Įvykus pirmajam Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų etapui ir sužinojus, kurios politinės partijos ir koalicijos sugebėjo peržengti reikiamą kartelę, o kuriems kandidatams teks susikauti dvikovose vienmandatėse apygardose, Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultetas toliau kviečia pažinti nepriklausomos tarpukario Lietuvos (1918–1940) politines peripetijas.
Šį kartą VU Istorijos fakulteto mokslininkė doc. Dalia Bukelevičiūtė papasakojo apie tarpukario politines partijas ir jų raidą iki šalies perversmo 1926 m.Taip pat atskleidė kodėl ir kaip vyko rinkimai į Ketvirtąjį Seimą (1936 m.), kai šalį valdė autokratas prezidentas A. Smetona.
Politinių partijų pradžia Lietuvoje
Istorikė sako, kad partijų formavimosi ištakomis galima laikyti laikotarpį, kai pradedama leisti lietuviška spauda: „Pirmieji leidiniai, kaip „Aušra“ ir „Varpas“, ėmė formuoti tam tikras idėjas, kurios būrė tam tikrus žmones. XIX a. pabaiga – XX a. pradžia yra laikas, kai politinės partijos kūrėsi visoje Europos teritorijoje, bet Lietuvoje politinių partijų ir draugijų formavimasis vis dar buvo slopinamas spaudos draudimo.“
Pasak docentės, 1904 m. panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, minčių ir idėjų sklaida palengvėjo. Ji išskiria 1906 m. imperinės Rusijos caro sprendimą leisti kurtis draugijoms ir sąjungoms: „Visa tai plėtojosi, o per Pirmąjį pasaulinį karą 1917 m. įvyko Rusijos lietuvių seimas Petrograde (Sankt Peterburgas) ir Lietuvių konferencija Vilniuje. Juose reiškėsi politinės idėjos, padėjusios formuoti pirmąsias politines partijas.“
1917–1918 m. partijos formavosi, o 1919 m. jau vyko registravimas į Steigiamojo Seimo rinkimus. Dėstytoja pamini, kad partijoms buvo ypač svarbūs 1919-ieji, nes buvo priimtas pirmasis draugijų, o kartu ir politinių partijų, teisių reglamentavimo įstatymas. 1920 m. priimtas susirinkimų įstatymas, kuris irgi buvo labai svarbus politinėms partijoms. Tai leido joms veikti legaliai demokratiniais pagrindais.
Lietuvių krikščionių demokratų partija (LKDP)
Aptarti tarpukario partijas docentė pradeda nuo pačios didžiausios – Lietuvių krikščionių demokratų partijos (LKDP). Šios partijos narių pažiūros buvo priskiriamos dešiniajai pakraipai. Kaip partija, LKDP pradėjo formuotis nuo 1905 m., tačiau susiklostė taip, kad susiformavo dvi jos atšakos. 1917 m. įkuriama Petrogrado LKDP atšaka, kurios lyderis buvo Mykolas Krupavičius. Tais pačiais metais Aleksandras Stulginskis LKDP įkūrė ir Lietuvoje.
„1918 m. įvyko bendra konferencija. Rusiškosios LKDP, kuri buvo radikalesnė, idėjos laimėjo. Nariai, kuriems tai nepatiko, pasitraukė iš partijos, o susijungusi LKDP pradėjo veikti ir dalyvauti ateinančiuose Steigiamojo Seimo rinkimuose“, – pasakoja Istorijos fakulteto dėstytoja.
1919 m. LKDP prie savęs prisijungė Lietuvos darbo federaciją ir Lietuvos ūkininkų sąjungą. Į rinkimus LKDP ėjo vienu sąrašu, bet buvo sudaryta iš trijų dalių. Doc. D. Bukelevičiūtė paaiškina, kad tokiu strateginiu sprendimu, kai pati LKDP kaip partija orientavosi daugiau į inteligentus, Darbo federacija – į darbininkus, o Ūkininkų sąjunga – į ūkininkus, siekta apimti labai platų interesų ratą. To kitos partijos nesugebėjo padaryti. Tai buvo daugiausia narių vienijanti partija. Skaičiuojama, kad visi trys LKDP dariniai galėjo vienyti apie 28 tūkst. narių. Visos kitos partijos net panašiu narių gausumu pasigirti negalėjo.
