Mokslas apie praeitį sparčiai kinta. Archeologijoje taikomi nauji metodai padeda geriau suvokti istoriją ir įminti tūkstančių metų amžiaus mįsles. Norint tai sužinoti, nepakanka atkasti įvairių objektų. Būtina suvokti jų tarpusavio ryšį. Pagrindinis iššūkis – kaip rekonstruoti istorijos glūdumoje gyvenusios visuomenės struktūrą, elgesį, jos dvasinę kultūrą. Kaip prakalbinti radinius?
Visą straipsnį skaitykite © www.15min.lt
Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rubrikoje 10 klausimų apie knygas - Lietuvos kultūrospaveldo tyrėja VU Istorijos fakulteto profesorė dr. Rasa Čepaitienė:
„Paauglystėje svajojau tapti rašytoja...“
1. Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Vertingiausia pavadinčiau knygą, kuri pakliūna į rankas kaip tik laiku ir suteikia atsakymus, arba padrąsinimą būtent tada, kai to labiausiai reikia. Man taip nekart yra buvę kritiniais gyvenimo momentais, todėl priimdavau tai su dideliu dėkingumu.
Visus atsakymus skaitykite www.mab.lt
Antraštei parinkta frazė per Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Alumni draugijos surengtą diskusiją nuskambėjo tik kaip replika – šiek tiek atsitiktinai ir, žinoma, šiek tiek ironiškai. Tačiau ji geriausiai atspindi tas nuostatas, kurias išsakė du profesoriai – istorikas Alfredas Bumblauskas ir filosofas Alvydas Jokubaitis, pakviesti į diskusiją „Istorija – mokytoja ar tarnaitė, motina ar podukra?“.
Nors diskusijos moderatorius Vytautas Bruveris iškeltą fundamentalų klausimą apie istorijos reikšmę susiejo su šiemet minima 25 metų atkurtos Lietuvos nepriklausomybės sukaktimi, tačiau istorijos kaip praeities supratimo ir istorijos kaip mokslo prasmė ir vaidmuo mūsų visuomenėje yra tapusi aktuali bendresniame ir visai neproginiame kontekste, kuriame diskutuojama apie humanitarinius mokslus šiuolaikiniame pasaulyje.
Visą straipsnį skaitykite www.15min.lt
Daugelis žino, kad 1944 m. liepos pradžioje prie Vilniaus artėjant sovietams, atsitraukianti Vokietijos kariuomenė susprogdino strateginius miesto objektus – dujų fabriką, vandens pumpavimo stotį, elektrinę, keturis tiltus per Nerį. Jų tarpe buvo ir Žaliasis. Metalinių konstrukcijų tiltas, statytas XIX a. pab., susmuko į Neries vagą ir nebegalėjo būti naudojamas.
Vis dėlto mažai kas žino, kad 1944 metų rugpjūčio 28-osios naktį Žaliąjį tiltą vėl sudrebino sprogimas. Tilto prieigose išbyrėjo aplinkinių namų langai, suskilinėjo pastatų konstrukcijos, o silpnesni medinukai sprogimo apskritai neatlaikė. Panašūs, netikėti sprogimai tuoj po karo Vilniuje kartas nuo karto pasitaikydavę. Tačiau Šnipiškių sprogimas, panašu, buvęs vienas pirmųjų, miestą jau kontroliuojant Raudonajai armijai. Kas gi tądien nutiko?
Visą tekstą skaitykite www.delfi.lt
Kai žvelgiame į XIX a. Europą, pirmiausia matome ryškius pokyčius, nulemtus modernizacijos visose visuomeninio gyvenimo sferose – švietimo, ekonomikos, politikos, kultūros. Gausu inovacijų, diegiamos technologijos, efektyvesni gamybos būdai, reorganizuojama gamybos struktūra, mažėja transakciniai kaštai žaliavų ir prekių rinkose, – visa tai formavo industrinę europietišką visuomenę.
Kitų šalių industrializacija paveikė ir Lietuvos raidą. Tačiau XVIII a. pab. inkorporuota į Rusijos imperijos sudėtį Lietuva tapo visapusiškai priklausoma nuo caro administracijos. Ekonominis Rusijos imperijos atsilikimas nuo Vakarų Europos šalių nulėmė lėtą Lietuvos industrializaciją. Tai turėjo įtakos ir gyventojų požiūriui į vartojimą.
