atidarymo renginyje dalyvaus parodos kuratorės: Kamilė Jagėlienė ir Vaiva Vasiliauskaitė, Bažnytinio paveldo muziejaus vadovė Rita Pauliukevičiūtė, meno istorikė dr. Ruth Sargent Noyes, istorikas dr. Liudas Jovaiša, menotyrininkė dr. Tojana Račiūnaitė.
Maloniai kviečiame!
2022 lapkričio 23 d. vyks išorinis tarptautinis Paveldosaugos krypties studijų vertinimas.
Amerikiečių rašytoja, Fulbraito stipendijos laureatė Kallie Swyer 2022–2023 akademinius metus praleis atlikdama tyrimus Vilniaus universitete. Bendradarbiaudama su profesore dr. Jurgita Verbickiene ir Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu, Kallie Swyer tyrinės Holokausto metu apie šiuos įvykius rašiusių žmonių biografijas. Jos tyrimo projektas „Atminties kalba: rašymas kaip pasipriešinimas ir prisiminimas“ analizuoja rašytojų gyvenimus, tai pat kelia klausimus: ar rašymas gali būti panaudotas kaip pasipriešinimo aktas prieš žiaurius režimus? Kaip rašymas išsaugo atmintį?
Gyvendama Vilniuje K. Swyer bandys sujungti asmeninę ir savo prosenelių, kilusių iš Lietuvos, žydišką kilmę. Ji tyrinės Vilniaus universitete studijavusios Matildos Olkinaitės kūrybą bei gyvenimą, ieškant ryšio su M. Olkinaite per bendrą meilę poezijai bei gyvenimiškas patirtis. Rašytoja kasdien pradėjo vesti dienoraštį, taip pat integruotis į Vilniaus universiteto bendruomenę ir kuria ryšius su Lietuvos žydų bendruomene bei mokosi lietuvių kalbos; ji lanko paskaitas tame pačiame universitete ir net gyvena tame pačiame daugibutyje kaip ir M. Olkinaitė iki Holokausto pradžios.
K. Swyer turi Menų srities kūrybinio rašymo bakalauro laipsnį. Savo tyrimą ji transformuos į interaktyvią poezijos ekspoziciją, kuri bus pristatyta Poezijos pavasaryje. Ekspozicija skaitytojus skatins kolektyviai pasirinkti, ką mes prisimename naudojant užtemdytos poezijos (angl. blackout poetry) technikas.
Rašytoja bendradarbiaus tęsiant Vilniaus universiteto iniciatyvą „Grįžtanti atmintis“. Ji bandys pasiekti JAV gyvenančias iš Lietuvos kilusias žydų bendruomenes, taip padedant pagerbti žydų studentų, kurie Holokausto metu buvo pašalinti iš universiteto, palikimą. Taip pat ji savanoriaus redaguojant tektus anglų kalba, skirtus Vilniaus universiteto muziejui bei pagal poreikį tyrėjams ir studentams.
Augdama JAV K. Swyer geografiškai buvo labai nutolusi nuo Rytų europietiškų jos šeimos šaknų. Ji tvirtai tiki, kad Lietuvos žydų istorijos išsaugojimas yra būtinas norint rasti ryšį su savo praeitimi ir prisiminti apie negandas, su kuriomis susidūrė jos protėviai. Tai darydami galime išsaugoti jų atmintį ir geriau suprasti, kaip galime padėti tiems, kurie šiandien yra panašioje situacijoje.
K. Swyer dėkoja Vilniaus universiteto Istorijos fakultetui ir Erasmus studentų mobilumo programai už šiltą sutikimą. Ji nekantrauja integruotis į Vilniaus universiteto bendruomenę. Jei domitės bendradarbiavimu akademinio ir kūrybinio rašymo srityje, kalbų keitimosi praktika, o gal tiesiog norėtumėte išgerti kartu puodelį kavos, su ja galite susisiekti elektroniniu paštu: .