Pagrindiniai dalykai, už kuriuos pasisakė LKDP, buvo demokratinės laisvės ir žemės ūkio reforma. Partija siekė, kad dvarininkams būtų palikta 80 hektarų žemės, o visa kita išdalinta.
Taip pat, pasak docentės, LKDP buvo už 8 valandų darbo dieną ir nemokamą pradinį švietimą: „Šį aspektą LKDP laikė pagrindiniu, kad nors kiek būtų pakeltos tautos galimybės. Ir, žinoma, ji pasisakė už griežtą krikščionišką auklėjimą. Ši partija skiriasi nuo visų kitų partijų tuo, kad Kristaus mokymas buvo iškeltas ir sureikšmintas visais visuomenės aspektais. Dar įdomu, kad jie savo partinę veiklą skirstė pagal parapijas ir į politinę agitaciją įtraukė kunigus, o tuo metu Lietuvos žmonės kunigus laikė autoritetingais bendruomenių nariais.“
Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS)
Kita didžioji tarpukario Lietuvos partija buvo Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS), arba tiesiog valstiečiai liaudininkai. Ši partija buvo kairiųjų pažiūrų.
„Valstiečiai liaudininkai formavosi sudėtingiau ir ilgiau nei LKDP. Pradžioje buvo „varpininkai“. 1905 m. įkuriama Lietuvos valstiečių sąjunga. Dažnai keitėsi pavadinimai, partija vienijo skirtingus narius, o sujungta kaip LVLS buvo tik 1922 m. pabaigoje. Priešingai nei LKDP, LVLS priešinosi bažnyčios dominavimui valstybėje. K. Grinius ir daugelis kitų valstiečių liaudininkų buvo laisvamaniai. Jie pasisakė už civilinę santuoką ir kitas tokio tipo iniciatyvas. Be to, jie nepritarė prezidento institucijos įvedimui, nes nesutarė su LKDP, koks turėtų būti prezidento vaidmuo valstybėje“, – apie partijų skirtumus pasakoja Istorijos fakulteto dėstytoja.
Istorikė atskleidžia, kad LVLS visų pirma orientavosi į ūkininkus ir valstiečius. Jie taip pat pasisakė už žemės reformą, už pertvarkas žemės ūkyje ir už geresnes sąlygas darbininkams. Vienas pagrindinių LVLS skirtumų nuo LDKP buvo požiūris į bažnyčią, kurios atžvilgiu nevengta aštrios kritikos.
Tautininkai
Tautos pažangos partijos (TPP), dar žinomos kaip tautininkai arba tiesiog A. Smetonos partija, ištakos yra siejamos su laikraščiu „Viltis“. Šis laikraštis buvo leidžiamas Vilniuje nuo 1907 iki 1915 m., o nuo 1914 m. metų buvo leidžiamas ir žurnalas „Vairas“. Aplink šiuos leidinius Vilniuje būrėsi inteligentų ratas. Kaip ir LDKP, Peterburge 1916 m. įkuriama TPP. Partija pasisakė už tautinės valstybės kūrimą. Ji gerokai sustiprėjo Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, nes A. Smetona tapo lyderiu Valstybės Taryboje rengiant Vasario 16-osios aktą.
Pasak istorikės, svarbus dalykas yra tai, kad tautininkai savo judėjimo neformavo kaip partijos. Joje daugiau vienijosi inteligentai, kurie būrėsi aplink minėtus leidinius ir dalyvavo Valstybės Tarybos veikloje 1918–1919 m. Ši partija neturėjo stiprios struktūros, o ją sudarė gana mažai žmonių. 1925 m. buvo 19 TPP skyrių, juose – tik 297 nariai.