Visą tekstą skaitykite literaturairmenas.lt
Jubiliejiniame festivalyje pristatoma šiuolaikines kino pasaulio tendencijas atliepianti kino filmų programa „Lietuvių dokumentinio kino antologija“, kurios tikslas išsaugoti kino paveldą ir iš užmaršties naujam gyvenimui prikelti lietuvių dokumentinį kiną. VšĮ „Meno avilio“ iniciatyva suskaitmenintas ir pirmą kartą Baltijos šalyse restauruotas kino paveldas pristatomas dvejomis dalimis – „Lietuvių dokumentinis kinas iki 1990“ ir „Lietuvių dokumentinis kinas po 1990“. „Kino pavasaris“ kalbina šį savaitgalį programą pristačiusią, projekto iniciatorę kino istorikę Liną Kaminskaitę–Jančorienę.
Daugiau skaitykite kinopavasaris.lt
Į eterį po pertraukos sugrįžusi žurnalistė Gražina Sviderskytė kovo 22 d. švęs keturiasdešimt antrąjį gimtadienį. Moteris neatsitiktinai veda žinių viktoriną „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“. Ji itin atsidavusi mokslui. O ateinančių metų rugpjūtį jos laukia daktaro disertacijos gynimas.
Interviu su G. Sviderskyte skaitykite www.respublika.lt
2015 kovo 19 d. VU Istorijos fakultete prasidėjo pirmoji jaunųjų istorikų mokyklos sesija -
"Kelionė laiku: nuo viduramžių riterių iki Lietuvos partizanų".
Pirmąją paskaitą moksleiviams skaitė Istorijos fakulteto dekanas profesorius dr. Rimvydas Petrauskas.
{galleryalignment=left width=300 height=200 rows=1 cols=1 layout=fixed maxcount-=1}mokyklele-I{/gallery}
Ar lietuvių istorikai rašo manifestus? Toks klausimas (užduotas „Literatūros ir meno" Nr. 6 spausdintame tekste) tapo postūmiu naujiems svarstymams „Istoriko teritorijoje".
I
XX a. praeities tyrinėtojų bendruomenei buvo galimybių, iššūkių, sudužusių likimų ir drąsių svajonių išsipildymo laikas. Neretu atveju ribines situacijas ir patirtis mėginę apmąstyti ir apie savo darbo prasmę galvoję istorikai rašė tekstus, kuriuos galima priskirti manifestų žanrui. Skaitydami juos įgyjame galimybę pamatyti ne tik pavienių mokslininkų ar visos praeities tyrinėtojų bendruomenės siluetus epochos fone, bet ir pajusti tai, kas paprastai vadinama Zeitgeist – laiko dvasia.
Šiame tekste nebus mėginama išsamiai aptarti visus XX a. lietuvių istorikų rašytus manifestus – tai būtų pernelyg ambicingas ir vargiai įgyvendinamas uždavinys. Sumanymas kur kas kuklesnis – pristatyti praėjusiame amžiuje lietuvių istorikų parašytus 8 tekstus, kuriuose aptariama, kas vienu ar kitu laikotarpiu mūzos Klėjos tarnams buvo svarbiausia.
Visą tekstą skaitykite literaturairmenas.lt
Rašytiniai šaltiniai dažniausiai aprašo turtingųjų ir kilmingųjų gyvenimą bei kasdienybę. Vidutiniokai ir varguoliai liktų istorijos paraštėse, jei ne antropologijos mokslo šaka. Mokslininkai tirdami mirusiųjų palaikus gali daug pasakyti apie svarbiausius istorijos įvykius, karų aplinkybes, bendruomenių gyvenimo įpročius bei ritualus. Pasitelkę tarpdisciplininius tyrimų metodus antropologai taip pat gali apibūdinti istorijos pamirštųjų ligas bei dietą. Vaidotas Suncovas Makso Planko Evoliucinės antropologijos institute tyrė dantų akmenis surinktus nuo viduramžių vilniečių palaikų, mėgindamas apibūdinti jų mitybą.
Visą straipsnį skalitykite © www.delfi.lt
Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė. Daugelio mūsų, išskyrus istorikus, žinios apie šias moteris apsiriboja tuo, kad tai buvo tuomečių Prezidento ir Ministro Pirmininko žmonos. Vienas kitas gal dar pridurtų, kad S. Smetonienė daug rūkė ir mėgo lošti kortomis. Istorinės Lietuvos Respublikos prezidentūros Kaune istorikės, humanitarinių mokslų daktarės Ingridos Jakubavičienės knyga „Seserys“ gerokai praplečia mūsų žinių ir suvokimo apie šias moteris ribas.
