Bioarcheologė J. Kozakaitė: „Mes praeities žmogų dar kartą prikeliame pasidalinti sava unikalia gyvenimo istorija“
Ant Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto alumnės bioarcheologės dr. Justinos Kozakaitės tyrimų stalo anatomine tvarka išdėlioti žmonių skeletai yra jos mėgstamo darbo kasdienybė. Jai žmonių palaikai yra tarsi rašytinis šaltinis istorikui, galintis padėti nustatyti ne tik asmens lytį ar amžių mirties metu, sužinoti, kokiomis ligomis jis sirgo, kokias traumas patyrė ar ką valgė, bet netgi rasti užuominų apie tuometinių gyventojų profesijas, gyvenimo būdą ar socialinį statusą.
Kartais palaikų tyrimai gali atskleisti tokias detales, kurių mokslininkai negalėjo net įsivaizduoti. Legendinio Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų tyrimas, prie kurio kartu su kolegomis dirbo ir bioarcheologė dr. J. Kozakaitė, parodė dar niekur neaprašytą sovietinio režimo žiaurumą.
Kaip pasirinkote archeologijos studijas VU?
Vaikystėje dažnai vartydavau tėčio rinktas ir saugotas pieštų kunigaikščių nuotraukas. Skaičiau be galo daug istorinių knygų, nes tėtis, nors buvo skulptorius, visada labai domėjosi Lietuvos istorija. Tad ir knygų, susijusių su istorija, turėjome be galo daug. Ypač dėmesį patraukė ir nuoširdžiai sužavėjo karininko, archeologo Petro Tarasenkos knyga „Rambyno burtininkas“. Didelį įspūdį paliko autoriaus labai vaizdžiai aprašytas akmens amžiaus gyvenimas, rekonstruotas pagal archeologinius radinius. Taigi istorija ir archeologija žavėjo nuo vaikystės. Tačiau kai atėjo laikas rinktis studijų programas, rinkausi, sakykime taip, labai saugias profesijas. Vis dėlto užsispyrusi į sąrašą įtraukiau ir archeologiją. Nežinau, kokios ten žvaigždės susidėliojo, bet viskas pasisuko taip, kaip ir norėjau – įstojau į archeologiją. Tad mano ryšys su ja tęsiasi jau beveik 15 metų.
Kaip nusprendėte specializuotis būtent bioarcheologijos srityje? Kas Jus taip sudomino?
Studijų metu, atvirai pasakius, man pritrūko pagrindinio istorijos kūrėjo – žmogaus, kuris, atrodo, turėjo kažkur visoje šioje istorijoje atsirasti. Žinoma, įvairūs archeologiniai radiniai – papuošalai, ginklai, keramikos šukės, piliakalniai ar gyvenvietės – liudija žmogaus veiklą, bet aš jo paties pasigedau. Laimė, visi archeologai turi osteologijos kursą, skirtą susipažinti su žmonių skeletais. Juk natūralu – kasinėjimų metu gali būti randamos senosios kapinės – senkapiai, kapinynai, pilkapiai, o ten ir žmonių palaikai. Būtent minėto kurso metu, berods 2008 m., susipažinau su prof. Rimantu Jankausku. Jo dėka ir nuoširdžiu priėmimu į savąją komandą jau trečiame studijų kurse prasidėjo mano sistemingas domėjimasis žmonių palaikų tyrimais ir tuo, ką jie gali atskleisti. Be galo įdomūs buvo paskutiniai bakalauro metai, kai kantriai mokiausi nustatyti žmogaus lytį, amžių mirties metu, atrasti ligų požymius. Atrodė neįtikėtina, kad kaulas gali slėpti tiek informacijos.
Kaip vyksta bioarcheologiniai palaikų ir jų identifikavimo tyrimai?