„Kalbant apie žemės reformą, kuri buvo aktualiausia, TPP lyderis A. Smetona laikėsi pozicijos, kad dvarų panaikinimas ir jų žemių nacionalizavimas prasilenkia su teise, kad negalima teisėtai atimti žemės. Toks požiūris nepatiko daugeliui rinkėjų. Taip išėjo, kad A. Smetonos partija nepateko nei į Steigiamąjį, nei į Pirmąjį ar į Antrąjį seimą. Tik 1924 m. TPP ir Lietuvos žemdirbių sąjungai susijungus į Lietuvių tautininkų sąjungą, A. Smetonos vedama organizacija 1926 m. pateko į Trečiąjį seimą. Įdomu, kad Lietuvių tautininkų sąjunga nevartojo savo pavadinime žodžio „partija“, nes A. Smetona buvo prieš partijas“, – pasakoja doc. D. Bukelevičiūtė.
Socialdemokratai
Docentė pažymi, kad socialdemokratai – tai pati pirmoji Lietuvoje įkurta politinė partija. Tarpukario seimo rinkimuose dalyvavusi Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) susikūrė dar 1896-aisiais. Lietuvos Taryboje 1917 m. dalyvavo du žymūs socialdemokratų atstovai – Steponas Kairys ir Mykolas Biržiška. 1919 m. partija atkurta kaip organizacija ir nuo tada dalyvavo visuose tarpukario rinkimuose.
„LSDP atspindėjo darbininkų interesus, tačiau atstovavo, kaip jie patys teigė, laisvei ir demokratijai. Pasak jų, tam, kad veiktų proletariatas, būtinos ir demokratinės bei bendrinės laisvės. 1921 m. įvyko LSDP suvažiavimas, kuriame buvo kalbėta apie proletariato būtinumą, taip pat reikalauta nacionalizuoti visas dvarininkų žemes. Jų reformos buvo gana radikalios, bet požiūris į bažnyčią – neaiškus“, – apie tarpukario LSDP pasakoja doc. D. Bukelevičiūtė.
Docentė priduria, kad nepriklausomybės paskelbimo metais LSDP sudarė 600 nariai, o 1923 m. – jau 3000 narių. Socialdemokratai pasisakė prieš prezidento instituciją, prieš karo padėties skelbimą ir už profsąjungų kūrimą: „Jie tikrai prisidėjo, kad Trečiajame Seime būtų priimti įstatymai dėl profsąjungų kūrimo. Be to, LSDP smarkiai priešinosi A. Smetonos perversmui ir jo valdžią laikė neteisėta.“
Agitacija ir karo padėtis
Bene svarbiausia rinkimų dalis yra agitacija, tačiau, pasak istorikės, tarpukario Lietuvoje beveik visą laiką buvo karo padėtis, kuri neleido laisvai vykdyti rinkiminės agitacijos: „Kad rinkimų laikotarpiu būtų galima laisvai „rėkauti nuo bačkos“, be cenzūros ir persekiojimų, tam laikotarpiui karo padėtis būdavo atšaukiama, išskyrus tas vietas, kur vykdavo kariniai veiksmai. Po rinkimų karo padėtis vėl būdavo grąžinama. Taip karo padėtis buvo atšaukta renkant Steigiamąjį, Pirmąjį ir į Antrąjį seimą.“
„Rinkiminės kampanijos, kalbant šiandieniniais terminais, tikrai nebuvo švarios. Rinkimai nepasižymėjo diplomatija ar nuosaikumu. Buvo atsišaukimų ir atviros kritikos. Visas kitas partijas LKDP vadindavo bedieviais, ypač LVLS. Be to, stengtasi, kad kiek galima mažiau būtų išrinkta tautinių mažumų atstovų. Dominavo antilenkiškos ir antisemitinės idėjos. Ypač daug antisemitizmo skleidė LKDP. Kiekviena politinė jėga turėjo savo leidinį, tad įžeidinėjimo ir žeminimo spaudoje irgi netrūko“, – aiškina doc. D. Bukelevičiūtė.