Lapkričio 4 d., Radvilų rūmų dailės muziejaus rūsyje (Vilniaus g. 24) atidaryta grupinė šiuolaikinių kūrėjų paroda „Ukrainos istorijos kontūrais: pagarsinti“.
Šiandien nepaprastai svarbu kuo garsiau kalbėti apie Ukrainos istoriją ir jos raidą. Pasaulis iš naujo atranda Ukrainos dailę, paveldą, architektūrą, muziką ir daug kitų kultūrinių šio krašto sluoksnių. O tuo metu ukrainiečių tauta visomis jėgomis bando kurti autonomiškos valstybės istoriją toliau, puoselėja savo identitetą ir konstruoja naują tautos pasakojimą.
Pristatomi naujausi, specialiai šiai parodai sukurti kelių šiuolaikinių Lietuvos ir Ukrainos menininkų darbai erdvę apgaubia atmosferiniu šydu ir pasakoja apie žmogų kare, folklorinius simbolius, viltį, ateitį bei praeitį.
Prie parodos organizavimo prisidėjo šiuo metu VU Istorijos fakultete dirbanti Ukrainos istorikė Tetiana Boriak.
2022 10 27 d. vyks išorinis tarptautinis Archeologijos krypties studijų vertinimas.
VU Istorijos fakultetas jau aštuntus metus prisideda prie nacionalinio moksleivių konkurso „Praeities stiprybė – dabarčiai“ organizavimo. Moksleiviai yra kviečiami priimti iššūkį „Pažink Laisvę!” bei tapti savo krašto detektyvais – kūrybiškai atskleisti ir papasakoti Laisvės kovų istoriją, pažinti įamžinimo vietas, būti istorinių asmenybių balsu. Viso projekto metu vyksta bendradarbiavimas tarp mokyklų bei istorikų ir kūrybininkų. Konsultacijose dalinamasi patarimais, skatinamas kritinis mąstymas, istorinis sąmoningumas, o sėkmingiausiai pasirodžiusios ir originaliausius vaizdo įrašus sukūrusios komandos kviečiamos dalyvauti edukacinėse programose bei apdovanojamos įvairiais prizais.
Naujo sezono atidarymas paminėtas spalio 11 dieną, šia proga mokiniai susirinko į neeilinę pamoką, kurioje dr. Marius Ėmužis gvildeno Laisvės kovų istorijos temą „Juozas Lukša – Daumantas Vilniuje“. Renginys vyko simbolinėje vietoje - Juozo Lukšos – Daumanto skvere. Netoli skvero stovėjusioje viloje prieš 76 metus buvo įkurtas kovotojų štabas, ten virė pogrindinė veikla, planuotas partizanų vadovybės suvažiavimas. Kulminacija pasiekta 1946 m. gruodžio mėnesį, kai sužinota, kad pagrindinis rėmėjas, gydytojas J. Markulis – Erelis yra išdavikas. Visa pagalba įsikurti ir veikti Vilniuje buvo klastingas MGB ir jos užverbuoto agento planas užgniaužti pasipriešinimą bei likviduoti partizanų vadus. Juozas Lukša dar sugebėjo veikti šaltai – J. Markuliui perdavęs klaidingus faktus, o ryšininkams – teisingą informaciją, su bendražygiais pasitraukė iš Vilniaus.
Šis pavyzdys, kad partizaninis judėjimas vyko ne tik miškuose bei bunkeriuose, bet ir sostinėje, susipažinimas su įamžinimo vieta bei įvairiapusis Juozo Lukšos biografijos aptarimas tapo simboline šiais metais dar tik užgimsiančių kūrybinių darbų pradžia.
Norite dalyvauti konkurse? Daugiau informacijos rasite čia.
