Naujienos

VU Istorijos fakulteto doktorantė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovė Monika Kareniauskaitė tvirtina, kad sovietmečiu vienuolės itin daug prisidėjo prie pogrindinės veiklos.

„Galima sakyti, kad vienuolės sudarė vieną didžiausių savilaidos daugintojų ir platintojų tinklų Lietuvoje. Be abejo, bendradarbiavo dauginant, platinant „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, kartais šiek tiek redaguodavo tekstus arba padėdavo redaguoti, bet dažniausiai atliko tą juodą darbą – labai svarbų, bet ne tą kūrybinį“, – „Sekundei“ sakė istorikė.

Visą tekstą skaitykite sekunde.lt 

Keturios jaunos Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto archeologės pristatė dvejus metus brandintą knygą „Pirmykščio žmogaus kailyje“. Mokslo populiarinimo leidinys, skirtas jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams, yra pirmoji po 20 metų pertraukos išleista edukacinė knyga apie akmens amžiaus epochą.

Ją sudarė archeologės Gabrielė Gudaitienė, Monika Žemantauskaitė, Justina Kozakaitė ir Kunigunda Barodičienė. Pristatydamos knygą mokslininkės vedė diskusiją apie akmens amžiaus įtaką šiuolaikiniam pasauliui. 

Idėja išleisti įdomiosios archeologijos leidinį gimė istoriko Alfredo Bumblausko dėstomame kurse. „Pateikti mokslą visuomenei patrauklia forma – kartais mokslininkams tai būna gana sudėtinga. Knygą rašėme 9–13 metų amžiaus moksleiviams, nes jų istorijos vadovėliuose akmens amžiui skirti vos trys puslapiai. Atrinkome faktus įdomius ir vyresniam skaitytojui – brėžėme paralelę su šiuolaikiniu pasauliu, palyginome, ką perėmėme iš senovės ir iki šiol naudojame“, – apie knygą pasakojo K. Barodičienė.

Daugiau skaitykite © Lietuvos žinios

Taip pat žr. čia 

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkai baigė pirmąjį Švč. Trejybės graikų apeigų bažnyčios kriptos tvarkymo etapą. Pirmiausia atliko kriptos tvarkybos darbus ir palaikų bei radinių tyrimus, kurie atskleidė įdomių faktų apie XVII–XVIII a. čia palaidotus bazilijonų vienuolius ir jų gyvenimo būdą. Kai kriptą sutvarkys iki galo, ši informacija suguls į monografiją, kurią mūsų istorikai išleis kartu su ukrainiečiais. 

Pokalbis su tyrime dalyvavusia VU Istorijos fakulteto doktorante Justina Kozakaite.

Pokalbį skaitykite © vlmedicina

Ar­chi­tek­tū­ros is­to­ri­kė, VU Istorijos fakulteto docentė dr. Ma­ri­ja Drė­mai­tė Lie­tu­vos tar­pu­ka­rio pra­mo­nės ar­chi­tek­tū­rą va­di­na fe­no­me­nu. Is­to­ri­kės nuo­mo­ne, Šiau­liai, kaip pra­mo­nės cent­ras, tu­rė­tų is­to­ri­ją pa­nau­do­ti tu­riz­mo reik­mėms – pra­mo­nės pa­vel­do marš­ru­tams. 

Ket­vir­ta­die­nį (2016 05 26) is­to­ri­kės, Vil­niaus uni­ver­si­te­to IF do­cen­tės dr. M. Drė­mai­tės mo­nog­ra­fi­ja „Prog­re­so me­teo­ras: mo­der­ni­za­ci­ja ir pra­mo­nės ar­chi­tek­tū­ra Lie­tu­vo­je 1920–1940“ pri­sta­ty­ta Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je Šiau­liuo­se. Pa­va­di­ni­mą kny­gai au­to­rė sa­kė pa­si­sko­li­nu­si iš tar­pu­ka­rio pub­li­cis­to Jur­gio Dab­ri­los, ku­ris bu­vo pa­si­rin­kęs Prog­re­so me­teo­ro sla­py­var­dį. 