„Vilnius buvo labai svarbus abiem seserims. Čia prasideda Smetonų šeimos vedybinis gyvenimas. Tai jų jaunystės miestas. Jadvyga taip pat čia gyveno, kol išvyko studijuoti į Sankt Peterburgą. Lenkų okupacija ir bolševikų invazija 1919 m. priverčia Smetonų šeimą pasitraukti į Kauną. Jame prasideda naujas seserų gyvenimo etapas“, – susirinkusiesiems į knygos pristatymą Vilniaus paveikslų galerijoje kalbėjo knygos autorė.
Visą straipsnį skaitykite www.naujienos.vu.lt
Lietuvos centrinis valstybės archyvas, bendradarbiaudamas su Lietuvos nuolatine atstovybe prie Jungtinių Tautų biuro ir kitų tarptautinių organizacijų Ženevoje ir Jungtinių Tautų biuro Ženevoje biblioteka, užbaigė dvejus metus trukusį projektą ir visuomenei pristatė Tautų Sąjungos archyvo dokumentus. Lietuva – viena pirmųjų Jungtinių Tautų narių, įgyvendinusi tokį projektą.
Tautų Sąjungos archyvas yra įrašytas į UNESCO Pasaulio atminties registrą. Suskaitmeninti dokumentai, susiję su Lietuvos veikla Tautų Sąjungoje 1920–1940 metais, patalpinti Jungtinių Tautų bibliotekos Ženevoje interneto svetainėje. Suskaitmeninta beveik 40 tūkstančių dokumentų.
Su dokumentais susipažinti galima
Jungtinių Tautų bibliotekos svetainėje, Tautų Sąjungos archyvo Tyrimų gairių skyriuje.
Projektą finansavo Lietuvos Respublikos kultūros ir užsienio reikalų ministerijos.
Kodėl sovietmečiu valdžia slopino užsienio radijo signalus ir žmonėms tekdavo slapčia klausytis „Amerikos balso“ ar „Laisvosios Europos“? Radijo bangomis transliuota ne tik vakarietiška populiarioji muzika, bet ir pranešimai apie sovietų nutylėtus pasaulio įvykius, politiniai komentarai.
Dar daugiau – telefoninės žurnalistikos, kai būdavo susisiekiama su Lietuvos disidentais, bei savilaidos skaitymo eteryje dėka melo šydas, dengęs sovietinę tikrovę ėmė pleišėti. Vakarų radijo transliacijos privertė lietuvius susimąstyti apie tai, kaip jie gyvena, teigia neseniai disertaciją Vilniaus universiteto Istorijos fakultete apsigynusi dr. Inga Arlauskaitė-Zakšauskienė.
Daugiau skaitykite: www.lzinios.lt
© Lietuvos žinios
Šių metų pradžioje korporacija Tilia pašventino savo vėliavą. Iškilminga ceremonija, kurioje dalyvavo studentai korporantai, o taip pat nemažas būrys filisterių, nebūtų įvykusi be Rimo Mikalausko, Lietuvos evangelikų reformatų kunigo, kurį korporantai pažįsta kaip filisterį Žemę. Jūsų dėmesiui pokalbis su juo.
Kaip fakultete susikūrė korporacija Tilia? Kam iš visų pirmosios kartos filisterių, vadinamų „signatarais“, kilo ši idėja?
Tiesą sakant, nežinau, kam kilo ta pirma mintis. Gal ir nebeprisiminsiu, kai tiek laiko praėjo. Visi mes tuomet bendrabutyje gyvenome kartu ir ta korporacija gimė taip, kaip ir žmogus gimsta – juk ne iš karto (spragteli pirštais) – štai yra vaikelis! Jis prasideda, tada auga, kol dienos šviesą pamato. Iš tiesų jau, matyt, prieš mus buvo kartos, kurios paruošė dirvą korporacijai. Mes buvom dar mažiukai, jauni, o jie turėjo tradicijas, kurias radome ir iš jų perėmėme tą istorijos fakulteto studentų ypatingumą, tapatumą. Tuo metu (1988 metais) prasidėjo Lietuvos laisvėjimo laikotarpis, „Sąjūdis“ ir mes matėme tas studentų galimybes. O kas pirmiausia yra studentas? Tikras studentas – tai korporantas! Mes visi gyvenome korporacija ir kam kilo pirminė idėja, negaliu pasakyti. Tačiau žinau konkrečiai, kas sugalvojo pavadinimą.
