Naujienos

Kiekvienas vairuotojas pasakytų, kad geras kelias turi būti tiesus, lygus ir platus, dengtas asfaltu, su aiškinamaisiais kelių ženklais. Vis dėlto dalis kelių, ypač kaimo vietovėse, yra duobėti, vingiuoti, pakelėse apaugę krūmynais, su staigiais posūkiais ir įkalnėmis – jais privalu važiuoti itin atsargiai.
Senais laikais šie nepatogumai nekėlė didelių rūpesčių, nes arklio traukiamas vežimas riedėjo lėtai, o iš priešpriešos atvažiuojantis vežimas girdėjosi iš tolo. Panašiais bruožais pasižymėjo senieji sausumos keliai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK), kurie vingiavo lyg upės, aplenkdami pelkes, kalnus ar dirbamas žemes. Jų išsidėstymas buvo susiformavęs gyvenimiškai, pramynus takelį ar keliuką, vedusį iš vienkiemio į kaimynines sodybas ir kaimus. Keliai senojoje Lietuvoje buvo ir dabartinės susisiekimo sistemos pamatas. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad kuo giliau į praeitį, tuo keliai turėjo būti prastesni, o susisiekimo sistema nė iš tolo nepriminė dabartinės. Tačiau ar tikrai taip buvo?

Daugiaus skaitykite www.delfi.lt

Sigita Černevičiūtė, Saulius Kaubrys. Kartuvių kilpa, kulka ir dujų kamera – mirties bausmė Lietuvoje 1918-1940 m. Vilnius: Gimtasis žodis, 2014.

Monografijos tema išties netikėta, bauginanti ir kelianti smalsumą, nes visada buvo gaubiama paslapties skraistės. Autoriai pasirinko menkai tyrinėtą sritį – mirties bausmės vykdymo ypatumus Lietuvoje 1918–1940 metais. Konkrečių politinių ir kriminalinių nusikaltimų aprašymai ir egzekucijų detalės atskleidžia tikrovišką to laikotarpio paveikslą. Darbas stebina išsamia šaltinių ir literatūros analize, teisinių ir politinių realijų išmanymu. Faktinė medžiaga tiksli, paremta istoriniais dokumentais ir gausiai iliustruota nuotraukomis.

Daugiau

Šis tėvo skundas sovietinės valstybės tarnautojams apie psichikos liga sirgusios dukros mirtį ir po pusšimčio metų gali sukelti šleikštulį: „Radome lavoną dvokiantį, veido visai nematyti, visas aplipęs kirminais, akys, nosis buvo visai sunaikintos kirminų, visas kūnas sužalotas. Aš, jos tėvas, prišluosčiau daugiau nei litrą kirminų nuo jos. Buvo atėjusios dvi seselės, bet pamačiusios išbėgo laukan“. Tai nutiko 1963 metų rugpjūtį Naujosios Vilnios psichoneurologinėje ligoninėje. Šios ir kitų sovietinių gydymo įstaigų kasdienybę tyrinėja istorikas Tomas Vaiseta.

Daugiau skaitykite www.15min.lt

2014 m. gruodžio 16 d., tradiciškai kasmet Teatro salėje vykstančiame iškilmingame VU Senato posėdyje, skirtame prabėgusiems metams išlydėti, buvo pagerbti iškiliausi Universiteto bendruomenės nariai. Šiemet Rektoriaus premijos laureatais tapo du istorikai. Lektorius dr. Tomas Vaiseta  buvo apdovanotas Rektoriaus jaunojo mokslininko premija, o lektoriui Andriui Grodžiui Rektoriaus premija buvo skirta už pasiekimus pedagoginėje veikloje. 

Sveikiname laureatus!

Daugiau skaitykite:
Iškilmingame Senato posėdyje – Tarybos narių įsipareigojimas ir padėkos iškiliausiems bendruomenės nariams
Geriausiems Vilniaus universiteto dėstytojams – Rektoriaus premijos
Renginio akimirkos 

Apie 1250 m. Mindaugui didelių karinių ir diplomatinių pastangų dėka pavyko suskaldyti jo valdžiai rimtai grėsusią sąjungą. Politinių derybų metu nežinomo vardo Mindaugo dukra buvo sužadėta, o vėliau ištekinta už vieno didžiausių Lietuvos karaliaus konkurentų regione Haličo-Voluinės kunigaikščio Danieliaus sūnaus Švarno. Tai buvo pirmoji Lietuvos valdovų šeimos santuoka, kurią galima vadinti tarpdinastine.

