Naujienos

Istorikų, antropologų ir paveldo išsaugojimo specialistų komanda tyrinėjo kunigaikščių Radvilų mauzoliejaus Nesvyžiuje (Baltarusija) palaikus ir įkapes, taip pat atliko pavyzdinius konservavimo ir restauravimo darbus.

„Ištirti penki sarkofagai, siejami su Mikalojumi Kristupu Radvila-Našlaitėliu, jo žmona Elžbieta Eufemija Višnioviecka-Radviliene ir jų vaikais. Visos šeimos palaikai buvo mumifikuoti. Per pirminę antropologinę apžiūrą neaptikta jokių balzamavimui būdingų pjūvių, tačiau istoriniai šaltiniai mini, kad mirusiųjų kūnai buvo ypatingai paruošiami, išmirkomi žolelių tirpaluose. Vizualiai tokio specifinio balzamavimo būdo nustatyti neįmanoma – tam būtini cheminiai tyrimai“, – pasakoja Istorijos fakulteto doktorantė Justina Kozakaitė.

Daugiau skaitykite © VU naujienos; lrytas.lt ; 15min.lt

Rugsėjo 14 dieną Užsienio reikalų ministerijoje atidaryta paroda „Višnioveckiai – užmirštoji karališkoji giminė“. Sveikinimo žodį tarė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir VU Istorijos fakulteto profesorius Alfredas Bumblauskas. 

Renginyje taip pat buvo pristatytos šešios istorinės knygos ukrainiečių kalba, išleistos įgyvendinant Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšomis rengtus projektus, kurių koordinatoriais ir knygų sudarytojais buvo Istorijos fakulteto docentė Genutė Kirkienė ir prof. A. Bumblauskas.

Parodą Užsienio reikalų ministerijoje galima aplankyti iki 2016 m. spalio 6 d. Būtina išankstinė registracija (el. paštu arba telefonu 8 706 52345).

Daugiau: Užsienio reikalų ministerijoje atidaryta kunigaikščių Višnioveckių portretų paroda, urm.lt

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto kultūros antropologas doc. dr. Donatas Brandišauskas tapo pirmuoju šalies tyrėju, gavusiu prestižinį mokslinių tyrimų grantą iš Nacionalinės geografijos draugijos (angl. National Geographic Society) ir rugsėjo 13 d. pradės vykdyti lauko tyrimus Pietų Jakutijoje ir Amūro regione, Rusijoje.

Vykdydamas projektą VU antropologas dirbs autochtonų elnių augintojų ir medžiotojų bendruomenėse, tirs kintančias sąsajas tarp jų religinių praktikų, kraštovaizdžio suvokimo bei jų teisių šiandienos Rusijoje. Bendradarbiaudamas su užsienio mokslo institucijomis, kokybinius lauko tyrimus Arktikoje doc. dr. D. Brandišauskas vykdo nuo 2003 m.

Daugiau žr. VU Naujienuose

Mieli Dėstytojai,

Kviečiame Jus registruotis Erasmus dėstymo vizitams 2016-2017 m.m.

Elektroninė dėstytojų registracija vyks nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki 2016 m. spalio 16 d.

Daugiau informacijos apie Erasmus dėstymo vizitus ir jų finansavimo tvarką  rasite čia.

Partnerinių institucijų sąrašą, į kurias galima vykti Erasmus dėstymo vizitui, rasite čia.

Jei turite klausimų, kreipkitės į  savo fakulteto Erasmus koordinatorių arba į Simoną Vižinienę , Institucinę Erasmus koordinatorę Tarptautinių programų ir ryšių skyriuje (VU CR, 242 kab.), , tel. 268 7048.

Remiantis įvairių apklaustų elito grupių atstovų nuomone, įtakingiausiu visuomenininku Lietuvoje pripažintas istorikas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius Alfredas Bumblauskas.

Įtakingais laikomų visuomenininkų sąrašą DELFI ir žurnalas „Reitingai“ sudarė apklausę įvairias Lietuvos elito grupes: politikus, verslininkus/ekonomistus, popkultūros/sporto pasaulio atstovus, žiniasklaidos atstovus, tarnautojus/teisininkus bei pačius visuomenininkus.

Prof. A. Bumblauskas surinko 307 balsus, pralenkdamas Leonidą Donskį (259) ir Ričardą Doveiką (218).

