Tekstą parengė Greta Stankevičiūtė. 2025–03–31
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto sienose slepiasi ne tik teorinės istorijos žinios, bet ir kelis šimtmečius menanti sienų tapyba, kuri matoma tiek fakulteto patalpų interjere, tiek ant pietinio fasado.
Interjero sienų tapybą atrado ir restauravo architektė-restauratorė, dailės nekilnojamojo kultūros paveldo ekspertė ir aukščiausios kategorijos sienų tapybos restauratorė Neringa Šarkauskaitė-Šimkuvienė 2006–2008 metais, o 2024 m. rudenį pradėti sienų tapybos atnaujinimo darbai.
Nors fakulteto patalpomis grožisi tiek studentai, tiek darbuotojai ir universiteto svečiai, retai susimąstoma apie šio dekoro istoriją. Todėl šį kartą kviečiame iš arčiau susipažinti su Istorijos fakulteto sienų tapyba ir jos restauravimo procesu.
Džiaugsminga darbų pradžia
Prasidėjus fakulteto rekonstrukcijos darbams 2006 metais, architektė-restauratorė N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė buvo pakviesta atlikti polichromijos tyrimus. Anot jos, iki tol buvo rasti vos keli polichromijos fragmentai, išsamūs tyrimai nebuvo atlikti. Tačiau pradėjus tyrimus, netrukus buvo atrasta daugybė sienų tapybos fragmentų – perėjus pirmą, antrą ir trečią aukštus, beveik kiekvienoje patalpoje galima rasti dekoro pavyzdžių. N. Šarkauskaitės-Šimkuvienės nuomone, tai, kad Istorijos fakulteto Universiteto 400 metų jubiliejaus proga sienos nebuvo reikšmingai pertvarkytos, tai išgelbėjo senosios polichromijos sluoksnius, neatsirado naujos puošybos, o tai padėjo išsaugoti tiek daug dekoro, sienų tapybos. Darbų pradžios laikotarpis taip pat buvo palankus. „Visi administracijoje, dekanate buvo reto geranoriškumo žmonės. Ir laikas buvo palankus finansine prasme, dar nebuvo prasidėjusi krizė, galėjome kiek radome, daugiau ar mažiau restauruoti“, – pasakojo ji.
Skirtingų etapų meistriška tapyba
Istorijos fakultete rasta sienų tapyba visur buvo gana aukštos kokybės ir meistriškai atlikta, tačiau skirtingos stilistikos. Anot N. Šarkauskaitės-Šimkuvienės, ją galima skirstyti į kelis etapus: XVIII a. pabaigos, XIX a. pradžios, vidurio, pabaigos bei XX a. pradžios etapus, didžioji dalis restauruotų fragmentų – XIX a. pradžios. Atlikimo technika taip pat skyrėsi: dažniausiai buvo naudojami trafaretai ar uždedamas piešinys ir paskui ranka dekoruojama, taip pat yra paprastesnių ornamentų. Pats įdomiausias ir profesionaliausiai atliktas sienų tapybos kūrinys yra dabartiniame dekanės kabinete. Romantinio peizažo fone vaizduojama didaktinė kompozicija. Spėjama, jog jis buvo atliktas žymiausių Lietuvos klasicizmo dailininkų.
„Atsimenu, atidengiau šakelę ir negaliu patikėti. Pamačius supratau, kad čia yra šimtaprocentinis profesionalaus tapytojo darbas. Vėliau atradau paveikslo rėmą ir figūras. Kartu su menotyrininke Dalia Klajumiene parašėme straipsnį, kuriame menotyrininkė kėlė hipotezę, kad kai kurių patalpų sienų tapybos autorius galėjo būti Pranciškus Smuglevičius (Vilniaus universitete vadovavo Piešimo ir tapybos katedrai, joje profesorius dėstė), jo brolis Antanas ar jų rato dailininkas“, – prisiminė N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė.
Vėlyvesnio etapo tapyba taip pat nenusileidžia meistriškumu. Trečiame fakulteto aukšte garsusis Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedros vedėjas profesorius Jonas Rustemas turėjo dirbtuvę. Pasak architektės-restauratorės, profesoriai fakulteto patalpose gyveno iki 1832 metų, patalpos buvo puošiamos kaip gyvenamosios, tą akivaizdžiai parodo spalviniai sprendimai: „Nėra vienodų spalvinių kompozicijų ir ornamentinių motyvų, vienoje patalpoje dominuoja šilta oranžinė, kitoje žalsva, dar kitoje melsva, tai ir yra tipiškas XIX a. gyvenamųjų patalpų spalvinis sprendimas“.
Nustebino netikėti atradimai
Tačiau ne tik išlikusios tapybos gausa stebino N. Šarkauskaitę-Šimkuvienę ir fakulteto darbuotojus. Klasicistinės kompozicijos liūtukų tapybos patalpoje (dabar tai – 215 kabinetas) pasirodė ir daugiau radinių. Kaip pasakojo restauratorė, atėjus dirbti į šią patalpą, buvo paprastos siauros XX a. antrosios pusės durys. Polichromijos tyrimų metu už kokių 40 centimetrų nuo durų ant sienų buvo aptikti tapyti apvadai, tapo aišku, kad anga yra gerokai platesnė. Statybininkų buvo paprašyta lėtai bei atsargiai ardyti silikatines plytas ir įmontuoti rėmą, išsaugant plytų sąramą. Tokiu būdu buvo išsaugotas senasis istorinis angokraštis. Dar įdomiau, jog tai buvo ne durų, o kadaise buvusio lango anga.
