Prof. Alfredo Bumblausko tezės rinkimams į Vilniaus universiteto Tarybą
- Lietuva – be kultūros. Kultūra – be universiteto. Universitetas – be humanistikos
- Ši konstatacija leidžia apibrėžti humanitarų padėtį, nes ji tiesiogiai priklauso nuo situacijos, kada kultūra yra praradusi savo egzistencinę ir metafizinę dimensiją.
- Tik kultūroje galima ieškoti lietuviškosios ir europietiškosios tapatybės. Tačiau istorija, filosofija ir teologija net Nepriklausomoje Lietuvoje yra laikomi pigiausiais mokslais. Tokia yra išminties ir Dievo paieškų kaina!!!
- Universitetas neturi būti tik humanistinis. Bet Universitetas, ignoruojantis humanistiką, negalės tapti Europos ir Lietuvos vertybių puoselėtoju, valstybės ir visuomenės interesų reiškėju.
- Jei kam atrodo, kad prasmių paieškos šiandien yra bereikšmės, primename, kad Lietuvos simbolis Briuselyje Europos parke – senasis VU ansamblis – yra sukurtas prasmių paieškų epochoje 17–18 a. Būtent tada VU įėjo į šimtuką, o labiausiai cituojamu autorium lieka Adomas Mickevičius. Jis atneša vainikuotojo poeto Sarbievijaus šlovę iki vienintelio Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo.
- Taigi poezijos ir poetikos tradicija teikia iškiliausius VU šlovės ženklus, vardus ir knygas. Iš Rektoriaus lauksime tokios tradicijos strateginės vertės pripažinimo, nes visa kita yra numatyta VU statute.
- Ir aš beveik žinau kas atitiktų tokių įžvalgų apibrėžiamus Rektoriui taikytinus kriterijus.