Visas sąrašas 

Daugiau skaitykite: 

• Lietuvos įtakingiausieji 2016: visuomenininkai, Delfi.lt
• L. Donskis ir A. Bumblauskas – apie didžiausias grėsmes Lietuvai: tai ne Rusija, Delfi.lt
• Delfi konferencijos video 

Vilniaus universitete rugpjūčio 31 – rugsėjo 4 d. vyks Europos archeologų asociacijos kongresas. Tikimasi sulaukti ne mažiau kaip 1500 mokslininkų ir tyrėjų iš Europos, Azijos, Šiaurės Amerikos, Australijos. Žymiausi Lietuvos ir pasaulio archeologai pristatys žodinius, stendinius pranešimus, bus organizuojamos apskritojo stalo diskusijos, seminarai.

Kongresas padalytas į 108 sekcijas. Mokslininkai aptars archeologinių duomenų interpretavimo, archeologinio paveldo tvarkymo ir pritaikymo šiuolaikinėms reikmėms, archeologijos teorijos ir metodologijos, tarpdiscipliniškumo archeologijoje klausimus.

Kongreso atidarymo ceremonija vyks rugpjūčio 31 d. 18 val. Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose.

Visas tekstas © VU naujienos; Diena.lt 

Europos archeologai susipažins su baltų kultūros radiniais, 15min.

Kongreso programa

Kongreso puslapis 

Kiekviename Baltarusijos kaime galima atsiskaityti banko kortele, rytinė Lietuvos siena galėjo būti toliau, o Vilniaus baroko mokykla neturi analogų. Su tokiais įspūdžiais iš antrojo projekto „Nacionalinė ekspedicija: Nemunu per Lietuvą“ Baltarusijoje grįžo jos vadovas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius Alfredas Bumblauskas.

Kuo buvo ypatinga ši ekspedicija? Ar viskas vyko taip, kaip planavote?

Ji buvo gerokai sunkesnė. Nemunas Baltarusijoje kitoks, todėl sunkiau viską suplanuoti. Po Baltarusiją buvau keliavęs tik populiariaisiais maršrutais „Būtovės slėpiniams“: Gardinas, Naugardukas, Nesvyžius, Miras, Lyda. Šiaip paprastai lankausi Baltarusijoje Lietuvos ambasados ar universitetų kvietimu. Tad niekada nesu buvęs ten, kur prasideda Nemunas.

Šiek tiek nustebino pati Baltarusija, nes kiekviename kaime galima atsiskaityti banko kortele. Pastebimi politiniai niuansai dėl santvarkos, bet žmonės gyvena tvarkingai. Gal politologai tai pavadintų tvarkingu diktatūriniu gyvenimu, bet pareigūnai prie mūsų beveik nesikabinėjo. Tik kai kurie nustebo, kad filmuojame su dronais, nes apskritai nebuvo jų matę, o kiti sakė, kad batiai nepatiks. Bet turėjome visus reikalingus dokumentus. Manau, kad filmavimas iš skraidančios kameros buvo didysis šios ir pernykštės ekspedicijos sėkmės garantas. Atsiradus dronams, nuotraukos iš oro balionų ar lėktuvų tapo praeitimi. 

Visą tekstą skaitykite © VU naujienose

Tarptautinė mokslininkų grupė baigė beveik dvi savaites trukusius archeologinius tyrimus. Jie buvo vykdomi dvejose Lietuvos žydų istorijai itin svarbiose vietose. Tyrinėtojai ieškojo tunelio, žinomo iš amžininkų prisiminimų apie Holokaustą, ir bandė tikslinti duomenis apie Vilniaus Didžiąją sinagogą ir jos kiemo pastatus. Tyrimams naudotas naujas neinvazinių tyrimų būdas – grunto skvarbos radaras ir elektrinės varžos tomografija.

Tarptautinę mokslininkų grupę sudarė mokslininkai iš Izraelio, Kanados, JAV ir Lietuvos. Projekto vadovas – dr. Jonas Seligmanas, Izraelio senienų tarnybos Kasinėjimų ir tyrimų departamento vadovas. Talkino JAV studentai ir savanoriai: daliai jų apsilankymas Vilniuje buvo ne tik pirmoji viešnagė Lietuvoje, bet ir pirmasis susipažinimas su Rytų Europos šalimis. 

Visą  doc. Jurgitos Šiaučiūnaitės-Verbickienės tekstą skaitykite VU naujienose.

