Į Kultūros paveldo studijas pakliuvau netyčia. Po bakalauro baigimo, kaip dažnai nutinka, mėčiausi kur stoti, ką daryti – magistrantūros studijas suvokiau kaip tikslingą ir strategišką studijų tęsinį, dėl to rinkausi labai atsakingai.
Paveldo studijos niekada nebuvo tarp mano pirmų pasirinkimų. Tiesą sakant apie jas išvis negalvojau, nes tuo metu jos man atrodė kaip itin siaura, specializuota ir sausa kryptis, ruošianti kadrus ir įvairius vyr. specialistus Lietuvos paveldosaugos sistemai. Kas, reikia pripažinti, savaime nėra blogai, bet tikrai nebuvo tai, ko norėjau, dėl ko ryžčiausi veltis į tikrai sudėtingą, du metus trunkantį studijų, darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo procesą.
Vis dėlto, mano įsivaizdavimas apie šias studijas buvo paremtas tik asociacijomis, žodžio „paveldosauga“ semantika, nes niekad nesiteikiau atsiversti pačios studijų programos, niekad nekalbinau ir kolegų studentų apie jų patirtis. Tam tikras lūžis įvyko ir mano išankstinis nusistatymas pasikeitė po pokalbio su prof. dr. Marija Drėmaite, kuri man atskleidė daug platesnį ir kompleksiškesnį paveldo studijų vaizdą. Atsimenu, po pokalbio net patys man neįdomiausiai skambantys dalykai, kaip paveldosaugos teisinė ir administracinė sistema, sužibo nauja perspektyva ir atrodė visai prasmingai, gal net įdomiai. Taigi, iš naujo atradęs vidinę motyvaciją, įstojau. Ir dabar, baigęs pirmuosius studijų metus, galiu pasakyti, kad visai nepasigailėjau.
Kodėl? Nes Kultūros paveldo studijos labai išplėtė manuosius pažinimo horizontus. Nors dalis studijų tikrai supažindina su labiau praktiniais Lietuvos ir pasaulio paveldosaugos sistemų reikalais – sistema, teisėkūra ir tvarkyba – ir, turiu pripažinti, tai buvo vieni įdomesnių mano turėtų dalykų, kuriuos dėstė aukšto lygio ir didelę patirtį turintys savo srities specialistai, bene labiausiai džiaugiuosi už stiprius paveldo teorijų ir sampratų pagrindus. Filosofinis žvilgsnis į paveldą, istorinę jo sampratų raidą, privertė iš esmės permąstyti santykį su supančia aplinka – prieš mane vėrėsi daug kompleksiškesnė tikrovė, kiekviename istoriniame pastate pradėjau matyti skirtingus santykio su paveldu būdus, o pasaulyje kur nuolat (at)kuriama, griaunama ir transformuojama, kultūros paveldo sampratos tapo kaip niekad aktualios aiškinant mūsų dienų politinius, kultūrinius ir ekonominius procesus.
Studijų metu tyrinėjome daug temų, apimančių tiek materialųjį, tiek kitų formų paveldą, aiškinomės bendruomenės ir eksperto santykio dilemą, bandėme pačiupinėti tiek medinių dvarų balkius, tiek Sporto rūmų betoną, pradėjome Žemaitijos kaimų legendų dekonstravimų ir baigėme sovietų Lietuvos pasididžiavimo – Lazdynų ir jo gyventojų lazdynietiškos tapatybės analize. Visa tai man teikia didelį džiaugsmą, malšina ir tuo pat metu kelia dar didesnį smalsumo ir pažinimo alkį. Labai džiaugiuosi Kultūros paveldo studijomis, džiaugiuosi, kad programa neseniai pakeitė pavadinimą, kuris labiau atitinka kompleksišką ir visaapimantį paveldo studijų turinį ir esmę.
Studijų programos pavadinimo keitimas buvo reikalingas ir logiškas žingsnis. Viena vertus, tai gali atrodyti kaip marketinginis triukas darant programą patrauklesnę, bet turint omenyje ir mano asmeninę patirtį, akivaizdu, kad pokytis buvo reikalingas taikliau ir esmingiau įvardijant programos esmę ir turinį - kompleksiškas ir plačias paveldo, jo istorijos, sampratų ir problemų studijas, kuriose šalia klausimo kaip saugoti, iškyla ir kritinio įvertinimo problema, kur šalia grynosios paveldosaugos atsiranda kultūros istorija, atmintis, politika ir daug kitų dėmenų, formuojančių tai ką mes suvokiame kaip paveldą.
Svarbu paminėti ir kitus privalumus – Kultūros paveldo magistras nėra tokio pobūdžio studijos kaip pvz. IT, kur auditorijose susigrūdę sėdį 130 žmonių. Ir tai yra didelis mūsų studijų stiprybė, nes nedidelės, bet motyvuotos grupės leidžia tarpusavyje sukurti artimą ryšį, turėti itin kokybiškus ir įtraukius seminarus ir gauti išskirtinai daug dėstytojų grįžtamojo ryšio ir konsultacijų.
Galiausiai, itin didelė Istorijos fakulteto vertybė yra lankstus ir individualizuotas studijų planas. Nors studijų programos numato privalomuosius dalykus ir minimalų jų kreditų skaičių, studentas yra laisvas rinktis dalykus iš kitų programų ar net kitų fakultetų, kas leidžia gana paprastai susidėlioti geriausiai asmeninius akademinius interesus atitinkantį studijų grafiką.