Vilniaus klubas šiemet antrą kartą įteikė premiją už studento mokslo darbą, skirtą Vilniaus miestui. Premija įteikta spalio 7 d., tradiciškai minint Vilniaus klubo įsteigimo datą, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Konkurso nugalėtoja tapo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Paveldosaugos studijų magistrė Agnija Szturo, pateikusi darbą „Carinės Rusijos išvežtų Vilniaus kultūros vertybių likimas tarpukariu: Lenkijos valstybės pastangos su(si)grąžinti“ (vadovė m. d. dr. Inga Leonavičiūtė).
Vertinimo komisija, kuriai vadovavo Vilniaus klubo Tarybos narė prof. Alina Pūrienė, akcentavo darbo autorės A. Szturo profesionalų požiūrį į ypač aktualias ir svarbias problemas vertinant šalių siekį atkurti istorinį teisingumą.
A. Szturo tyrimas pildo tiek lenkiškosios, tiek lietuviškosios istoriografijos spragas, siekiant išsiaiškinti Vilniaus kultūros vertybių likimą tarpukariu. Nors Lietuvos kultūros vertybių likimas yra sulaukęs ne vieno tyrinėtojo dėmesio, šiuo atveju tyrimo objektas yra Lenkijos valstybės politika kultūros vertybių atžvilgiu. Toks probleminis laukas išskiria darbą iš tradicinės lietuviškos istoriografijos rėmų.
„Siekiame, kad konkursas skatintų įvairių mokslo sričių bei visų Lietuvos aukštųjų mokyklų studentus domėtis Vilniumi, jo gyvenimu, plėtros galimybėmis“, – sako darbų vertinimo komisijos pirmininkė prof. A. Pūrienė. „Tikimės vis didėjančio jaunųjų mokslininkų susidomėjimo šiuo konkursu. Šiemet sulaukėme jau net septynių darbų iš trijų Lietuvos universitetų – Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Vilniaus dailės akademijos ir Vilniaus universiteto. Kitais, ypač svarbiais Vilniui, švęsiančiam 700 metų sukaktį, metais, vėl lauksime darbų iki birželio 30 d.“
Vilniaus klubo premijos konkurso už studento mokslo darbą, skirtą Vilniui, komisija A. Szturo darbą atrinko iš septynių konkursui pateiktų darbų.
Konkursui darbus taip pat pateikė:
Brangūs Istorijos fakulteto alumni!
Istorikų dienų 45-mečio proga kviečiame prisiminti studijų laikus ir atgaivinti IFDi istoriją. Šiemet šventės proga kuriamam IFDi istorijos leidiniui būtini jūsų pasakojimai ir prisiminimai. Galbūt jūs buvote kažkurios IFDi tradicijos pradininkas? Galbūt organizuodami ar dalyvaudami šventėje patyrėte neregėtų kurijozų, kuriais norėtumėte pasidalinti? Rašykite paštu ir trumpai pasidalinkite kokią įspūdingą, įsimintiną ar mielą istoriją norėtumėte papasakoti jaunosioms kartoms. Sulaukę jūsų žinutės, suderinsime laiką pokalbiui. Jums tereiks pasakoti, o mes užrašysime!
Jei norite patys kurti tekstus apie IFDi istoriją, galite tai padaryti tiesiogiai dalyvaudami iniciatyvoje su fakulteto studentais. Plačiau apie tai rasite čia.
Vilniaus universiteto Istorijos fakultete lankysis Suomijos Oulu universiteto profesorius dr. Kari Alenius. Profesorius Alenius yra Istorijos, kultūros ir komunikacijos tyrimų grupės vadovas, jo mokslinių interesų laukas yra etniniai santykiai Estijoje ir Latvijoje tarpukariu, JT Saugumo Tarybos šalių retorika pirmaisiais Šaltojo karo metais bei propagandos tyrimai Baltijos šalyse. Su Kari Alenius akademiniu profiliu ir publikacijų sąrašu galima susipažinti čia: https://www.oulu.fi/en/researchers/kari-alenius
Istorijos fakultete prof. Kari Alenius dėstys Istorijos magistro proogramos modulyje “Šiuolaikinių karų istorinė analizė” rugsėjo 20 ir 27 d., 17 val., 218 aud.