VU Istorijos fakulteto profesoriaus Alfredo Bumblausko esė apie Vilniaus universitetą ir jo reikšmę, kuri parengta pagal jo skaitytą ir daug dėmesio sulaukusią paskaitą. 

Kas bendra tarp Vilniaus universiteto (VU) istorijos, Lenkijos ir Lietuvos valstybės baroko erdvių, Karmelitų bažnyčios Mogiliove, Kijevo Mohilos akademijos, žydų sėslumo ribos Rusijos imperijoje ir Donecko fronto šiandien?

Donecko fronto ribas žinome visi. Kodėl dabar apie tai turėtume kalbėti? Pradėkime nuo to, kad žymiausias šių laikų civilizacijų istorikas ir politologas Samuelis P. Huntingtonas ieško Vakarų civilizacijos ribų. Kartais Huntingtono koncepcija yra laikoma viena įtakingiausių XX a. pabaigos koncepcijų, juo labiau kad ji išprognozavo Balkanų karus. Pagal ją, Vakarų civilizacijos požymiai yra tokie: klasikinės (antikinės) civilizacijos paveldas, Vakarų (o ne Rytų) krikščionybė, kalbų daugybiškumas, dvasinės ir pasaulietinės valdžios atskirumas, teisės primatas, socialinis pliuralizmas, politinis atstovavimas ir individualizmas. Kaip žinia, Huntingtonui Vakarų civilizacijos riba ėjo per Ukrainą ir Baltarusiją. Vakarų civilizacijai jis priskyrė tik vakarines šių šalių dalis, taigi Ukrainoje – tik Galiciją su Lvovu ir Volynę (1). Dėl to jam atrodė, kad didžioji dalis Ukrainos yra gimininga Rusijos civilizacijai. Tai, berods, nulėmė Ukrainos branduolinio ginklo likimą.

Daugiau skaitykite 15min.lt. 

Esė publikuota „Naujasis Židinys-Aidai“, 2016, nr. 4. 

Lietuvos Respublikos ambasados Kinijoje iniciatyva birželio 27-30 d. Lietuvos delegacija lankėsi Harbino mieste, Heilongjiang provincijoje, Kinijoje. Lietuvai atstovavo Lietuvos ambasados Kinijoje konsulas Rytis Satkauskas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentė dr. Dalia Bukelevičiūtė ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo direktorius Dalius Žižys. 

Lietuvos ir Kinijos istorikai Lietuvos ambasados Kinijoje surengtame seminare birželio 28 dieną diskutavo apie tarpukario lietuvių bendruomenės Harbine ištakas, jos veiklą puoselėjant likimo į Kiniją nublokštų žmonių tautiškumą ir jos reikšmę Harbino istorinei raidai. 

Vizito metu D. Bukelevičiūtė ir D. Žižys lankėsi Harbino miesto archyvuose, kur pirmą kartą lietuviams buvo leista susipažinti su lietuvių palikimu šiame mieste ir archyviniais dokumentais. Buvo identifikuota per 100 lietuvių kilmės asmenų bylų.

Taip pat Lietuvos delegacija taip pat lankėsi Heilongjiang universitete, susitiko su šio universiteto vadovais, buvo aptartos galimybės ateityje bendradarbiauti Vilniaus universitetui su Heilongjiang universitetu, vykdyti studentų ir mokslininkų mainus, gauti finansavimą.

Taip pat informaciją apie apsilankymą Harbine žr.: Bernardinai.lt, Archyvai.lt. 

Viduramžių špitolėse-ligoninėse keliems žmonėms tekdavo dalytis viena lova, o kai kurie ligoniai gulėdavo ant grindų, LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslų daktaras Martynas Jakulis. Be to, pastebi jis, nors į špitoles-prieglaudas dažniausiai patekdavo tikrieji vargšai, bet kartais jose gyvendavo ir turtingesni žmonės – kai kurie turėdavo knygų, tais laikais prabanga laikytus akinius ar netgi nuomodavosi atskirus kambarius. 

– Kokios špitolės veikė Vilniuje?

