Šiandien neįmanoma ignoruoti klausimų, susijusių su žmogaus veiklos daromu poveikiu aplinkai ir šio poveikio pasekmėmis. Tačiau gamtamokslinis pažinimas nėra vienintelis svarbus veiksnys, siekiant pozityvių pokyčių. Tokiems pokyčiams vykti reikalinga ugdyti socialinį, humanitarinį sąmoningumą: pažinti aplinkos raidą kaip neatsiejamą nuo kultūrinio ir socialinio gyvenimo, gamtamokslinį pažinimą integruoti su kultūriniu ir istoriniu pažinimu, dabarties problemas suvokti kaip istoriškai vykusių procesų pasekmes. Todėl Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto mokslininkai kartu su Chemijos ir geomokslų fakulteto bei Filosofijos fakulteto tyrėjais steigia naują mokslinių tyrimų centrą „(Post)autoritariniai kraštovaizdžiai“.
„Tai tarpdisciplininis ir tarptautinis tyrimų centras. Pavadinime esantį žodį „kraštovaizdžiai“ reikėtų suvokti ne tik geografine, bet platesne, socialinių pokyčių ir istorinės atminties prasme. Tyrimų centro dėmesio centre yra autoritarinių režimų transformuota aplinka ir tų pokyčių poveikis žmonių gyvenimui, sąmonei, tradicijoms ir atminčiai. Tad filosofai, geografai, sociologai, istorikai ir kitų mokslų atstovai, kurie jungiasi prie šio tyrimų centro, kartu diskutuos bei ieškos atsakymų į šiuos klausimus“, – apie naująjį tyrimų centrą pasakoja VU Istorijos fakulteto prof. Marija Drėmaitė. Ji šiame centre vadovaus eksperimentinei paveldo tyrimų laboratorijai.
Pirmoji naujojo tyrimų centro paskaita
Kadangi tyrimų centras yra tarptautinis, prof. M. Drėmaitė pažymi, kad su tyrimų centru bendradarbiaujantys tyrėjai iš užsienio universitetų bus kviečiami savo tyrimais dalintis ne tik su mokslo kolegomis, bet ir skaityti viešąsias paskaitas.
Pirmoji „(Post)autoritarinių kraštovaizdžių“ tyrimo centro vieša paskaita jau įvyko. Ją skaitė prof. Johnas V. Maciuika, dėstantis meno ir architektūros istoriją Barucho koledže Niujorko miesto universitete (CUNY). Pirmadienį (lapkričio 20 d.) prof. J. V. Maciuika savo paskaitoje „Atminties infrastruktūros: Architektūrinės rekonstrukcijos ir atminties priežiūra Vidurio ir Rytų Europoje“ analizavo XX-XXI a. architektūrinių rekonstrukcijų procesus. Nagrinėdamas Berlyno karališkųjų rūmų rekonstrukcijos atvejį (2013–2020 m.), paskaitoje jis pateikė žingsnius, kurių buvo imtasi po Vokietijų susijungimo, paskatinusio šio ir panašių projektų atsiradimą. Paskaitoje prof. J. V. Maciuika privertė susimąstyti, ar seniai nugriauto pastato rekonstrukcija gali būti laikoma autentišku praeities tęstinumu, ar tai yra tik simbolis, ar dar blogiau – istorinio kičo kūrinys.
Prieš paskaitą paklaustas, kodėl svarbu nagrinėti ir suprasti architektūrą, prof. John V. Maciuika atsako, kad architektūra veikia kultūrinę atmintį, o kultūrinė atmintis veikia architektūrą. „Architektai iš esmės keičia kraštovaizdį. Jie redaguoja kraštovaizdį taip pat, kaip kultūrinė atmintis redaguoja istorinius naratyvus, ir šuo požiūriu man atrodo, kad jie veikia lygiagrečiai. Kultūrinė atmintis ir architektūra yra viena kitą papildančios priemonės, kurios padeda geriau suprasti istoriją. Po nepriklausomybės atgavimo Lietuva turėjo galimybę iš naujo nagrinėti savo istoriją. Galbūt net nustumti į šalį dalį sovietinės istorijos ir pakeisti tas kraštovaizdžio dalis, kurios yra reikšmingos Lietuvos istorijos ir tapatybės supratimui ilgalaikėje perspektyvoje.“