Taip pat nuėmus pakabinamas lubas, pasirodė išlikusios senos medinės lubos. Nuplovus ir nuvalius nešvarumus, jos buvo padengtos kalkėmis su akrilodispersija, likučiai nuvalyti ir dabar galima matyti lubas tokias, kokios buvo įrengtos XIX a. Remonto darbai šioje patalpoje užtruko ilgiau, tačiau jie netrukdė studijų procesui.
Restauratorės nuomone, ši liūtais dekoruota patalpa išsiskiria subtilia ir griežta klasicistine tapyba.
Lėšos fakulteto sienų tapybos restauravimui išsikovotos bendromis pastangomis su fakulteto dekanu profesoriumi Zenonu Butkumi ir prodekane dr. Justina Poškiene. „Ši komanda kovojo kaip tikri liūtai, o ir statybininkai buvo labai profesionalūs ir verti pagarbos“, – pabrėžė N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė.
Intensyvus darbas be poilsio
Architektė-restauratorė darbą Istorijos fakultete prisiminė džiugiai, anot jos, daug lėmė patirtis, nuojauta ir sėkmė, o tąkart tiek remonto darbams, tiek polichromijos tyrimams vykstant vienu metu, svarbiausia buvo aplenkti dirbančius statybininkus ir ko nors nepražiopsoti. Vienintelis sunkumas, jos nuomone, – didelis darbo krūvis, darbas beveik trejus metus net ir savaitgaliais ar per šventes: „Sunkiau, kad non-stop. Negalėjau palikti. Reikėjo intensyviai dirbti, eiti į fakultetą kasdien, kitu atveju būtų per vėlu, o tada jau – koks skirtumas? Kolegos restauratoriai irgi dirbo su užsidegimu ir nuoširdžiai“. Architektė-restauratorė ypač pabrėžė fakulteto aplinkos gerą nusiteikimą, netgi fakultetą įvardijo kaip tobulą užsakovų variantą, kai siekiama optimalaus rezultato suvokiant objekto vertę. „Prisimenu, visi džiaugėsi, kad Istorijos fakultete rasta tiek daug sienų tapybos. Tai ir yra bendras užsakovų ir restauratorių laimėjimas“, – smagiai prisiminė N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė.
Sienų tapybos atnaujinimo darbai
Praėjus beveik dvidešimčiai metų po restauravimo tapyba vietomis šiek tiek apsidaužė, aptrupėjo, pradėjo „sėsti“ pastatas, atsirado plyšiai sienose, todėl dėl įvairių poveikių prireikė papildomų darbų, kurie prasidėjo 2024 metų rudenį. Pasak N. Šarkauskaitės-Šimkuvienės, kai buvo atliekami pirminiai darbai, sienos buvo be įskilimų, o dabar patalpose jų randama nemažai – tikriausiai nuo padidėjusių svorių, judėjimo ar ventiliacijos kanalų poveikio.
„Dabar mano užduotis buvo mechaninius, drėgmės, ir temperatūrų skirtumų padarinius sutvarkyti. Visų pirma, reikėjo užtaisyti sunkius, sudėtingus įplyšimus. Dėl drėgmės ir temperatūros atsiranda krakeliūros. Jeigu aplinka per sausa, ar aukštesnė temperatūra, gali pradėti trupėti dažų paviršius, o jeigu per drėgna – įsimeta pelėsis“, – neigiamus veiksnius aiškino architektė-restauratorė.
Nors ne visus sienų tapybos pažeidimus pavyksta sutvarkyti lengvai ar paprastai vienu ypu, tačiau N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė džiaugėsi, kad Istorijos fakultete sienų tapyba yra vertinama ir saugoma, todėl metams bėgant tenka užtaisyti tik nedidelius pažeidimus. Šiuos darbus atliekant naudojamos patikrintos technologijos, metodai ir medžiagos.
„Nuvalau dulkes, sutvirtinu išlikusį dekorą, jeigu būna tinko išdaužų, jas užtaisau kalkiniu skiediniu, restauraciniu glaistu paklijuoju, atsargiai pašlifuoju, po to atkuriu prarastą piešinį, ruošiu spalvas. Joms paruošti naudoju natūralius pigmentus, akvarelę, kreidą ir rišiklį. Po to tonuoju, retušuoju, baigus darbą suvirtinu restauruotą tapybos paviršių“, – proceso eigą dėstė pašnekovė.
Sienų tapyba – vertinga istorijos pamoka
Paklausus, ar N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė turi mėgstamiausią sienų tapybos pavyzdį fakultete, restauratorė neslėpė, jog jai labiau prie širdies sudėtingesnės kompozicijos, tačiau ragino jų neskirstyti „į patinka labiausiai“, nes „kiekvienas laikas turi savo išraišką ir savo gyvenimą“. Anot jos, Istorijos fakultetui labai pasisekė – studentai iškart atėję gali praplėsti žinias, pajusti gyvenimo tendencijas, kaip kito dekoravimo mados. Tai ne tik vertingi meno fragmentai, bet ir mokomoji medžiaga, kurią būtina saugoti. Architektė-restauratorė N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė studentams taip pat linkėjo susipažinti artimiau su paveldu, restauravimo etapais bei karjeroje pasukti teisinga linkme. Renkantis profesiją siūlė pagalvoti apie paveldosaugą, kuri yra glaudžiai susijusi ir su istorija, ir su restauravimu, panašiai kaip ta tapyba fakulteto patalpose.
Už nuoširdų pokalbį ir išsamią informaciją dėkoju architektei-restauratorei Neringai Šarkauskaitei-Šimkuvienei.
Tekstą parengė Greta Stankevičiūtė. 2025–03–31