Loreta Skurvydaitė: Profesoriau, tapote Lenkijos mokslų ir menų akademijos nariu (Polska Akademia Umiejętności). Sveikiname! Kaip apibūdintumėte instituciją, suteikusią Jums šį apdovanojimą? Koks jos santykis su Lenkijos mokslų akademija?
Alfredas Bumblauskas: ši Akademija yra alternatyva Lenkijos mokslų akademijai (Polska Akademia Nauk). Mokslų akademijos, pagal Stalino modelį, buvo sukurtos po II pasaulinio karo Lietuvoje, kitose sąjunginėse respublikose, kartu ir vadinamose liaudies demokratijos šalyse. Tuo tarpu Polska Akademija Umiejętności turi gerokai gilesnes tradicijas, ji įkurta 1872 m., po sukilimo ir siejama su didžiąja XIX a. lenkų emigracija. Panašiu metu atsiranda ir lenkų muziejus Rapperswilyje, kurį kuria vilniškiai Wł. Plateris ir H. Bukowskis. Akademija buvo labai aktyvi tarpukario metais, tačiau 1952 m. uždaryta. Vadinasi neįtiko komunistinei santvarkai. Politinių atšilimų metu buvo bandoma ją keletą kartų atgaivinti. Atsikurti pavyko tik po taip vadinamo Apvalaus stalo (Okrągły stół, 1989 m.), kai prasidėjo derybos tarp L. Wałęsos vadovaujamo Solidarumo ir komunistinės „Liaudies Lenkijos“ valdžios, kas atvedė prie laisvų birželio rinkimų. Kaip tik 1989 m. buvo atgaivinta mūsų minima Lenkijos mokslų ir menų akademija. Šiuo metu jai vadovauja profesorius J. Ostrowskis, žinomas dailės ir architektūros paveldo tyrinėtojas. Jo didžiulis veikalas, 23 tomai, skirtas katalikų bažnyčioms ir vienuolynams ATR erdvėse, vadinamuose „kresuose“ (Materiały do dziejów sztuki sakralnej na ziemiach wschodnich dawnej Rzeczypospolitej): buvusiai rusų vaivadijai, Naugarduko vaivadijai, Lietuvos Brastos, Trakų, ir t.t. Vėliau profesorius buvo ilgametis Wawelio muziejaus direktorius. Kai mes susitikdavome, profesorius visada su tokiu švelniu juokeliu sakydavo, – mes su ponu Alfredu kartu kovojome už nepriklausomą Lenkiją ir Lietuvą nuo 1989 metų. Neseniai Ostrowskis parašė, prašydamas surašyti visus mano nuopelnus. Surašiau ir nieko daugiau neįvyko. Paskui prieš pandemiją atėjo jo sveikinimo laiškas, kuriame sakoma, kad jums suteiktas apdovanojimas. Bet nieko daugiau. O tuo metu kaip tik Covid 19 pandemija prasidėjo. Labai rimtų vilčių neturėjau, todėl viskas kažkaip nugeso.
L.S. Apdovanojimas Jus pasiekė kiek pavėlavęs. Ar galėtumėte papasakoti šią netikėtą odisėją?
A.B. Viskas pasimiršo, kol nepaskambino Lenkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Dr. Konstanty Radziwiłłas ir pasakė, kad tapęs ambasadoriumi rado pirmtakų paliktą mano Akademijos diplomą, kurį, nors ir pavėluotai, norėtų įteikti. Aš kartais galvoju, kad laiškas gal pasimiršo ir todėl, kad jis toks netikėtas, Umberto Eco stiliaus. Jame nėra ne tik kad nei vieno arabiško, bet ir nei vieno romėniško skaičiaus. Viskas parašyta žodžiais ir viskas lotynų kalba. Tas raštas ir praneša, kad aš esu šios Akademijos narys ir nurodo nuo kada. Ir mano toks slaptas įtarimas, kad žmonės tiesiog nesuprato, kas tai yra ir ką su tuo daryti.
L.S. Kaip Jūs manote, ar tapimas Lenkijos mokslų ir menų akademijos nariu yra labiau garbės titulas ar visgi tai rimtas mokslo pasaulio įvertinimas?
A.B. Akademijos visos yra labiau garbės reikalas. Nežinau kaip dabar sutaria Lenkijos mokslų akademija ir Lenkijos mokslų ir menų akademija. Bet ši Lenkijos mokslų ir menų akademija sugebėjo per daugiau nei trisdešimt metų, nuo 1989 m., suburti kelis šimtus rimtų mokslininkų. Todėl nemanau, kad šis apdovanojimas yra nei už ką. Aš pasidomėjau, kokioje kompanijoje esu. Akademijoje yra šešios sekcijos: filologijos, istorijos ir filosofijos, tiksliųjų mokslų ir technologijos, gamtos mokslų, medicinos ir šešta meninės kūrybos (Twórczości Artystycznej). Todėl ir pavadinimas mokslų ir menų. Meninės kūrybos sekcijos nariai yra žymūs lenkų režisieriai Agnieszka Holland, Krzysztof Zanussi, rašytoja, literatūros Nobelio premijos laureate Olga Tokarczuk. Šioje sekcijoje iš šešių užsienio narių yra vienas lietuvis – Tomas Venclova. Ten kur aš dabar esu, Istorijos ir filosofijos sekcijoje, trisdešimties užsienio narių pavardės rimtos: profesorius Norman Davies Europos istorijos, Lenkijos istorijos autorius; Timothy Snider, Yale universiteto profesorius; Robert I. Frost, žinomas britų istorikas, tyrinėjantis Lenkijos, Lietuvos ir Rytų Europos istoriją; profesorius Daniel Beauvois, man dar iš sovietmečio laikų žinomas prancūzų tyrinėtojas. Dar atkreipčiau dėmesį į Krzysztof Pomian, jis yra buvęs mūsų Universiteto svečias. Jei atsiverti Pierre Nora Les Lieux de Mémoire ir bandai suprasti kas yra tos prancūziškos „atminties vietos“, vienas iš aiškiausių ir konceptualiausių tekstų apie frankus ir galus yra būtent Pomiano: prancūzų tapatybės formulė yra ne „frankai ar galai“, o „frankai ir galai“. Tokioje kompanijoje aš esu. Tai čia gana rimta.