Daugiau skaitykite www.15min.lt

Istorijos fakulteto Archeologijos katedros mokslininkės stažuotojos dr. Giedrės Motuzaitės Matuzevičiūtės Keen mokslinių tyrimų temos – maisto globalizacijos pradžia priešistorėje, šiaurinis maisto globalizacijos kelias, pirmieji Rytų ir Vakarų kontaktai per kultūrinių augalų mainus ir jų padariniai, atskirų kultūrinių augalų ir prijaukintų gyvūnų kelias į Lietuvą. Su mokslininke kalbamės apie pasirinktą sritį, apie maistą, tradicijas ir apie tai, ką dar galima.

Skaitykite daugiau naujienos.vu.lt

Norintieji pasiklausyti diskusijos „Europa, jos ribos ir Lietuva“, surengtos Istorijos fakultete, niekaip netilpo į auditoriją. To „kaltininku“ turbūt galima laikyti viešajame gyvenime šiuo metu beveik nedalyvaujantį VU profesorių emeritą Edvardą Gudavičių. Jo 85-mečio proga istorikai susirinko padiskutuoti apie šiemet į lietuvių kalbą išverstą Oskaro Haleckio knygą „Europos istorijos ribos ir skirstymai“, kuriai įvadą parašė prof. E. Gudavičius.

Skaitykite daugiau naujienos.vu.lt

Sveikiname Naujosios istorijos katedros lektorių Andrių Grodį,tapusį 2014 m. Rektoriaus geriausio dėstytojo premijos laureatu. 

Daugiau apie geriausių VU dėstytojų rinkimus.

Sveikiname Naujosios istorijos katedros lektorių Andrių Grodį, tapusį geriausiu 2023 m. dėstytoju.

Lekt. Andrius Grodis 2023 m. sulaukė daugiausiai palaikymo iš Istorijos fakulteto studentų. Jis yra ypač gerbiamas už profesionalumą, akademinį rūpestį ir kasdieninį įsiklausimą.

Lietuvos vyriausiuoju archyvaru antrai ketverių metų kadencijai paskirtas Ramojus Kraujelis.Tokį sprendimą trečiadienį priėmė Vyriausybė.
R. Kraujelis (g. 1974) yra istorijos mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas. Lietuvos valstybės naujajame archyve pradėjo dirbti 1997 m., 2011-aisiais buvo paskirtas Lietuvos vyriausiuoju archyvaru pirmajai kadencijai.

Daugiau skaitykite www.respublika.lt

Lietuvos ir Lenkijos santykiai kartais būdavo sudėtingi, pavyzdžiui, tarpukariu, tačiau teiginys, kad Lenkiją kai kuriais atvejais galima vadinti Lietuvos valstybingumo priešu, visiškai neteisingas, sako Vilniaus universiteto profesorius Rimvydas Petrauskas. „Istoriją reikia rašyti laikantis objektyvumo principo. Reikia kalbėti apie konfliktus, bet kartu ir aiškiai suvokti, kad bendra istorija ir dabartis vis tiek mus daugiau artina, o ne skiria“, – pabrėžia Istorijos fakulteto dekanas.

Daugiau skaitykite www.lrytas.lt

85-ąjį gimtadienį švenčiantis istorikas Edvardas Gudavičius vengia viešumo, bet trečiadienį sutiko dalyvauti 2014 m. į lietuvių kalbą išverstos Oskaro Haleckio knygos „Europos istorijos ribos ir skirstymai“ pristatyme ir diskusijoje „Europa, jos ribos ir Lietuva“ Vilniaus universiteto Istorijos fakultete.

Daugiau skaitykite www.15min.lt

Vienas garsiausių šalies istorikų Edvardas Gudavičius šiemet mini 85 metų jubiliejų. Inžinieriumi dirbęs ir vėlai į istorijos mokslą profesionaliai pasukęs E.Gudavičius gal ir nesitikėjo, kad vėliau dėl savo drąsių ir nusistovėjusias sampratas laužančių įžvalgų savo kolegų bus pripažintas didžiulių permainų Lietuvos istorijos suvokime pradininku ir ištisos istorikų mokyklos kūrėju. Ilgamečio Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojo E.Gudavičiaus 85-mečio proga pateikiame skirtingų istorikų kartų vertinimus, ką jiems asmeniškai ir bendrai Lietuvos istoriografijai reiškė šio istoriko darbai.

Daugiau skaitykite www.15min.lt

Informuojame, kad š. m. gruodžio 8 - 9 d. vyks VU Tarybos narių rinkimų II-asis turas.

Balsavimas vyks nuo 9 val. iki 17 val., 324 auditorijoje.