Konkurse gali dalyvauti tik pažangūs I pakopos II–IV kurso Istorijos ir Kultūros istorijos ir antropologijos programų ir II pakopos Istorijos programos Istorijos fakulteto studentai, besidomintys XIX–XXI a. istorija. Stipendija skiriama 10 mėnesių.
Kandidatai turi iki 2022 metų rugsėjo 30 d. pateikti arba atsiųsti VU IF studijų prodekanui el. paštu :
Konkurse gali dalyvauti tik pažangūs I pakopos II–IV kurso Istorijos ir Kultūros istorijos ir antropologijos programų ir II pakopos Istorijos programos Istorijos fakulteto studentai, besidomintys XIX–XXI a. istorija. Stipendija skiriama 10 mėnesių.
Kandidatai turi iki 2023 metų spalio 2 d. pateikti arba atsiųsti VU IF studijų prodekanui el. paštu :
Stipendija skiriama vieneriems metams. Konkurse gali dalyvauti tik pažangūs I pakopos III–IV kurso ir II pakopos Fakulteto studentai, studijuojantys LDK istoriją.
Kandidatai turi iki 2022 metų rugsėjo 30 d. pateikti arba atsiųsti VU IF studijų prodekanui el. paštu :
prašymą skirti stipendiją;
IF Studijų skyriuje parengtą pažymą apie studijų rezultatus;
dokumentus, įrodančius Kandidato pasiekimus mokslinėje veikloje LDK istorijos srityje (referato, kursinio darbo, bakalaurinio darbo ir (ar) straipsnio (jei yra) kopiją (-as)).
Stipendija skiriama vieneriems metams. Konkurse gali dalyvauti tik pažangūs I pakopos III–IV kurso ir II pakopos Fakulteto studentai, studijuojantys LDK istoriją.
Kandidatai turi iki 2023 metų spalio 2 d. pateikti arba atsiųsti VU IF studijų prodekanui el. paštu :
Mieli absolventai, juos lydintys asmenys, kolegos,
iš tiesų tai šios kalbos net neturėjo būti, nes savo kalbą aš jau esu pasakęs ir tai buvo, man regis, lyg būtų nutikę vakar, nors buvo prieš tris metus. Atrodytų praėjo tiek nedaug, o pasaulis per tą laiką, sako, pasikeitė beveik neatpažįstamai – praslinko daugumą savo vidiniuose narvuose įkalinusi pandemija kone logiškai išsirutuliojusi į ketvirtą pasaulinį karą. Tiesa, jūs kaip diplomuoti istorikai gerai žinote, kad anksčiau dažniausiai būdavo atvirkščiai – pirma karas, po to maras. Taigi, net šiuo atžvilgiu įprasta tvarka susijaukė. Natūralu, kad tokiomis aplinkybėmis didžiąją jūsų studijų dalį gaubė nerimo, įvairiopų baimių, pasimetimo, o gal net ir skausmo dėl artimų žmonių netekties šešėliai. Šia prasme šiandien diplomus gaunančiuosius galima pavadinti zoomteamsų laida, nes bakalaurai beveik pusę savo studijų dėstytojus regėjo tik per kompiuterių monitorius, o magistrai kontaktines studijas iš esmės turėjo nepilnus du mėnesius. Dėl to man nuoširdžiai gaila. Gaila ir apmaudu dėl to, kad su kai kuo tenka išsiskirti taip dorai ir nespėjus susipažinti…
Bet gi ne į laidotuves prarasto pasaulio apraudoti ir dėl neišnaudotų galimybių dūsauti čia šiandien susirinkome. Man netgi atrodo, kad pasaulis taip smarkiai nepasikeitė, kaip mums bandoma įteigti, todėl šiandien visiškai nesiruošiu išsižadėti to, ką buvau sakęs prieš tris metus (dar viena remarka paraštėje: Tikri istorikai turi būti išsiugdę instinktą ieškoti pirminių šaltinių ir kritiškai vertinti visokius perpasakojimus, taigi, ir šią kalbą norintys nesunkiai gali susirasti interneto platybėse). Šiandienį mano pasisakymą veikiau reikėtų matyti kaip ano tęsinį. Tąkart kalbėjau apie laiko patikrintų didžiųjų dorybių aktualumą, o šįkart norisi pridėti ir jų priešybę – didžiąsias arba mirtinas nuodėmes. Anaiptol ne dėl to, kad būčiau linkęs į pamokslavimą, kaip galėtumėt įtarti, ar vieta tam įpareigotų, o dėl to, kad laikai dabar tokie, švelniai tariant, nekokie.
