Lapkričio 21 d. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete įvyko pirmoji (Post)autoritarinių kraštovaizdžių tyrimų centro (PAScapes) tarptautinė konferencija „New Cultural Landscape Interpretations: Perspectives from Geography and History“, į vieną erdvę subūrusi kultūrinius kraštovaizdžius tiriančius, skirtingoms disciplinoms atstovaujančius mokslininkus. Dešimt pranešėjų, pristačiusių savo tyrimų objektus, naudojamus metodus ir prieigas, puikiai atliepė organizatorių užmojį – Lietuvoje santykinai naujas šiuolaikinis kraštovaizdžių tyrimų laukas turėtų įgyti aiškesnius kontūrus, tiek pranešimai, tiek juos lydėjusios diskusijos išryškino šio lauko įvairovę, perspektyvas ir problematiką.
Konferenciją atidaręs istorikas Marcas Elie klausytojus nukėlė į rytų Kazachstaną. Ekologines, oro taršos problemas sovietmečiu šiame regione tiriantis mokslininkas iškėlė problemą, kad lig šiol panašaus pobūdžio temas buvo linkstama analizuoti universaliai, apsiribojant bendromis tendencijomis, nuošalėje paliekant poveikį atskiroms bendruomenėms, reakcijas ir atsaką. Anot jo, labai svarbu atsigręžti į vidutinio dydžio SSRS miestus, kur, M. Elie teigimu, oro tarša gyventojus veikė labiausiai – pavyzdžiui, konferencijos metu išsamiau pristatytą Oskemeną.
Pirmojoje sesijoje kalbėjusi geografė Anita Zarina pristatė kraštovaizdžio transformacijos tyrimuose gana retai sutinkamą priklausomybės nuo kelio (angl. path dependence) metodą ir jo taikymą tiriant pelkių nusausinimo procesus Latvijoje. Antrasis pranešėjas geografas Guillaume‘as Laquement‘as klausytojus supažindino su intriguojančiu tyrimu, kurio centre atsidūrė prieš Antrąjį pasaulį karą Balearų jūros pakrantėje (Argelès-sur-Mer) įrengta stovykla ispanų pabėgėliams, o tiksliau – šios teritorijos transformacija, analizuota pasitelkiant mikrogeografijos ir kartografijos prieigas. Sesiją užbaigė sociologas Siarhei‘us Liubimau, skaitęs pranešimą apie erdvinių sąvokų reikšmę numatomame Baltijos šalių atsiskyrimo nuo postsovietinės energetikos sistemos (BRELL) procese.
Antroji sesija prasidėjo nuo sovietmečiu turistų rojumi paversto, tačiau vietinės pramonės teršiamo Seligerio ežero. Pasitelkęs šį konkretų atvejį istorikas Laurent‘as Coumelis pažvelgė į bendras SSRS žaliosios politikos tendencijas. Kiek kitokių spalvų į programą įnešė istorikė Rugilė Roženė. Trumpai aptarusi ekosocialinės prieigos perspektyvas ir problematiką tiriant autoritarinius kraštovaizdžius, ji pristatė žmogaus ir erdvės, patiriančios iš viršaus padiktuotas transformacijas, santykį ir sąveiką – dailininkės Lidijos Meškaitytės ir jos kūriniuose fiksuoto Antšvenčių kaimo kraštovaizdžio istoriją. Apie žmogaus santykį su aplinka kalbėjo ir PAScapes centro podoktorantūros stažuotoja, geografė Camilie Robert-Boeuf. Ji reflektavo atliktą tyrimą apie kolektyvinius sodus Kazanės regione, pristatė metodologinius iššūkius ir naujų įžvalgų padiktuotus tolimesnių darbų planus.
Trečiąją sesiją atidariusi kita centro stažuotoja Eda Muco dalyvius supažindino su Albanijos (vienintelės posovietinės valstybės, kurioje nebuvo vykdoma žemės nuosavybės restitucija) kaimiško kraštovaizdžio bendruomeninio valdymo procesais, tirtais žvelgiant per teritorinio ir socialinio kapitalo prizmę. Po to Jurajus Lieskovsky skaitė pranešimą apie Slovakijos tradicinių agrokultūrinių kraštovaizdžių problematiką, o PAScapes geografų komandai atstovavęs Darijus Veteikis pristatė įsibėgėjantį tyrimą, kurio metu siekiama nustatyti Lietuvos kraštovaizdžių kaitos sekas sovietiniu ir posovietiniu laikotarpiais.
Parengė Agnė Kereišiūtė