Iškilus klausimams prašome kreiptis į IF Rinkimų komisijos pirmininką dr. Ryšardą Gaidį ().

Daugiau apie VU Tarybos rinkimus

Lapkričio 19 d., trečiadienį, Teatro salėje įvyko bendras susitikimas – diskusija su kandidatais į Vilniaus universiteto Tarybą – Humanitarinių mokslų ir studijų bei menų ir meno studijų plėtros pogrupyje. Negalėjusius apsilankyti kviečiame susipažinti su kandidatais. Debatų vaizdo įrašas. 

Šiame susitikime dalyvavo 4 kandidatai: prof. Alfredas Bumblauskas (Istorijos fakultetas), prof. Domas Kaunas (Komunikacijos fakultetas), doc. Audinga Peluritytė-Tikuišienė (Filologijos fakultetas), prof. Paulius Vaidotas Subačius (Filologijos fakultetas).

„Universitetas neturi būti tik humanistinis. Bet Universitetas, ignoruojantis humanistiką, negalės tapti Europos ir Lietuvos vertybių puoselėtoju, valstybės ir visuomenės interesų reiškėju“, – mano profesorius Alfredas Bumblauskas.

„Pirmoji mintis, ateinanti į galvą kalbant apie Vilniaus universitetą, yra ši: Vilniaus universitetas yra geras universitetas. Ir geras universitetas žino, kad jis yra geras universitetas. Jame turi būti skatinama ir gerbiama, o ne gąsdinama ir spaudžiama, turi vyrauti visų mokslų ir fakultetų pusiausvyra, o ne kova, ilgaamžė humanitarų tradicija suvokiama kaip pranašumas. Šiame universitete lituanistikos prioritetas dera su dėstomų kalbų ir kultūrų įvairove“, – sakė profesorius Paulius Vaidotas Subačius.

Renginį vedė Filologijos fakulteto projektų vadovas dr. Audrius Valotka.

Kandidatai trumpai prisistatė, išsakė savo tikslus ir vizijas, pasidalijo savo nuomonėmis apie universiteto ateitį ir didžiausius šiandien kylančius iššūkius, atsakė į universiteto bendruomenės klausimus.

Žurnalas „Reitingai“ vėl metė iššūkį Lietuvos švietimo sistemai. Šį kartą jie užsimojo nustatyti geriausiai konkrečių sričių specialistus ruošiančius universitetus ir kolegijas.

Tyrimo metu paaiškėjo, kad Vilniaus universitetas geriausiai parengia genetikos, medicinos ir sveikatos, paveldo studijų, teisės, politikos mokslų, komunikacijos, viešųjų ryšių, žurnalistikos, ekonomikos, verslo ir vadybos, edukologijos, pedagogikos, istorijos, filosofijos, molekulinės biologijos, biofizikos ir biochemijos, chemijos, fizikos, matematikos, statistikos, sociologijos alumnius.

Skaitykite daugiau: www.delfi.lt 

Jeigu tik galėtų, tai lietuvių egzistencialistas Ričardas Gavelis ir prancūzų filosofas Albertas Camus perduotų linkėjimus Vilniaus universiteto istorikui Tomai Vaisetai. Kodėl? Nes antradienio vakarą Lietuvos rašytojų sąjungos rūmuose pristatyta pirmoji T.Vaisetos prozos knyga „Paukščių miegas“, kuri vadinama sąžiningu ir labai meistriškai atliktu visuomenės chirurgo darbu.

Skaitykite daugiau: www.15.min.lt

„Istorikai yra šiek tiek tinginiai, nes jie neišnaudoja gerų siužetų“. Pokalbis su lekt. dr. Tomu Vaiseta

Mūsų mylimas dėstytojas Nerijus Šepetys pasakojo apie tyrimą, kurio metu studentų buvo klausiama, kas jie tokie. Gauti labai skirtingi atsakymai. O ką jūs atsakote, paklaustas, kas esate?

Klausimas pasako, ko nereikia sakyti, nes jei nenori būti banalus, nesakysi iš karto, kad esi kokios nors profesijos atstovas. Kažkada su draugais esame svarstę, kodėl paklausti žmonės pirmiausia pasako profesiją. Matyt, todėl, kad tai yra aiškiausias socialinis vaidmuo. Nepradėsi pasakoti savo vidinių apsisprendimų – kas tu esi. Taigi profesiškai, bent jau šiuo metu, esu istorikas, nes iš to valgau duoną. Pagal išsilavinimą pirmiausia esu žurnalistas, bet gavau ir istoriko diplomus, tai turbūt jau galiu sakyti, kad esu istorikas.

