Kada?
2015 m. sausio 28 d.
Kur?
Totorių g. 8, Vilnius
Diskusijoje dalyvauja:
Istorikas Bernardas Gailius,
Istorikas Norbertas Černiauskas
Paskutinis Lietuvos partizanas su ginklu rankoje krito prieš pusę amžiaus, jo pergalė iškovota prieš ketvirtį šimtmečio, tačiau “miško brolių” karas dar nesibaigė. Tiksliau, jis vyksta naujame – mūsų atminties bei mūsų vidaus ir tarptautinės politikos fronte. Tai, kada jis baigsis ir, svarbiausia, kaip – nežinia.
Oficialiai pokario laisvės kova yra vienas iš pagrindinių, jei ne pagrindinis mūsų valstybės istorinės atminties ir tapatybės ramstis - kai ir didieji kunigaikščiai, valstybė nuo jūrų lig jūrų, tautos atgimimas, Pirmoji Respublika. Tik jei dauguma šių yra „gryna“ istorija, tai partizanų kova, esanti epochoje, kurioje mes žymia dalimi tebegyvename ir šiandien – vis dar itin gyvas, dabartyje ir dabartimi alsuojantis, tiesiogiai apčiuopiamas dalykas.
Tačiau tai ir yra pagrindinė visų su šia istorija susijusių problemų ir kontraversijų priežastis. Juk akivaizdu, kad reali partizanų kovos vieta visuomenės sąmonėje – toli gražu ne tokia, kokia lyg ir turėtų būti pagal oficialųjį naratyvą. Nors pastaraisiais metais, Rusijos agresijos prieš Ukrainą paskatinti vis daugiau žmonių – pirmiausia, jaunimo – partizanų kovą skelbia viena pagrindinių savo savasties atramų, tokia atmintis vis viena iš esmės lieka tam tikros subkultūros – pirmiausia, politinės – lygmenyje, „nišiniu“ dalyku. Didžiojoje visuomenės dalyje partizanų tema dažnai sutinkama arba įtempta tyla, arba kraštutinėmis emocijomis ir net agresija, arba, geriausiu atveju, formaliai pritariančiai linkčiojant galva ar gūžčiojant pečiais. Tai iš esmės priklauso nuo konkrečių žmonių ideologinių, politinių ir net pasaulėžiūrinių įsitikinimų. Taip pat, žinoma, ir politinių interesų. O didžiulei masei piliečių tai apskritai nesvarbu – kaip ir visa „politika“.
Nieko keista, kad partizanai ir jų atmintis yra ir vienu pagrindiniu priešiškų jėgų – pirmiausia, Rusijos – taikinių. Ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėje arenoje, siekiama sukompromituoti ne tik juos, bet ir visą Lietuvos valstybę. O kodėl gi ne – juk, kaip rodo padėtis pačioje Lietuvoje, tai gana lengva daryti.
Taigi – kodėl taip yra? Ir ką daryti?
Kviečiame ir laukiame!