Jungęs mokslą ir tikėjimą, Universitetą ir Bažnyčią. In memoriam vyskupui Jonui Borutai SJ
2022 Viešpaties metams besibaigiant netekome kunigo ir mokytojo, kurį teisėtai galėtume pavadinti taip pat ir Universiteto bendruomenės nariu. Mat svarstant, kuo vyskupo Jono nueitas žemiškojo gyvenimo kelias yra savitas ir reikšmingas, man pirmiausia atėjo į galvą mintis, kad jis yra vienintelis iš Nepriklausomybės metais pašventintų vyskupų, taip glaudžiai susijęs su Vilniaus Universitetu. Visų pirma dėl to, kad XX amžiaus septintame dešimtmetyje tuometiniame Fizikos-matematikos fakultete jis baigė savo pirmąsias studijas. Gal tai ir nebuvo jo pirmasis pasirinkimas, tačiau galimybių studijuoti ką nors kita jis tiesiog neturėjo. Politinio kalinio, Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio prezidiumo nario sūnus ir sovietų valdžios nelabai mėgstamo, kampuoto charakterio rašytojo sūnėnas nebuvo pageidaujamas nei Kauno kunigų seminarijoje, į kurią jis buvo padavęs prašymą, nei humanitarinių ar socialinių mokslų fakultetuose. Vėliau, jau gavęs fiziko diplomą būsimas kunigas ir vyskupas, nesiliovė ieškoti galimybių išpildyti savo tikrąjį pašaukimą, todėl dirbdamas LSSR Mokslų akademijos Fizikos institute ir rengdamas mokslų kandidato disertaciją, slapta studijavo pogrindinėje kunigų seminarijoje. Abi šias rimto atsidėjimo reikalaujančias lavinimosi veiklas Jonas Boruta kažkaip įsigudrino baigti vienu metu. Tais pačiais 1982 m. jis apsigynė kandidatinę (šiuolaikiniu supratimo daktaro) disertaciją, o vyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius jam slapta suteikė kunigystės šventimus.