Mo­nog­ra­fi­jo­je ne­ma­žai kal­ba­ma ir apie prieš­ka­riu pra­mo­nės cent­ru ta­pu­sį Šiau­lių mies­tą bei jo ar­chi­tek­tū­rą. Da­lį vaiz­di­nės me­džia­gos kny­gai su­tei­kė Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jus. Kny­go­je nag­ri­nė­ja­ma pra­mo­nės pa­sta­tų ar­chi­tek­tū­ra, jų ap­lin­ka, pa­sta­tuo­se dir­bu­si ir juos lan­kiu­si vi­suo­me­nė. Ap­ta­ria­ma ir tai, kaip mo­der­ni­za­ci­jos ir in­dust­ria­li­za­ci­jos reiš­ki­niai kei­tė mies­tus ir kraš­to­vaiz­dį. Vil­niaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius is­to­ri­kas Alf­re­das Bumb­laus­kas kny­gą yra įver­ti­nęs šiais žo­džiais: „Di­des­nės an­ti­ko­mu­nis­ti­nės kny­gos ne­su skai­tęs – jo­je la­bai vaiz­džiai pa­de­monst­ruo­ta, ko ne­te­ko­me po 1940-ųjų.“

Prieš kny­gos pri­sta­ty­mą au­to­rė at­sa­kė į „Šiau­lių kraš­to“ klau­si­mus. 

Interviu skaitykite @skrastas.lt

Konkursą į kultūros atašė Lietuvos diplomatinėje atstovybėje Izraelyje pareigas laimėjo istorikė dr. Elena Keidošiūtė. 

Tie, kam kultūra yra kasdienio gyvenimo dalis, kas ją kuria, joje dalyvauja ir ją seka, nuolat girdi priekaištus, kad kultūra yra ne tokia, kokia turėtų būti, kad ji neišpildo lūkesčių arba išpildo ne tuos lūkesčius, kad ji neskleidžia vertybių arba skleidžia ne tas vertybes, kad ji nepajėgia sudominti, o kai sudomina – paaiškėja, kad yra pernelyg sudėtinga ir nesuprantama.

Daugumos tų priekaištų pamatas – neįtikėtinai senos supratimo, kas yra kultūra, klišės. Jos tokios senos, kad apie jas vienu ar kitu aspektu jau ne kartą kalbėta ir rašyta, tačiau jos toliau lieka gyvos ir veikia mūsų mąstymą. Gali būti, kad klišes įmanoma įveikti tik jų pačių ginklu – kartojant ir kartojant jų kritiką.

Visą dr. Tomo Vaisetos tekstą skaitykite ©15min.lt  

Buvo laikas, kai reikėjo griauti iš tarpukario ir sovietmečio paveldėtus stereotipus, kad dvaras lietuviams yra kažkas svetima ir tolima. Dabar diskusijai kviečia po įvykių Ukrainoje paaštrėjusi grėsmės nuojauta, informaciniai karai ir Žaliojo tilto skulptūrų istorija. Taip apie sugrįžtantį projektą POST Kryžkelė pasakojo vienas iš jos organizatorių, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prodekanas dr. Salvijus Kulevičius.

– Kaip gimė POST Kryžkelė? Kokios aplinkybės paskatino pradėti šį projektą prieš 10 metų?

– Tenka grįžti bent 11 metų atgalios. Kurtuvėnų regioninio parko direkcija kūrėsi buvusios Kurtuvėnų dvaro sodybos teritorijoje. Iš pelenų kilo 2001 m. sudegęs dvaro svirnas, pradėta galvoti apie dvaro parko sutvarkymą, 2002 m. savo paslaptis atvėrė Kurtuvėnų bažnyčios rūsys, nustebinęs čia buvusiais dvarininkų palaidojimais. Su dvaro istorija susijusių atradimų būta daug, o dvaro sodybos atgaivinimas jau atrodė pakankamai realus.

Pradėta mąstyti – kuo užpildyti šias erdves, kokias prasmes suteikti, kokias veiklas plėtoti. Žvilgsnis krypo į dvarų istorijas ir dvaro kultūrą. Šiandien, kai greta matome puikius Burbiškio dvaro su tulpių žydėjimo švente ar Žagarės dvaro su puikia ekspozicija pavyzdžius, toks žingsnis atrodo visiškai natūralus ir suprantamas. Bet, deja, ne prieš 11 metų. Tuo metu mumyse dar karaliavo iš tarpukario ir sovietmečio paveldėti stereotipai, teigę, kad dvaras lietuviams yra kažkas svetima ir tolima. Jau vertinome dvaro istorinius statinius (jie didingi, gražūs), bet nenorėjome ir nemokėjome gerbti pačios dvaro istorijos, kultūros, dvaro žmonių, nesuvokėme jų reikšmės mūsų valstybei.