 – Kaip ir visur, Vilniuje daugiausia buvo špitolių-prieglaudų. Jose gyvendavo po kelis, keliolika ar keliasdešimt žmonių. Špitolių-ligoninių buvo mažiau. Bonifratrų špitolė buvo įsikūrusi netoli prezidentūros ir Šventojo Kryžiaus bažnyčios. Prie tuometinių pilies vartų (dabartino Sereikiškių parko) šv. Roko špitolę prižiūrėjo tik Lietuvoje veikusi Šv. Roko vienuolių brolija. Taip pat veikė šaričių špitolė ir speciali liuteronų špitolė-ligoninė, kurioje buvo gydomi tik liuteronai.

Nežinau apie liuteronų špitolę, bet, pavyzdžiui, bonifratrų špitolėje daugiausia buvo gydomos vidaus ligos – tą rodo ligoninės registracijos knygos. O specifinė šv. Roko špitolės funkcija buvo venerinėmis ligomis sergančių žmonių gydymas.

Visą interviu skaitykite LRT puslapyje. 

Mieli kolegos ir mielos kolegės,

susirinkome šiandien džiugaus virsmo dieną. Vieniems iš mūsų šis virsmas – eilinis ir cikliškas, reiškiantis dar vienerių mokslo metų pabaigą ir atostogų pradžią. Kitiems – tai tam tikro asmeninės istorijos etapo pabaiga, vienas iš tų posūkio taškų – džiuginančių ir drauge šiek tiek nerimastingų, po kurių gyvenimas, žinia, jau bus bent šiek tiek kitoks nei anksčiau. 

Studijuodami ir tyrinėdami istoriją, galbūt tikimės, kad ši gyvenimo mokytoja, sukaupusi daugiaamžę žmonijos patirtį, suteiks mums reikalingos išminties ir leis ateityje išvengti naivių ir vaikiškų klaidų. Nagrinėjame istorinius procesus, ginčijamės dėl jų priežasčių ir pasekmių, ieškome lūžio taškų, brėžiame chronologines ribas ir... nejučia galime pasijusti esą laiko valdovai, tyrinėjantys daugiau nebekintantį, sustingusį, mūsų akademinio instrumentarijaus skalpeliams visiškai paklusnų pasaulį. 

Bet... laikas, mūsų asmeninis laikas tebebėga. „Tempus fugit“, – sakė dar senovės romėnai. „Vita nostra brevis est“, – giedame himne „Gaudeamus“. Bemaž prieš dvidešimt metų man pačiam čia teko kalbėti studentų vardu, ir dabar atrodo, kad tai buvo tik vakar. Šventas naivumas ir iliuzija – liautis galvojus apie trapų ir skubrų asmeninį laiką, panirus į stovinčią praėjusio laiko tėkmę. Tik jusdami ir suvokdami, kad laiko smiltys byra negrįžtamai, kas kartą darydami apsisprendimus čia ir dabar, galime spėti gyvenime šį tą nuveikti. Kad netaptume žmogiškos amžinybės iliuzijos vergais. Kad mūsų svajonės neliktų vien tik svajonėmis. Kad jų neiškeistume į kasdienes smulkmenas, saugumą, apsipratimą ir patogumą. Kad mokėtume išmintingai suderinti viena ir kita, įvertinti kiekvieną konkrečią situaciją, artimo žmogaus poreikius ir visuomenės interesą, reikalui esant laikinai atidėti savo planus, bet jų nieku būdu nepamiršti.

Gyvenime, kaip ir gramatikoje, yra ne vien būtasis (istorijos) ar esamasis (aktualijų), bet ir būsimasis (ateities) laikas. Jo nepažįstame, tačiau jį prognozuojame ir stengiamės nuspėti, remdamiesi tuo, kas jau buvo, ir tuo, kas yra dabar. Labai svarbu, kad nebūtume šio nežinomojo įkaitai, pasyviai laukiantys ir spėliojantys, kas atsitiks, niurzgantys, kad viskas eina į bloga ar numojantys ranka, kad nuo mūsų niekas nepriklauso. Gyvename tam, kad taptume (savo, tėvynės, pasaulio) ateities kūrėjais, žinančiais, ko siekiame, ką norime pakeisti ir ką nuveikti. Kad mums pavyktų, turime pažinti savo talentą ir savo pašaukimą, likdami jam ištikimi. Nes tai, kas įrašyta kiekvieno iš mūsų gelmėje, yra svarbiausias – neišdildomas ir neperinterpretuojamas – mūsų gyvenimo tekstas. Mūsų santykiai ir aplinka gali keistis, – turbūt ne kartą įsimylime ir nusiviliame, susitinkame ir išsiskiriame, – tačiau niekada negalime nustoti buvę pačiais savimi ir patys savęs išsižadėti.