Skelbiamas Istorijos mokslo krypties doktorantūros disertacijų tematikų ir vadovų konkursas 2015-ųjų metų priėmimui į Vilniaus universiteto ir Lietuvos istorijos instituto Istorijos mokslo krypties doktorantūrą.
Domėjimasis savo šalies istorija praplečia akiratį, taip pat stiprina pasididžiavimo savo šalimi jausmą. Šios minties vedami istorijos mokytojai 2015 m. kovo 10 d. rengia nacionalinį konkursą „Lietuvos istorijos žinovas“, kuris praeitimi besidominčius vilniečius burs ir Valdovų rūmuose.
Visą straipsnį skaitykite www.delfi.lt
Tarpukario Lietuvoje mirties bausmės sulaukdavo ir žiaurius nusikaltimus padarę, ir prieš jauną valstybę ir jos politikus kėsinęsi asmenys. Mirties bausmė buvo viena iš valstybės teisingumo ir apsaugos kolonų, tačiau apie ją iki šiol buvo labai mažai žinota. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto istorikų Sigitos Černevičiūtės ir Sauliaus Kaubrio parašyta monografija „Kartuvių kilpa, kulka ir dujų kamera: mirties bausmė Lietuvoje 1918–1940 m.“ leidžia pirmą kartą išsamiau susipažinti su mirties bausmės praktika tarpukariu.
Interviu su dokt. Sigita Černevičiūte skaitykite www.15min.lt
Į ISTORIJOS FAKULTETO TARYBA IŠRINKTI:
Istorijos fakulteto tarybos nariai profesoriai ir/ar vyriausieji mokslo darbuotojai:
Alfredas Bumblauskas
Zenonas Butkus
Albinas Kuncevičius
Irena Valikonytė
Istorijos fakulteto tarybos nariai docentai ir/ar vyresnieji mokslo darbuotojai:
Marija Drėmaitė
Algirdas Jakubčionis
Eugenijus Saviščevas
Aurimas Švedas
Gintautas Vėlius
Istorijos fakulteto tarybos nariai lektoriai ir/ar asistentai, mokslo darbuotojai ir jaunesnieji mokslo darbuotojai:
Salvijus Kulevičius
Justina Poškienė
Loreta Skurvydaitė
Studentų atstovai:
Kunigunda Čepkauskaitė
Konstancija Giedrikaitė
Milda Kvizikevičiūtė
Rūta Miškinytė
Istorijos fakulteto tarybos nariai socialinių partnerių atstovai:
Tamara Bairašauskaitė – Lietuvos istorijos institutas
Ramojus Kraujelis – Lietuvos vyriausiasis archyvaras
Dekanas prof. Rimvydas Petrauskas
Vilniuje, Subačiaus gatvėje, buvo rasti trijų, skirtingo amžiaus nukirsdintų vyrų palaikai - tvirtina palaikų ekspertizę atlikusi Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantė Justina Kozakaitė. Mokslininkė aprašė antrą nukirsdinimų atvejį Lietuvoje tirdama daugiau nei 119 individų palaikus, kuriuos archeologai aptiko kasinėjimų metu, minėtoje Vilniaus vietoje.
Visą strapsnį skaitykite www.delfi.lt
prof. dr. Tamara Bairašauskaitė
prof. dr. Alfredas Bumblauskas
prof. dr. Zenonas Butkus
doc. dr. Marija Drėmaitė
lekt. dr. Aurelijus Gieda
lekt. Andrius Grodis
doc. dr. Algirdas Jakubčionis
doc. dr. Jolanta Karpavičienė
doc. dr. Ramojus Kraujelis
lekt. dr. Salvijus Kulevičius
prof. dr. Albinas Kuncevičius
lekt. dr. Justina Poškienė
doc. dr. Eugenijus Saviščevas
lekt. dr. Loreta Skurvydaitė
doc. dr. Arūnas Streikus
doc. dr. Nerijus Šepetys
doc. dr. Aurimas Švedas
prof. dr. Irena Valikonytė
doc. dr. Jurgita Verbickienė
doc. dr. Gintautas Vėlius