Prof. Alfredo Bumblausko tezės rinkimams į Vilniaus universiteto Tarybą

• Lietuva – be kultūros. Kultūra – be universiteto. Universitetas – be humanistikos
• Ši konstatacija leidžia apibrėžti humanitarų padėtį, nes ji tiesiogiai priklauso nuo situacijos, kada kultūra yra praradusi savo egzistencinę ir metafizinę dimensiją.
• Tik kultūroje galima ieškoti lietuviškosios ir europietiškosios tapatybės. Tačiau istorija, filosofija ir teologija net Nepriklausomoje Lietuvoje yra laikomi pigiausiais mokslais. Tokia yra išminties ir Dievo paieškų kaina!!!
• Universitetas neturi būti tik humanistinis. Bet Universitetas, ignoruojantis humanistiką, negalės tapti Europos ir Lietuvos vertybių puoselėtoju, valstybės ir visuomenės interesų reiškėju.
• Jei kam atrodo, kad prasmių paieškos šiandien yra bereikšmės, primename, kad Lietuvos simbolis Briuselyje Europos parke – senasis VU ansamblis – yra sukurtas prasmių paieškų epochoje 17–18 a. Būtent tada VU įėjo į šimtuką, o labiausiai cituojamu autorium lieka Adomas Mickevičius. Jis atneša vainikuotojo poeto Sarbievijaus šlovę iki vienintelio Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo.
• Taigi poezijos ir poetikos tradicija teikia iškiliausius VU šlovės ženklus, vardus ir knygas. Iš Rektoriaus lauksime tokios tradicijos strateginės vertės pripažinimo, nes visa kita yra numatyta VU statute.
• Ir aš beveik žinau kas atitiktų tokių įžvalgų apibrėžiamus Rektoriui taikytinus kriterijus.

Kandidatų į vidinius VU tarybos narius debatai - 2014-11-19

2014 m. lapkričio 19 d. (trečiadienį) 16 val. VU Teatro salėje (Universiteto g. 3) vyks diskusija - susitikimas su kandidatais į VU Tarybos vidinius narius.
Kviečiame susipažinti su kandidatais, išklausyti jų vizijų, pasidalinti savo nuomonėmis apie universiteto ateitį.
.

http://naujienos.vu.lt/srautas/paskelbti-kandidatu-i-tarybos-narius-sarasai/

Jūsų dėmesiui – gyvas pašnekesys apie istorikiškus dalykus su lekt. dr. Loreta Skurvydaite. Apie knygas studentus, liepą, seminarus ir vabalą.

Koks buvo Jūsų pirmasis prisilietimas prie istorijos, kuris vėliau nuvedė į Istorijos fakultetą?
Knygos. Tiktai knygos.

Galbūt fantastinės?
Ne, ne. Aš fantastikos nemėgau, niekada neskaičiau. Buvo dvi knygų rūšys, kurių niekada neskaičiau ir po šiai dienai neskaitau: fantastika ir visi indėnų nuotykiai. Jų nemėgau, tačiau visa, kas buvo susiję su detektyvais arba su tais klasikiniais, istoriniais romanais, tai buvo tai, nuo ko matyt viskas ir prasidėjo. Kadangi vaikiškos knygos nelabai patiko, buvo įsisukta į detektyvus, o paskui taip natūraliai pereita prie kitų knygų. O vaikystėje, mano prosenelių namuose buvo biblioteka, kuri buvo – na tokia kokia buvo, todėl kiekvieną vasarą reikėdavo perskaityti tas pačias knygas iš naujo. Ir ten buvo viena knyga – „Trys muškietininkai“ rusiškai. Ją aš skaitydavau kiekvieną vasarą, nes ji buvo didžiausia ir aš žinojau, kad man mėnesiui jos turėtų užtekti.

Kas pakito istorijos fakultete nuo Jūsų studijų laikų? Universitetų istorijos paskaitose kartais pasirodydavo, kad viduramžių universitetas ne taip ir smarkiai skiriasi nuo šiandieninio. Bet vis dėlto, kokie ryškiausi pokyčiai įvyko mūsų fakultete per šiuos keletą metų?
Ne, dvasia nekinta, o forma aišku labai stipriai keičiasi... Kas tiksliai? Pasikeitė valgykla, visiškai kitokia negu buvo. Nebėra riterio, kuris buvo sudegintas, ir kuris stovėjo kieme. Pasikeitė pačios auditorijos, nors kardinaliai iš tikrųjų tai ne – išliko labai keista miela dvasia. Išliko kiemelis, kuris yra žavingas. Išliko liepa, pro kurią galima žiūrėti į dangų.