Nuolat kintantis, savo tapatybę mainantis laikas (vakarykštė ateitis, žiūrėk, kitą dieną jau virsta praeitimi) yra chroniškai mus varginanti liga – įtariu, kad būtent nuo jos visi anksčiau ar vėliau mirštame. Vis dėlto laikas, apsupęs mus mirties linijomis (deadline‘ais), ne vien žudo, bet ir gydo. Graikų kalboje jis vadinamas ne vien „chronos“ (objektyviai matuojamu laiku), bet ir „kairos“ (dovanotu laiku, sugebėjimu atpažinti tinkamą momentą). Tai akimirka, kuomet staiga, visai netikėtai ir neplanuotai suvokiame, ką iš tiesų turime daryti. Tuomet, užuot baigę kokį nors darbą, tarkim, birželio 28 d. 10 val., nuskubame pas mylimą žmogų, kad pasakytume jam kai ką labai svarbaus, išeiname pasivaikščioti su dėmesio stokojančiais ir greitai augančiais vaikais, nusprendžiame aplankyti senstančius tėvus ar paskambinę vienišam bičiuliui einame su juo išgerti alaus. „Kairos“ – tai ir nušvitimo momentas, kuomet visa, ką anksčiau tiktai žinojome, dabar imame ir suprantame. „Kairos“ gali būti ir netikėta paguoda, kuomet mūsų trapiame laikinume švysteli tobulybės spindulys. Šioje bažnyčioje virš mūsų galvų Jėzus jau daugiau kaip pustrečio šimto metų niekaip neišbrenda iš Jordano vandenų, o kalavijas vis nenusileidžia ant Jono Krikštytojo kaklo. Tai tarsi ištisa amžinybė, pro kurią kaip pro žinomą, nuobodžią kasdienio gyvenimo rekvizito detalę, tegu ir tobulą, abejingai praeiname šimtus kartų. Bet štai, žiūrėk, užtenka, kad vieną dieną stabteltum išvydęs per aukštus vitražinius langus užplūstantį šviesos srautą ar išgirdęs erdvę užtvindžiusius vargonų garsus, ir staiga visa atgyja. Tokią akimirką pajuntame kažką visiškai neapčiuopiamo – neapsakomą, nenutapomą, neįgarsinamą, tačiau visa esybe patiriamą neblėstantį transcendentinį grožį ir kažin kokį tobulą džiaugsmą. Tuomet atsiduriame jau nebe chronologiniame, bet tame dovanotame laike – net ne laike, o belaikėje amžinybėje, iš kurios sugrįžę dar kurį laiką jaučiamės patyrę kažką itin ypatinga. 

Mieli kolegos ir mielos kolegės, dėstytojai ir absolventai! Kad mūsų gyvenimas būtų pilnatviškas ir visavertis, linkiu – jums visiems ir pačiam sau – jį aktyviai kurti turint galvoje visus tris laikus – praeitį, dabartį ir ateitį. Kad mokėtume nupiešti ne vien liniją ar plokštumą, bet ir perspektyvą. Kad grotume ne unisonu ir ne intervalais, o akordais. Ir kad pavargę po savo pačių sukurtų disonansų ir nevykusių moduliacijų būtume atviri harmoniją atkuriančiam „kairos“ laikui. Jis, dažnusyk tetrunkantis tik vieną ar kelias „chronos“ akimirkas, nušviečia mūsų būtį naujoje perspektyvoje bei ilgam atkuria ir atgaivina nusilpusias jėgas, atvėsusį užsidegimą, palūžusią valią ir išblėsusią viltį. Idant, – kaip prieš daugiau kaip septynis dešimtmečius pasakė vienas Vilniaus universiteto studentas, – mokėtume gyventi net ir „dūžtančiose formose“. Nuo savęs pridėsiu: kad mokėtume gyventi ne šiaip sau. Gyventi laimingai.

Vilnius, 2016 m. birželio 28 d.

Trečiadienį iš Vilniaus išlydėti LRT TELEVIZIJOS projekto „Nacionalinė ekspedicija: Nemunu per Lietuvą“ dalyviai. Kaip ir pernai, ekspedicijai vadovauja VU Istorijos fakulteto profesorius Alfredas Bumblauskas, o įgulos tarpe yra Istorijos fakulteto magistrai ir magistrantai - Simonas Teškevičius, Aušra Terleckaitė, Luka Lesauskaitė. 