POST Kryžkelė gimė kaip idėja keisti šiuos stereotipus – parodyti, kad dvaras yra mūsų savastis ir jis nėra tolimas, kur praeitin nugrimzdęs reliktas. Šiandien tokia idėja atrodo gal kiek ir naiviai, tačiau tuo metu, sakyčiau, tai buvo gana drąsus ir novatoriškas užmojis. Jei atsižvelgtume ir į tai, kad dvaro istorijos, kultūros atskleidimui buvo pasirinkta šiuolaikinio meno kalba, tai buvo vienas pirmųjų tokio pobūdžio projektų Lietuvoje.

Visą interviu skaitykite © etaplius.lt

Šiais metais „Literatūroje ir mene“ (Nr. 6 ir 11) publikuotose „Istoriko teritorijose“ daug dėmesio skirta kelionėms, kaip pasaulio ir savęs pažinimo galimybei. Jose rašyta, kad istorikai taip pat keliauja ir klajoja medžiodami naujas idėjas.

Medžioklė vyksta ne tik klausantis kolegų pranešimų konferencijose, tyrinėjant Europos arba JAV universitetų bibliotekų ar archyvų fondus, bet ir naudojantis įvairių mokslo įstaigų prenumeruojamomis duomenų bazėmis. Tikriausiai neperdėsiu sakydamas, jog didžiausios socialinių ir humanitarinių mokslų duomenų bazės (pvz., www.jstor.org) atveria duris į intelektualines laboratorijas, kuriose konstruojamos ir išbandomos pačios naujausios idėjos. Vienos tų idėjų ilgainiui taps mokslines revoliucijas inspiruojančia ir visuomenės savivoką keičiančia intelektualine jėga, kitos pavirs siauros mokslininkų grupės estetinio pasigėrėjimo objektu, trečioms teks apdulkėjusių mokslo istorijos eksponatų vaidmuo. Perfrazuojant lietuvių patarlę – ne viskas yra auksas, kas prestižiniuose akademiniuose žurnaluose ir jų archyvus saugančiose duomenų bazėse žiba. Tačiau neturint galimybės patyrinėti dažnai tik turtingiems universitetams įperkamų mokslo rezervatų turinio, netenkama galimybės suprasti, kuo gyvena ir kvėpuoja kolektyvinis XXI a. akademybės protas bei jo crème de la crème.

Daugiau skaitykite ©Literatūra ir menas

Istorikui reikia sugebėti atskirti tikras ir tariamas patirtis bei paliudijimus, nes apie praeitį skleidžiama daug prasimanymų. Apsiginkluoti faktais ir paneigti skleidžiamus gandus – istoriko pareiga. Taip vertinti istorijos įvykius ir amžininkų prisiminimus jaunus istorikus ragina doc. dr. Nerijus Šepetys.

Per Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dienas (IFDi) vyko daug renginių, vienas jų – jaunų istorikų diskusija „Ar reikia nugalėti bobutę? Pokalbis apie atmintį su Nerijumi Šepečiu“. Buvo svarstoma apie tarpusavyje konfliktuojančius naratyvus, įvairius, dažniausiai XX amžiaus istorinių atminčių konfliktus; ar įmanoma rasti bendrą pamatą diskusijai, o gal dialogas apskritai nereikalingas. 

Daugiau skaitykite © Lietuvos žinios

Nuotraukos © IFDi 

Ge­gu­žės 13–14 d. Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­ja, Vil­niaus uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos fa­kul­te­tas ir Ant­rų­jų val­do­vų rū­mų klu­bas at­gai­vi­na kul­tū­ri­nį pro­jek­tą POST Kryž­ke­lė. Jis ski­ria­mas vi­suo­me­nei ak­tua­lių te­mų ap­mąs­ty­mui bei iš­reiš­ki­mui per me­no, moks­lo pri­zmes ir vie­šas dis­ku­si­jas. POST Kryž­ke­lė sie­kia „di­de­les“ te­mas narp­lio­ti per vie­nos konk­re­čios vie­tos (Kur­tu­vė­nų) kraš­to­vaiz­dį, is­to­ri­jas ir žmo­nių bū­tį.