1926 m. A. Smetonos ir Lietuvos tautininkų sąjungos perversmas
Istorikė pasakoja, kad po 1926 m. perversmo radikaliai pasikeitė politinė sistema. A. Smetona, kartu su tautininkais, ateina į valdžią kaip autoritarinis prezidentas.
„A. Smetona ir kiti tautininkai manė, kad partijos, kaip organizacijos, gali destabilizuoti valstybę. Tokiai pozicijai tautininkus įtikino pirmieji keturi seimai, kurie veikė iki 1926 m. Jų pozicija buvo, kad vyriausybės, kurias sudaro politinės partijos, yra koalicinės ir yra nestabilios. Politiniai ginčai, ambicijos, konkurencija, dėl kurių buvo paleistas Pirmasis Seimas, vyriausybę padaro neveiksnia. Tad tas nestabilumas nuolatos buvo akcentuojamas iš tautininkų pusės. Norint lengviau išlaikyti stabilumą, pagal juos, valdžioje turi būti viena organizacija, kurioje aišku kas už ką yra atsakingas“, – pasakoja Istorijos fakulteto dėstytoja.
Po perversmo grąžinama karo padėtis, kuri buvo panaikinta K. Griniui būnant prezidentu. Įvedus karo padėtį, vėl suspenduotos žodžio ir organizacijų susirinkimų bei kūrimosi laisvės. Visos pagrindinės laisvės, kurios yra būdingos demokratinei valstybei.
Visi šie draudimai atsiliepė ir politinių partijų veiklose, kurios iškart po perversmo suspenduojamos. Pradėti riboti susirinkimai, jų skyriai negalėjo rinktis. Skyrių pradėjo mažėti, partijos pradėjo siaurėti iki minimumo. Faktiškai trečiojo dešimtmečio pabaigoje partijos nebegalėjo leisti savo politinių leidinių, negalėjo rinktis, vieni kitų kritikuoti, nes beveik visur buvo įsigalėjusi cenzūra.
Tačiau doc. D. Bukelevičiūtė papildo, kad autoritariniu laikotarpiu partijos mintis ir idėjas galėjo reikšti per visuomeninę spaudą: „LKDP leido leidinį „Rytas“ , o LVLS – „Lietuvos žinios“. Tai jeigu cenzūra nepanaikindavo, tam tikros mintys būdingos šioms partijoms buvo spausdinamos.“
Kodėl 1936 m. nuspręsta vėl „rinkti“ seimą
Grįžtant prie paskutinių tarpukario rinkimų, istorikė pasakoja, kad vis dėl to palaipsniui buvo pradėta galvoti, kad reikėtų sukviesti tautos atstovybę. 1935 m. buvo laikotarpis, kai valstybė jautė stiprias ekonominės krizės (Didžiosios depresijos) padarinius. Labai svyravo kainos, vienos produktų kilo, o kitų – mažėjo.
„Didėjo ūkininkų įsiskolinimas, jie nebegalėjo susimokėti skolų. Valdžia buvo priversta nurašyti dalį skolų ir daryti nuolaidų mokestinėje sistemoje. Ūkininkai pradėjo maištauti ir kaltinti valdžią, kad jų ūkinė padėtis yra žlugdoma. 1935 m. buvo beveik trečdaliu sumažėjusios iždo pajamos ir nebesurenkamas biudžetas. Prasidėjo streikai, sukilimai ir sąmokslai. Vienas garsiausių yra Užnemunės ūkininkų streikas. Visų pirma šis buvo susijęs su ekonominiais reikalavimais, bet vienas iš reikalavimų buvo ir sušaukti tautos atstovybę. Su tikslu spręsti esamą padėtį, nes niekas su niekuo nesitarė leidžiat įstatymus“, – apie tautos atstovybės poreikį pasakoja doc. D. Bukelevičiūtė.