Šiemet ekspedicija plauks nuo pat Nemuno aukštupio Baltarusijoje iki Kauno ir truks dvi savaites. Kelionė pasibaigs liepos 5 d. Pažaislyje. 

„Šiais metais darome tai, ką turėjome daryti pernai, – pradedame nuo Nemuno ištakų. Šiuo atveju Nemunas mums parodys kitokią Lietuvą. Galime pasakyti, kad ieškome senosios Lietuvos paribių ir ištakų. Plauksime ten, kur Nalibokų giria skyrė senuosius lietuvius nuo senųjų baltarusių, plauksime Nemunu pro Mindaugo Lietuvos pradžią“, – pasakojo A. Bumblauskas. Jo teigimu, ekspedicija bandys atrasti Laurušavo vienuolyną, kuriame XIV a. buvo parašyta seniausia Lietuvos rankraštinė knyga – Laurušavo evangelija. To, pasak profesoriaus, dar niekas nėra daręs.

Apie Vilniaus ir visų Rytų Europos žydų spalvingą istorinę praeitį, apie gausias žydų bendruomenes, padariusias didžiulę įtaką legendiniam anglų ir žydų visuomenės veikėjui serui Mozei Montefiorei, apie skaudžią ir vis dar aktualią lietuvių ir žydų santykių Antrojo pasaulinio karo metu temą – apie visa tai kalbamės su Vilniaus universiteto Istorijos fakultete viešėjusiu Londono universitetinio koledžo Hebrajų kalbos ir žydų studijų fakulteto profesoriumi, Rytų Europos žydų istorijos ir kultūros tyrinėtoju, Europos žydų studijų asociacijos sekretoriumi François Guesnet.

Interviu skaitykite © naujienos.vu.lt 

Nieko nebenustebinsi pasigirdamas, kad eini į vakarėlį (nuo studentiškų korporacijų iki solidžių įmonių), kurio tema pasirinktas tarpukaris, Metropolis, Art Deco ar tiesiog prie Smetonos.

Nebestebina ir gausa internetinių puslapių, socialinių tinklų paskyrų ar šiaip virtualiojoje erdvėje plintančių įspūdžių apie ekskursijas, pasivaikščiojimus ar temines keliones, o gal net ir apskritai apie atradimo džiaugsmą, kurio esminiu impulsu tampa Lietuvos Respublikos (1918–1940) kultūrinio ir kasdienio gyvenimo epizodai. Ką ir kalbėti apie modernistinės architektūros maršrutus, kurie jau keletą metų aktyviai šlifuojami ne tik Kaune, bet ir Šiauliuose, Panevėžyje ir kituose miestuose. Naujausiose muziejų ekspozicijose ir meno parodose šis laikotarpis ne tik naujai pristatomas, bet ir naujai žiūrimas, lankomas.

Visą tekstą skaitykite 15min.lt

Tekstas perpublikuotas iš „Naujasis židinys-Aidai“, Nr. 3.

VU Istorijos fakulteto doktorantė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovė Monika Kareniauskaitė tvirtina, kad sovietmečiu vienuolės itin daug prisidėjo prie pogrindinės veiklos.

„Galima sakyti, kad vienuolės sudarė vieną didžiausių savilaidos daugintojų ir platintojų tinklų Lietuvoje. Be abejo, bendradarbiavo dauginant, platinant „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, kartais šiek tiek redaguodavo tekstus arba padėdavo redaguoti, bet dažniausiai atliko tą juodą darbą – labai svarbų, bet ne tą kūrybinį“, – „Sekundei“ sakė istorikė.

Visą tekstą skaitykite sekunde.lt 

Keturios jaunos Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto archeologės pristatė dvejus metus brandintą knygą „Pirmykščio žmogaus kailyje“. Mokslo populiarinimo leidinys, skirtas jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams, yra pirmoji po 20 metų pertraukos išleista edukacinė knyga apie akmens amžiaus epochą.

Ją sudarė archeologės Gabrielė Gudaitienė, Monika Žemantauskaitė, Justina Kozakaitė ir Kunigunda Barodičienė. Pristatydamos knygą mokslininkės vedė diskusiją apie akmens amžiaus įtaką šiuolaikiniam pasauliui. 

