Jūsų dėmesiui – gyvas pašnekesys apie istorikiškus dalykus su lekt. dr. Loreta Skurvydaite. Apie knygas studentus, liepą, seminarus ir vabalą.
Koks buvo Jūsų pirmasis prisilietimas prie istorijos, kuris vėliau nuvedė į Istorijos fakultetą?
Knygos. Tiktai knygos.
Galbūt fantastinės?
Ne, ne. Aš fantastikos nemėgau, niekada neskaičiau. Buvo dvi knygų rūšys, kurių niekada neskaičiau ir po šiai dienai neskaitau: fantastika ir visi indėnų nuotykiai. Jų nemėgau, tačiau visa, kas buvo susiję su detektyvais arba su tais klasikiniais, istoriniais romanais, tai buvo tai, nuo ko matyt viskas ir prasidėjo. Kadangi vaikiškos knygos nelabai patiko, buvo įsisukta į detektyvus, o paskui taip natūraliai pereita prie kitų knygų. O vaikystėje, mano prosenelių namuose buvo biblioteka, kuri buvo – na tokia kokia buvo, todėl kiekvieną vasarą reikėdavo perskaityti tas pačias knygas iš naujo. Ir ten buvo viena knyga – „Trys muškietininkai“ rusiškai. Ją aš skaitydavau kiekvieną vasarą, nes ji buvo didžiausia ir aš žinojau, kad man mėnesiui jos turėtų užtekti.
Kas pakito istorijos fakultete nuo Jūsų studijų laikų? Universitetų istorijos paskaitose kartais pasirodydavo, kad viduramžių universitetas ne taip ir smarkiai skiriasi nuo šiandieninio. Bet vis dėlto, kokie ryškiausi pokyčiai įvyko mūsų fakultete per šiuos keletą metų?
Ne, dvasia nekinta, o forma aišku labai stipriai keičiasi... Kas tiksliai? Pasikeitė valgykla, visiškai kitokia negu buvo. Nebėra riterio, kuris buvo sudegintas, ir kuris stovėjo kieme. Pasikeitė pačios auditorijos, nors kardinaliai iš tikrųjų tai ne – išliko labai keista miela dvasia. Išliko kiemelis, kuris yra žavingas. Išliko liepa, pro kurią galima žiūrėti į dangų.