Visoje šitoje sudėtingoje sumaištyje vyriausybė galvojo, kaip spręsti susidariusią situaciją ir kaip patenkinti reikalavimą sušaukti tautos atstovybę arba vadinamąjį seimą. 1935 m. spalio 12 d. buvę prezidentai A. Stulginskis ir K. Grinius bei keturi ministrai pirmininkai įteikė A. Smetonai pareiškimą, atvirai reikalaudami sušaukti seimą. Pagrindinis motyvas seimui buvo ekonominės situacijos gerinimas. Galiausiai A. Smetona sugalvojo politiškai „sužaisti“ rinkimus ir sušaukti „netikrą“ seimą, nesilaikant visų reikalavimų, kurie buvo demokratinėse valstybėse.
„Netikras“ seimas
Pasak istorikės, naujai renkamu seimu, A. Smetona siekė, kad būtų priimta nauja konstitucija. Taip pat siekė, kad nepatektų jokia opozicinė galia, kuri kritikavo tautininkų valdžios sprendimus. Rinkimai į Ketvirtąjį Seimą vyko sutirpintos karo padėties metu. A. Smetona pasinaudojo cenzūra, kad nebūtų jokių atsišaukimų prieš jo politinę partiją - Lietuvos tautininkus.
1936 m. vasario 1 d. Galutinai buvo uždraustos partijos ir draugijos, išskyrus Lietuvos tautininkų sąjungą. Visų kitų partijų, kurios dalyvavo pirmuose keturiuose rinkimuose, veikla buvo paskelbta nelegalia. Toks įstatymas priimtas nežiūrint į tai, kad tai buvo nesuderinama su to meto konstitucijos aštuonioliktuoju straipsniu.
„Taigi, kai buvo uždarytos visos politinės partijos, liko realiai tik tautininkai ir nelegaliai veikusi komunistų partija, kuri prie visų valdžių buvo persekiojama. Vykdydami prorusišką politiką, jie stengėsi išplėsti savo veiklą ir daryti įtaką. Kai kuriose Europos valstybėse veikė legaliai, bet Lietuvoje – ne“, – aiškina doc. D. Bukelevičiūtė.
Po trijų mėnesių, gegužės 3 d., ministras pirmininkas Juozas Tūbelis pranešė, kad Lietuvoje proporciniu būdu bus renkamas Seimas. Taip pat papildė, kad tautos atstovybė bus sudaryta ne partiniais pagrindais ir ne politinių partijų atstovai sudarys naująjį seimą.
„Kadangi tautininkai savęs nelaikė partija, jiems šitas draudimas negaliojo. Į naująjį seimą galėjo pretenduoti tik tautininkai. Tai yra puikus diktatūros, autoritarinio režimo pavyzdys. Kai vienas žmogus, būtent A. Smetona, sutelkia visą galią savo rankose rinkimams suteikdamas sau palankius variantus.
Į Ketvirtą Seimą kandidatus galėjo siūlyti tik apskričių tarybos ir Kauno miesto taryba, o jie renkami apygardose. Ir kai buvo išrinktas Seimas, tai be jokios abejonės, didžioji dalis narių priklausė tautininkų sąjungai, buvo su ja susiję ir daugiau nei pusė Seimo narių buvo valstybės tarnautojai.
Tokiais būdais valstybėje buvo užtikrinama rinkimų autoritarinė kontrolė. Istorikė apibendrina, kad toks paskutiniojo tarpukario seimo rinkimas visiškai neatitiko demokratinių principų. Pirmieji keturi rinkimai priklausė parlamentinės valstybės idėjai, o paskutinysis iliustruoja kaip autoritarinis režimas bando išgyventi valstybines krizes, sukrėtimus ir išbandymus imituodamas rinkimus.
Vilniaus universitetas tęsia ciklą „VU ekspertai padeda suprasti“, kuriame VU mokslininkai analizuoja, komentuoja ir apžvelgia visuomenei aktualias temas, rinkimų svarbą ir jų poveikį įvairioms sritims 2024 m. Seimo rinkimų kontekste.