Jau 44 metus, be pertraukų nuo 1979 metų, Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto studentai vasarą Kernavėje atlieka archeologinę praktiką, ne išimtis ir šie metai.
Šią vasarą VU Istorijos fakulteto archeologijos pirmakursiai kasinėja ne Kernavės piliakalnius, o nuo jų 4 kilometrus nutolusį laidojimo paminklą, esantį šalia Spėros ežero. Tyrinėjimų vieta – tarsi lietuviškose amazonės džiunglėse, miško paunksmėje.
„Objektas ypatingai įdomus. Panašu, kad tyrinėjame dėl kol kas neaiškios priežasties erodavusį, suplokštėjusį X a. žirgų pilkapyną, ant kurio po kelių šimtų metų, XIII–XIV a. buvo išbarstomi kremuoti žmonių kaulai kartu su gausiomis įkapėmis (daiktai aptinkami šalia palaikų)“, – pasakoja archeologas, praktikos ir tyrimų vadovas, VU dėstytojas doc. Gintautas Vėlius, kuris 2018 m. aptiko partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus Našlaičių kapinėse.
Archeologas doc. G. Vėlius, kuris pats Kernavę pradėjo tyrinėti nuo 1994 m., didelį dėmesį atkreipia į studentų indėlį Kernavės ir Lietuvos istorijos pažinime.
„Iki pradedant VU Istorijos fakulteto studentams kasinėti, buvo žinomi tik keturi piliakalniai ir keletas fragmentiškų istorinių žinių. Būtent Istorijos fakulteto studentams galime dėkoti, kad Kernavė įtraukta į UNESCO sąrašą ir turi tokią atskleistą istorinę reikšmę. Tik dėl studentų Kernavėje matome įvairių objektų visumą, aprėpiančių priešistorės ir ankstyvųjų viduramžių visumą. Tūkstančiai radinių, nuolat pildančių Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos fondus ir ekspozicijas, yra atrasti studentų rankų. Metai iš metų tyrinėjami objektai vis daugiau papildo ne tik Kernavės, bet ir visos Lietuvos priešistorės ir ankstyvosios istorijos mozaiką, juodųjų dėmių lieka vis mažiau.“