Visas bioarcheologinio tyrimo procesas prasideda nuo archeologo skambučio ir pranešimo, kad yra rasti žmonių palaikai. Jie pristatomi į mūsų laboratoriją ir pirmiausia paruošiami tyrimams: nuvalomas arba nuplaunamas molis, žemės, smėlis ar kitos medžiagos, kurios gali trukdyti pamatyti visą kaulo paviršių. Vėliau palaikai yra išdėliojami anatomine tvarka, t. y. taip, tarsi žmogus gulėtų prieš mus ant stalo. Kitas etapas jau yra pats tyrimas. Jo metu mes pasakome pagrindinius biologinius dalykus apie atvežtą asmenį: lytį bei amžių mirties metu. Nustatant lytį svarbiausią vaidmenį atlieka dubens kaulas ir kaukolė. Tuo tarpu individo amžiui nustatyti idealiausia turėti puikiai išlikusį skeletą – kiekvieno asmens unikalus ir individualus brendimas ar senėjimas privalo būti detaliai įvertintas, ypač turint visuminį vaizdą. Pavyzdžiui, vaiko skeletas turi daug daugiau kaulų nei suaugusiojo, todėl skeleto kaulų skaičius, jų suaugimo vietos (kaulėjimas) ar dantų dygimas gali padėti itin tiksliai nustatyti amžių. Nustačius šiuos pagrindinius rodiklius – lytį ir amžių, trečiame etape konstatuojamos ir registruojamos patologijos, kitaip tariant, neįprasti pakitimai ar pažeidimai, kurie nebūdingi sveikam kaului: įvairios traumos, infekcinės ligos, su mityba susiję sutrikimai ir pan.
Bioarcheologinių tyrimų krypčių gali būti daug – kiekvienas tyrėjas kelia sau aktualius ar svarbius klausimus, kuriuos nori išsiaiškinti, atsakyti. Atsakymų paieškai taip pat gali būti pasitelkiami papildomi fizikiniai, cheminiai tyrimai – mėginiai jiems imami iš žmonių kaulų ar dantų. Pavyzdžiui, jei tyrėją domina laikotarpis, iš kurio yra atkeliavę tiriami palaikai, tada atliekami radiokarboniniai tyrimai, jei norima rekonstruoti individų mitybą – stabiliųjų izotopų tyrimai, o jei domina žmogaus ar visos bendruomenės kilmė, tuomet į pagalbą pasitelkiami stroncio tyrimai. Itin daug duomenų suteikia genetika – nuo bendruomenės kilmės ar migracijų iki patogenų atradimų. Šiuo metu daugiausia bendradarbiaujame su genetikais iš užsienio laboratorijų. Pavyzdžiui, neseniai dalyvavome „juodosios mirties“ – XIV a. maro – plitimo kelių Europoje tyrimuose. Mūsų saugyklose saugomi palaidojimai iš Vilniaus Aguonų gatvės, o jie jau senokai mus domino dėl neįprasto palaidojimo konteksto. Archeologai Aguonų gatvėje atrado XIV–XV a. masinius kapus, kurie tuo metu buvo jau už Vilniaus miesto ribų. Įtarėme, kad palaidotieji galėjo būti maro aukos, tačiau maras taip greitai pražudydavo nelaimėlius, kad jų kauluose liga net nespėdavo palikti požymių. Išsiuntėme Aguonų gatvėje palaidotų asmenų dantų mėginius į Vokietijoje esančią Maxo Plancko instituto genetinių tyrimų laboratoriją (beje, joje dirbantis evoliucijos genetikas Svante Pääbo neseniai gavo Nobelio premiją už paleogenetinius tyrimus, susijusius su išnykusių hominidų genomais). Atėję atsakymai patvirtino – turime maro aukas.
Kokiomis ligomis dažniausiai sirgo senovės žmonės ir kas tas ligas kauluose išduoda?
Dažniausiai palaikuose konstatuojame traumas, t. y. kaulų lūžius ar įvairius smurtinius kaukolių sužalojimus. Aptinkame ir infekcinių ligų požymių. Deja, ne visų infekcinių ligų kilmę galime nustatyti, tačiau egzistuoja kelios, kurių pakitimus atpažįstame iš pirmo žvilgsnio ir galime jas įvardyti – tai tuberkuliozė, sifilis ir raupsai. Pavyzdžiui, kolegos iš užsienio raupsuotųjų randa be galo daug, tačiau Lietuvoje jų iki šiol nepavyko rasti. Atsakyti į klausimą, kodėl taip yra, be galo sudėtinga – galbūt juos laidojo kur nors kitur? Juk liga smarkiai subjaurodavo žmogų: jam iškrisdavo dantys, sunykdavo nosis, deformuodavosi rankų ir pėdų pirštai, kūnas likdavo „išmargintas“ žaizdelių. Galbūt bendruomenė, šalindamasi sergančiųjų ar bijodama užsikrėsti, mirusius raupsuotuosius laidojo atskirai nuo likusių savo narių? Juk ne veltui, pasak istorinių šaltinių, raupsuotieji privalėjo nešiotis, pavyzdžiui, varpelius, kad praneštų apie savo pasirodymą.
