Nikita Strakovskij, Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto būsimas archeologijos trečiakursis, praktikos metu tyrinėdamas XVI – XIX a. dvarvietės liekanas Kernavėje, aptiko išskirtinį lobį, sudarytą iš keturių lietuviškų ilgųjų.
„Tikrai žinome, kad šioje vietoje XVI – XIX a. stovėjo dvarvietė. Tai žinome iš išlikusių inventorių ir kitų dokumentų. Ši dvarvietė įsikūrė po valakų reformos. Kas buvo iki tol, tai mes turime Vytauto laiškus, rašytus iš Kernavės dvaro, bet kur yra šis Kernavės dvaras, mes nežinome. Nors kol kas faktais istorinėmis žiniomis nėra patvirtintina, bet gali būti, kad abu šie dvarai stovėjo toje pačioje vietoje. Tad ieškant istoriniuose šaltiniuose vaizduojamo dvaro pastato liekanų, prie rūsio po pamatais atsidengė sluoksnelis, kuriame studentai rado lietuviškų ilgųjų lobį, sudarytą kol kas iš keturių ilgųjų“, – pasakoja praktikos vadovė, Kernavės rezervato archeologė Dovilė Baltramiejūnaitė.
Šių metų antrakursių praktikos vieta yra prie pat archeologų studentų bazės, šalia pastato, kurį studentai vadina „senu namu“. Šis pastatas taip pat kupinas istorijos. „Vienas iš ankstyviausių „senojo namo“ pavaizdavimų gali būti 1809 m. Kernavės plane, kuriame ne itin detaliai pavaizduotas namukas. Pats dvaras buvo valstybinis, todėl jo šeiminiai keisdavosi gana dažnai. Kalbant apie paskutinio amžiaus istoriją, tai pradžioje šiame name gyveno šeimos ir buvo įsikūrusi lenkiška mokykla. Taip pat vėliau jis buvo naudojamas kaip pasieniečių būstinė, nes mažiau nei už puses kilometro ėjo demarkacinė linija. Šis namas matomas ir 1939 m. vokiečių darytose ortofoto nuotraukose. Namas buvo gyvenamas dar XX a. antroje pusėje, bet kai 1979 m. pradėjome tyrinėti Kernavę, šiame name buvo laikomas arklys. Kolūkis mums jį siūlė nusipirkti už 6000 rublių, bet tuo metu buvo nuspręsta pirkti vagonėlius. Galiausiai studentai šį namą vis tiek pradėjo naudoti savo reikmėms“, – pasakoja archeologas, VU Istorijos fakulteto dėstytojas doc. Aleksiejus Luchtanas, Kernavę pradėjęs tyrinėti 1979 m.
Lobį radęs studentas N. Strakovskij dalinasi, kokiomis aplinkybėmis buvo rastas lobis: „Buvau paskirtas kasinėti šalia rūsio sienų. Man sakė, kad geriau po plytomis nesikasti, bet buvau labai įsijautęs, susimąstęs, tad nepastebėjau kaip po jomis įsikasiau. Ir netikėtai žiūriu, kažkas metalinio po tomis plytomis. Aš pagalvojau, kad tai durų rankena. Parodžiau praktikos vadovei Dovilei ir ji man sako: „Ar tu žinai ką radai?“. Aš sakau: „Ne“, o ji man ir sako, kad tai lietuviškas ilgasis. Radinio vietą patikrinus su metalo detektoriumi, jis rodė stiprų signalą. Pavalius su mentele, radom dar du ilguosius. Antrą kartą patikrinus su metalo ieškikliu, signalas jau ėjo iš sienelės. Joje radome ketvirtą lietuvišką ilgąjį“, – pasakoja studentas.
Paklausus kaip archeologijos studentas pasijuto, kai suprato, ką radęs, jis atsako: „Kaip gavęs dovaną per savo gimtadienį. Kilo azartas kastis plačiau ir giliau. Buvo smagus jausmas.“
„Archeologai lobius randa labai retai, ypač lietuviškų ilgųjų. Juos dažniausiai aptinka atsitiktiniai žmonės ir retai mokslininkams pavyksta pamatyti, kokia buvo lobio pradinė padėtis. Tyrinėjimų metu dažniausiai aptinkami tik ilgųjų fragmentai, o geriausiu atveju po vieną lydinį. Šios praktikos metu rasti ilgieji yra antrasis atvejis, kai Kernavėje randamas toks lobis. 1985 m. liepos 2 d., atliekant tyrinėjimus ant Pilies kalno, galimai kažkokio kuoliuko vietoje, taip pat buvo rasti keturi ilgieji. Pirmasis lobį pastebėjo to meto pirmakursis Artūras Grickevičius, kuris tapo žinomu istoriku“, – plačiau apie patį lobį pasakoja archeologas doc. A. Luchtanas.
„Dabar rasto lobio istorija paaiškės tolimesnių tyrimų metu. Pati teritorija, kurioje rasti ilgieji, buvo atokesnė, tad galimai žmogus paslėpė šiuos pirmuosius lietuviškus pinigus kryžiuočių puolimo metu. Be to, lobyje buvo aptiktas ir labai retas bei įdomus atvejis – sidabrinis lydinys, kuris pagal ilgį ir svorį buvo tikslingai išlietas, kaip pusė lietuviško ilgojo. Tai gali reikšti, kad buvo poreikis atsiskaitymams apyvartoje turėti ir smulkesnio nominalo pinigus“, – svarsto mokslininkas.
„Antrakursių praktika Kernavėje prasidėjo per Lietuvą praūžusia audra, kuri trukdė tyrinėjimų pradžiai. Objekte buvo sunku tyrinėti dėl didelio šaknų kiekio. Tačiau savaitės pabaigoje, tyrimų metų aptiktas lobis visiems įnešė pozityvios energijos“, – džiaugiasi praktikos vadovė, VU doktorantė D. Baltramiejūnaitė.