Pandemija ir karas pavaizdžiai patvirtino, o vadinamojo dirbtinio intelekto proveržis, genetikos ir dalelių fizikos atradimai, kokie bebūtų įspūdingi, kol kas nesugebėjo paneigti, kad žmogiškas pasaulis kol kas rieda ir turbūt dar kurį laiką riedės ant tų pačių dviejų laiko tėkmės nuzulintų bėgių. Vienoje pusėje (tarkim dešinėje, on the right) – drąsa ir atsakomybė už mus supantį pasaulį ir žmones jame, priešingoje pusėje – baimė ir godumas ar vangumas, vienoje pusėje – išmintis ir pagarba sau bei kitam (kitokiam), kitoje – puikybė sumišusi su kvailumu ir galios piktnaudojimu, vienoje pusėje – viltis ir gebėjimas atleisti, kitoje – neviltis, rūstumas ir neapykanta. Viską dar labiau generalizuojant, galima vardyti ir tokias binarines opozicijas kaip dialogas versus totalus nesusikalbėjimas, taika versus karas. Ir visa tai visuomet kartu, įtampoje ir persikloję vienas su kitu, o bandymas atskirti balta ir juoda – ne tik bergždžias, bet ir pavojingas užsiėmimas. Pabandžius vieną iš bėgių pašalinti, ko gero pasaulyje arba iš karto stotų Dievo karalystė arba jis nugarmėtų į amžiną prapultį. Nei vieno, nei kito, įtariu, niekas čia ir dabar labai netrokšta.
Panašu, kad šiandien mūsų pasaulis ir mūsų valstybė yra pavojingai pakrypę ant kairiojo bėgio (aišku, ne politine, o moraline prasme), todėl jam labai reikia atsvaros – teisių žmonių (rightheous people), turinčių savyje daugiau drąsos, išminties bei vilties. Universitetas visais laikais buvo ir, tikiu, tebėra ta vieta, kur ugdomos mūsų dorybės ir žabojamos mūsų nuodėmės. Tam reikalingas pamatines sąlygas – autonomiją, autoritetą ir atsakomybę – jau penktą šimtmetį įpusėjęs Vilniaus Universitetas, po penkis dešimtmečius trukusios sovietinės okupacijos, atrodo, pamažu atsikovoja, o greičiausiai šia linkme, mano labai subjektyvia ir nepatikima nuomone, juda jo Istorijos fakultetas. Taigi, galime tikėtis, kad šiomis dienomis šioje bažnyčioje masiškai dalijamų Universiteto baigimo diplomų savininkai įrodys jų vertę, savo gyvenimiškais pasirinkimais prisidėdami prie sutrikusio balanso atkūrimo. Kiekvieno iš jūsų – ir tų, kurie daugiau nebegrįš į auditorijas, ir tų, kurie toliau tęs studijas magistratūroje ar doktorantūroje – indėlis yra vienodai svarbus, nes galų gale juk gali pritrūkti tos vienos kruopelės, kad pasaulis nenueitų velniop.
Linkiu jums gražios nepaskutinės vasaros ir geros kloties! Būkite teisieji žmonės!