Idėja išleisti įdomiosios archeologijos leidinį gimė istoriko Alfredo Bumblausko dėstomame kurse. „Pateikti mokslą visuomenei patrauklia forma – kartais mokslininkams tai būna gana sudėtinga. Knygą rašėme 9–13 metų amžiaus moksleiviams, nes jų istorijos vadovėliuose akmens amžiui skirti vos trys puslapiai. Atrinkome faktus įdomius ir vyresniam skaitytojui – brėžėme paralelę su šiuolaikiniu pasauliu, palyginome, ką perėmėme iš senovės ir iki šiol naudojame“, – apie knygą pasakojo K. Barodičienė.

Daugiau skaitykite © Lietuvos žinios

Taip pat žr. čia 

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkai baigė pirmąjį Švč. Trejybės graikų apeigų bažnyčios kriptos tvarkymo etapą. Pirmiausia atliko kriptos tvarkybos darbus ir palaikų bei radinių tyrimus, kurie atskleidė įdomių faktų apie XVII–XVIII a. čia palaidotus bazilijonų vienuolius ir jų gyvenimo būdą. Kai kriptą sutvarkys iki galo, ši informacija suguls į monografiją, kurią mūsų istorikai išleis kartu su ukrainiečiais. 

Pokalbis su tyrime dalyvavusia VU Istorijos fakulteto doktorante Justina Kozakaite.

Pokalbį skaitykite © vlmedicina

Ar­chi­tek­tū­ros is­to­ri­kė, VU Istorijos fakulteto docentė dr. Ma­ri­ja Drė­mai­tė Lie­tu­vos tar­pu­ka­rio pra­mo­nės ar­chi­tek­tū­rą va­di­na fe­no­me­nu. Is­to­ri­kės nuo­mo­ne, Šiau­liai, kaip pra­mo­nės cent­ras, tu­rė­tų is­to­ri­ją pa­nau­do­ti tu­riz­mo reik­mėms – pra­mo­nės pa­vel­do marš­ru­tams. 

Ket­vir­ta­die­nį (2016 05 26) is­to­ri­kės, Vil­niaus uni­ver­si­te­to IF do­cen­tės dr. M. Drė­mai­tės mo­nog­ra­fi­ja „Prog­re­so me­teo­ras: mo­der­ni­za­ci­ja ir pra­mo­nės ar­chi­tek­tū­ra Lie­tu­vo­je 1920–1940“ pri­sta­ty­ta Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je Šiau­liuo­se. Pa­va­di­ni­mą kny­gai au­to­rė sa­kė pa­si­sko­li­nu­si iš tar­pu­ka­rio pub­li­cis­to Jur­gio Dab­ri­los, ku­ris bu­vo pa­si­rin­kęs Prog­re­so me­teo­ro sla­py­var­dį. 

Mo­nog­ra­fi­jo­je ne­ma­žai kal­ba­ma ir apie prieš­ka­riu pra­mo­nės cent­ru ta­pu­sį Šiau­lių mies­tą bei jo ar­chi­tek­tū­rą. Da­lį vaiz­di­nės me­džia­gos kny­gai su­tei­kė Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jus. Kny­go­je nag­ri­nė­ja­ma pra­mo­nės pa­sta­tų ar­chi­tek­tū­ra, jų ap­lin­ka, pa­sta­tuo­se dir­bu­si ir juos lan­kiu­si vi­suo­me­nė. Ap­ta­ria­ma ir tai, kaip mo­der­ni­za­ci­jos ir in­dust­ria­li­za­ci­jos reiš­ki­niai kei­tė mies­tus ir kraš­to­vaiz­dį. Vil­niaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius is­to­ri­kas Alf­re­das Bumb­laus­kas kny­gą yra įver­ti­nęs šiais žo­džiais: „Di­des­nės an­ti­ko­mu­nis­ti­nės kny­gos ne­su skai­tęs – jo­je la­bai vaiz­džiai pa­de­monst­ruo­ta, ko ne­te­ko­me po 1940-ųjų.“

Prieš kny­gos pri­sta­ty­mą au­to­rė at­sa­kė į „Šiau­lių kraš­to“ klau­si­mus. 

Interviu skaitykite @skrastas.lt

Konkursą į kultūros atašė Lietuvos diplomatinėje atstovybėje Izraelyje pareigas laimėjo istorikė dr. Elena Keidošiūtė.