Kur­tu­vė­nų kraš­to erd­vės pa­si­rink­tos neat­si­tik­ti­nai – jos pri­so­tin­tos is­to­ri­jų ir at­min­čių. Tai Na­gurs­kių dva­ras Kur­tu­vė­nuo­se, liu­di­jan­tis apie XVIII a. ko­vas prieš Ru­si­ją ir Lie­tu­vos ka­riuo­me­nei paau­ko­tus dva­ro tur­tus. Put­vins­kių dva­ras Ši­lo Pa­vė­žu­py­je, me­nan­tis XIX a. dva­ro rū­muo­se vy­ku­sius lie­tu­vių in­te­li­gen­tų su­si­bū­ri­mus ir beuž­gims­tan­čios mo­der­nios lie­tu­vių kul­tū­ros pro­jek­tus. Pir­ma­sis pa­mink­las lie­tu­viš­kos spau­dos at­ga­vi­mui Lie­tu­vo­je ant Gir­ni­kų kal­no. Pa­mink­las so­vie­ti­niams ka­riams Bubiuose… Šio­se erd­vė­se bur­sis me­ni­nin­kai, moks­li­nin­kai, vi­suo­me­nė ir įvai­rio­mis for­mo­mis gvil­dens erd­vės ap/gynimo te­mas.

Ta proga interviu su ren­gi­nio mo­de­ra­to­riu­mi, VU Is­to­ri­jos fa­kul­te­to is­to­ri­ku dr. Tomu Vai­se­ta apie šian­die­ni­nės vi­suo­me­nės iš­šū­kius.

„Šiandieninė istorija susideda vien iš interpretacijų ir tai yra gerai, kol jos yra vedamos tiesos troškimo“, – sako is­to­ri­kas To­mas Vai­se­ta, po sa­vai­tės kvie­sian­tis šiauliečius susimąstyti apie istorijos reikšmę ir įsitraukti į diskusiją apie atminties prasmę. 

Daugiau skaitykite © Šiauliai plius

Balandžio 28 d., ketvirtadienį, 14.30 val. kviečiamas atviras Istorijos fakulteto tarybos posėdis – diskusija su humanitarų išrinktu VU Tarybos nariu prof. dr. Pauliumi Subačiumi apie situaciją Vilniaus universitete ir pirmuosius Vilniaus universiteto naujos tarybos darbo metus. Diskusijoje kviečiame dalyvauti visą Istorijos fakulteto bendruomenę. 

Posėdis vyks 211 auditorijoje.

Vakar, balandžio 26 d., Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas profesorius Rimvydas Petrauskas išrinktas tikruoju Lietuvos mokslų akademijos nariu. Sveikiname!

Balandžio 26 d.  Lietuvos Mokslų akademijoje buvo apdovanoti Jaunųjų mokslininkų ir doktorantų mokslinių darbų konkurso nugalėtojai. Vieną iš dviejų premijų Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriuje pelnė VU Istorijos fakulteto lektorius dr. Vytautas Volungevičius už mokslinį darbą „Pilies šešėlyje: teritorija, visuomenė ir valdžia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“. 

Nuotraukų galerija

VU Istorijos fakulteto docentas, kultūros antropologas dr. Donatas Brandišauskas laimėjo prestižinį Nacionalinės Geografijos Draugijos (National Geographic Society) grantą. 

Kelis metus doc. Donatas Brandišauskas vykdys antropologinius lauko tyrimus Rytų Sibire - Pietų Jakutijoje ir Amūro regione, tyrinėdamas autochtonų religines praktikas bei kraštovaizdžio suvokimą šiandienos Sibire.

Prieš 90 metų, 1926-ųjų balandį, įkurta Lietuvos bažnytinė provincija. Jos vyskupijų ribos išliko nekeistos iki pat 1991 metų. Ši iš pirmo žvilgsnio administracinė reforma tarsi užantspaudavo Kauno Lietuvos projektą ir ilgam įtvirtino laikinąją sostinę kaip modernios katalikybės centrą. Apie ne tik Bažnyčios, bet ir Lietuvos istorijos ryškų įvykį – „Lietuvos žinių“ pokalbis su istoriku, Vilniaus universiteto Istorijos fakuteto docentu dr. Arūnu Streikumi.