Kaip atskiriate, ar sužalojimas tyčinis, ar netyčinis?
Identifikuoti, kur yra tyčiniai, o kur netyčiniai sužalojimai, yra be galo sudėtinga. Visų pirma svarbu atsižvelgti į tai, kuri skeleto vieta pažeista. Paprastai pažeidimai kaukolėje ar šonkauliuose yra traktuojami kaip smurtinių sužalojimų padariniai. Juk suprantame, kad žmogaus kaukolėje esantys, pavyzdžiui, kirstiniai sužeidimai rodo įsivėlusį kitą asmenį. Maža tikimybė, kad žmogus su prakirsta galva netyčia eidamas užkliuvo ir nukrito ant kirvio ar kardo (juokiasi). Taip pat ir su nosies lūžiais, kurie dažniausiai sukeliami konflikto metu. Tuo tarpu lūžę ilgieji kaulai (rankos, kojos) ar stuburo traumos išduoda, labiau tikėtina, nelaimingą atsitikimą.
Koks tyrimas, prie kurio Jūs prisilietėte, Jums atrodo pats svarbiausias, reikšmingiausias?
Asmeniškai labai įstrigo 2015–2016 m. Istorijos fakulteto man kaip doktorantei patikėtas Švč. Trejybės bažnyčios kriptose palaidotų vienuolių tyrimas. Sovietmetis bažnyčią ir kriptas sužalojo – visi palaidojimai iš įvairių bažnyčioje buvusių kriptų surinkti ir suversti į vieną vietą. Bažnyčia prašė sutvarkyti kriptas: surinkti visus nederamai suverstus palaikus, juos ištirti, surinkti detalius istorinius ir antropologinius duomenis apie vienuolius bazilijonus ir po tyrimų kūnus deramai palaidoti. Darbo buvo be galo daug, jis prasidėdavo nuo ankstaus ryto ir tęsdavo iki vėlaus vakaro. Bet nuovargio nebūta, nes Istorijos fakulteto pasitikėjimas jauna doktorante, jaunųjų kolegų archeologų pagalba, nuoširdus bendradarbiavimas su VU Istorijos fakulteto istorikais šiame projekte veikė kaip stiprus įkvėpimas ir buvo geras postūmis mano dabartinei veiklai, leidęs suvokti darbų mastą, atsakomybę ir galimybes. Tai buvo teigiama patirtis ir labai gera gyvenimiška mokykla, kaip bendradarbiaujama ir dirbama tokio masto projektuose.
Tą pačią žmogaus palaikų tyrimų metodologiją ir principus galima pritaikyti tiriant ne tik senų laikų – akmens amžiaus ar viduramžių, bet ir, pavyzdžiui, XX a. palaikus. Todėl partizanų palaikų tyrimai buvo kitas svarbus mano darbų etapas. Viskas prasidėjo nuo Našlaičių kapinių tyrimo, kai vykdavau padėti tinkamai iškelti palaikus.
Kas tyrėjų komandai padėjo identifikuoti Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus, išskirti juos iš visų kitų Našlaičių kapinėse rastų palaikų?
Puikiai atsimenu tą dieną, kai buvo atidengti keli masiniai kapai. Tuo metu pagal visą palaikų užkasimo schemą tiek VU archeologas Gintautas Vėlius, tiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikai jau įtarė, kad viename iš tų kapų gali būti užkastas būtent A. Ramanauskas-Vanagas. Keletas esminių rodiklių padėjo susiaurinti paieškų ratą. Visų pirma, įvertintas kartu su tuo metu dar įtariamu A. Ramanausku duobėje užkastų dviejų kriminalinių nusikaltėlių amžius – vienam jų buvo 20, kitam – 60 metų, o A. Ramanauskui mirties metu – 39 metai. Visų antra, pateikta rentgenograma iš Lietuvos ypatingojo archyvo – ji atlikta po A. Ramanausko žiauraus tardymo, įvykusio iš karto po suėmimo. Turimas galvos ir kaukolės profilio vaizdas ir specifinis sąkandis sutapo su bendru iškeltojo asmens kaukolės vaizdu. Po šių atradimų skubiai buvo atlikti genetiniai tyrimai, kurie patvirtino tyrėjų keltas prielaidas.