Visą interviu skaitykite © Lietuvos žinios

Balandžio 21 d. Valdovų rūmuose įvyko pilietinio projekto „Aš už Lietuvą“ pristatymas. VU Istorijos fakutetas taip pat yra šio projekto partneris ir gegužės mėnesį visuomenei pasiūlys kelias viešas paskaitas istorijos ir paveldo temomis.

„Šiandien startuojame su net 75 konkrečiomis veiklomis ir daugiau nei 3 tūkstančiais savanorių, kurie jiems patinkančias ir dominančias veiklas gali rinktis iš šešių skirtingų kategorijų: gražinti aplinką, padėti kitiems pažinti savo kraštą ir jo istoriją, programuoti, saugoti, ir, žinoma, švęsti kaimynų dieną. Neabejojame, kad tai - dar tik pradžia“, - iniciatyvai skirtoje spaudos konferencijoje sakė projekto koordinatorė, Istorijos fakulteto magistrantė Luka Lesauskaitė.

Daugiau apie pristatymą žr.: 15min.lt, kauno.diena.lt 

Projekto svetainė:  asuzlietuva.lt

Su didžiuliu triukšmu pasirodžius (ir plačios recepcijos sulaukus) Rūtos Vanagaitės knygai Mūsiškiai (Vilnius: Alma littera, 2016), patyriau didelį išorinį spaudimą (ir kartu jutau stiprėjantį vidujį akstiną) kaip nors reaguoti. Mieliems Lietuvos žmonėms („mūsiškiams“?) šluojant vieną knygos tiražą po kito, visoms žiniasklaidos priemonėms rengiant su tuo susijusias diskusijas, viešinant komentarus ir replikas, susilaukiančias viešosios erdvės dalyvių reakcijų pliūpsnių, vis labiau regėjosi, kad prasmingai ką pasakyti į temą – beveik nebeįmanoma. 

VU Istorijos fakulteto docento dr. Nerijaus Šepečio recenziją knygai Mūsiškiai skaitykite © Lietuvos žinios

Tekstas perpublikuotas iš „Naujasis Židinys-Aidai“ (2016, nr. 2). 

XVI–XVIII a. sudarant santuoką ne taip svarbu buvo grožis ir meilė, kiek būsimos nuotakos sveikata ir vaisingumas, nes galimybė turėti vaikų buvo laikoma Dievo malone, LRT RADIJO laidoje „Radijo paskaitos“ sako Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantė Monika Ramonaitė. Anot jos, skatinant vaisingumą buvo laikomasi įvairių magiškų ritualų bei papročių (pavyzdžiui, per vestuves nepjaunamas iškastruotas gyvulys, o vietoj deserto atnešamos ožio arba lokio sėklidės), gydomasi vandeniu ir žolelėmis, laikomasi griežto pasninko ar net plakamasi.

Daugiau ©  www.lrt.lt

Balandžio 15 d. "Ryto garsuose" VU Istorijos fakulteto dekanas, medievistas prof. Rimvydas Petrauskas. Pokalbis apie universitetines studijas, istoriko amatą, medievistiką ir neseniai pasirodžiusią knygą „Galia ir tradicija: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos“.

Pašnekesį pasiklausyti galite LRT mediatekoje (nuo 2:37:22).

Taip pat IF dekano prof. Rimvydo Petrausko mintys apie istorijos brandos egzaminą bei istorijos mokslą DELFI (2016 04 15).

Vilniaus universiteto Istorijos fakultete modulio „Etninių mažumų sociokultūrinė istorija Vidurio ir Rytų Europos kontekste“ paskaitas skaitė JAV mokslininkas prof. Glennas Dynneris. Profesorius specializuojasi Rytų Europos žydų istorijos tyrimuose, yra parašęs kelias monografijas. Vienos žymiausių ir labiausiai vertinamų – „Šilko žmogus: chasidiškas Lenkijos žydų bendruomenės užkariavimas“ (Men of Silk: The Hasidic Conquest of Polish Jewish Society, Oxford University Press, 2008) ir „Jankelio smuklė: žydai, alkoholis ir gyvenimas Lenkijos karalystėje“ (Yankel’s Tavern: Jews, Liquor and Life in the Kingdom of Poland, Oxford University Press, 2014). Kuo profesorių sudomino smuklės, Lenkijos ir Lietuvos žydai, ką įdomaus čia atrado? Apie tai interviu su profesoriumi jo viešnagės Vilniuje metu.

Interviu skaitykite naujienos.vu.lt