Ką naujo galime pasakyti apie partizaninį judėjimą (1944–1953) iš Jūsų atliktų Lietuvos partizanų palaikų tyrimo?
Partizanų palaikų tyrimai atskleidė naujų dalykų ne tiek apie patį partizaninį judėjimą, kiek apie tuometinį režimą ir kaip buvo elgiamasi su suimtaisiais. Pavyzdžiui, A. Ramanausko tyrimas paliudijo neįprastus smurtinius epizodus, įvykusius prieš pat jo mirtį, t. y. maždaug 2–4 savaitės iki mirties bausmės įvykdymo. Nors tikslo tam kaip ir nebebuvo – byla suformuota, teismas įvykęs, o ir fizinio poveikio priemonės jau turėjo būti uždraustos. Kita svarbi tyrimo detalė atskleidė neįprastą egzekucijos stilių. Paprastai mirties bausmė įvykdoma šūviu į pakaušio sritį. Tačiau A. Ramanauskui buvo šauta į veidą, taigi budelis ir auka buvo vienas priešais kitą. Ir tai nėra pavienis atvejis, jų galima aptikti ir tarp Našlaičių kapinių, ir tarp Tuskulėnų dvaro teritorijose užkastų asmenų.
Kas Jums Jūsų darbe patinka labiausiai ir kas yra sunkiausia?
Sunkiausia mano darbe yra didelės darbo apimtys ir mažai laiko joms atlikti (juokiasi). Bet iš tiesų sunkioji mano darbo dalis – tiriamų individų kiekis. Dažnai juokaujama, kad visas Vilnius yra pastatytas ant kaulų. Čia nuolat vyksta kasinėjimai – įstatymai ir įvairūs reglamentai numato istorinių miesto ar miestelio vietų archeologinius tyrimus, ypač jei ketinama statyti naujus pastatus, tiesti kelius. O tokių tyrimų metu kartais itin netikėtai aptinkamos senosios kapinės, kurios neminimos jokiuose istoriniuose šaltiniuose.
Šis darbas turi neįtikėtino žavesio. Juk ne visi gauna tokią išskirtinę teisę prisiliesti prie palaidojimų, menančių gilią istoriją, tirti žmones, kurie mynė tavo gimtojo miesto grindinį prieš 400 metų – čia ir slypi neįtikėtinas žavesys. Žinoma, ir atsakomybė. Nors šioje srityje dirbu jau 15 metų, tačiau darbas nenusibosta, kas nors vis dar sugeba nustebinti.
Kokia yra pagrindinė Jūsų darbo bioarcheologijos srityje misija?
Pagrindinis XX a. palaikų tyrimų tikslas paprastai būna grąžinti žmonėms tapatybę ir grąžinti juos artimiesiems. Tuo tarpu bioarcheologijos mokslo tikslas yra praeities rekonstravimas, remiantis biologine medžiaga. O tai gali būti ne tik žmonių kaulai, bet ir gyvūnų ar augalų liekanos. Bioarcheologija gali ne tik pasakoti individualią žmogaus gyvenimo istoriją, bet ir rekonstruoti bendruomenių kasdienybės ritmą, aplinkos poveikį ar epochų pokyčius. Man patinka viena jau senokai išgirsta frazė, kurią nuobodžiai visiems kartoju – žmogus miršta du kartus: pirmą kartą biologine mirtimi, antrą kartą – kai jo vardas ištariamas paskutinį kartą. Tad norisi tikėti, kad mes praeities žmogų dar kartą prikeliame pasidalinti savo unikalia gyvenimo istorija. Ypač svarbu pabrėžti, kad mūsų darbas neįmanomas be bendradarbiavimo – tik sujungus istorikų, archeologų, genetikų, teismo medikų pajėgas galima gauti išsamų tyrimo paveikslą.
Kieno palaikus visada svajojote patyrinėti (net jei tai ir nerealu) ir kodėl?
Neandertaliečio (juokiasi). Nes kalbant apie ilgą žmonių evoliucijos kelią visada kyla milžiniška nuostaba, kad, be mūsų, šioje Žemėje egzistavo ir mums gimininga rūšis – tokie panašūs į mus, bet kartu ir tokie skirtingi.