L.S. Kaip Jūs manote, ar galima sakyti, kad ši Akademija yra polonistika plačiąja prasme, taip, kaip mes suprantame lituanistiką plačiąja prasme, užsiimančių mokslininkų, menininkų, ypač humanitarikos srityje, ratas?
A.B. Iš dalies turbūt taip. Kiekviena Akademijos sekcija turi taip vadinamus užsienio narius. Jų sąrašas yra atskiras. Aš tiesa sakant, miglotai įsivaizduoju, kaip jie sprendžia dėl tiksliųjų mokslų ar gamtos mokslų narių, turbūt tokiais pačiais keliais, kaip ir pas mus. Tačiau humanitarikoje tai, matyt, taip. Tačiau mums svarbu yra tai, kad šios Akademijos nariais ar net vadovais yra buvę Lietuvos istoriografijai žinomos figūros: Józef Szujski ar Stanisław Smolka (pirmieji PAU generaliniai sekretoriai, Krokuvos istorikų mokyklos pradininkai), akademijos prezidentu yra buvęs garsus Lenkijos – Lietuvos unijų tyrinėtojas Stanisław Kutrzeba. Šiandienis prezidentas Janas Ostrowskis stebėjo mūsų veiklas. Su juo palaikėme ryšį, kai per Užsienio reikalų ministeriją propagavome Gediminaičių idėją. Aš kviečiau atvykti Janą Ostrowskį, kai kalbėjome apie gyvą paveldą LDK. Tada atvyko Römeriai, Piłsudskiai, Czetwertyńskiai, tų giminių atstovai. Ostrowskis žinojo mano LDK istoriją lenkiškai.
L.S. Turbūt dar kartą pasitvirtino, kad kaip Lietuvos istorikas esate labiau vertinamas Lenkijoje.
A.B. Aš esu tas, kuris kartoja Gedimino laiškų žinias. Laiškus į Europą reikia siųsti per Mazoviją. Aš kartoju ir kartoju. Ir tas ne visiems lietuviams patinka. O lenkai, matyt, šiek tiek supranta reikalą, o per kur kitur? Man viena žinoma kultūrininkė įgėlė, kad Bumblauskai atidirbinėji už ordinus. Nei atidirbinėju, nei ką. Jei nori gauti didesnį pažymį nei du, reikia geografiją ir istoriją pasikartoti. Kur be Lenkijos mes? Čia paprastos abėcėlinės tiesos. Ir kartais tų abėcėlinių tiesų kartojimas ir veikla atveda prie Gegužės 3 d. Konstitucijos įpaveldinimo, kas man labai patinka. Man labai patinka, kad Lietuvos bankas kartu su Lenkijos banku išleido bendrą monetą, kurios averse yra užrašas „Del patwirtinima wałnasties, del użłaykima musu Tiewiszkies, yr ios groniczos su dydżiausie twirtuma Dwasios taie Konstytucija pagiriam“ (tekstas iš rankraštyje likusio Konstitucijos vertimo į lietuvių kalbą) – „Laisvės įtvirtinimo, mūsų tėvynės ir jos sienų išsaugojimo vardan su didžiausia dvasios tvirtybe priimame šią konstituciją“. Čia buvo mano idėja – sureikšminti pirmą istorijoje politinį dokumentą lietuvių kalba. Tiesa sakant, mane kažkiek žino ir Lenkijos istorijos muziejaus (Muzeum Historii Polski) vadai – Michał Kopczyński ar Robert Kostro. Mūsų veiklas sekė Adamas Michnikas, tai pat Jerzy Giedroyco fondas. Lietuvoje šiam fondui vadovauja Alvydas Nikžentaitis. Turbūt nesu visai atsitiktinis veikėjas. Todėl man miela ir netikėta. O tie 1989 m., man atrodo, kad jie įeina į istoriją todėl, kad tai Baltijos kelias ir Solidarność. Kai nuvyksti į Gdanską, Solidarnocz muziejus yra ne kas kita, kaip Europejskie Centrum Solidarności. Aš galvojau, kodėl jie taip užrašė. O lenkai rimtai sako, kad Gdanske buvo sulipdyta normali Europa. Šiaip ji buvo pusinė Europa. Ir tų 1989 metų reikšmę lenkai puikiai supranta. Toliau mūsų 1990-ieji, ir Jerzy Giedroycas sako, kad jo ULB koncepcija pradėjo realizuotis su mūsų Kovo 11-ąja. Mes dažnai to nematome. Mes matome iš savo Nepriklausomybės perspektyvos, o kad tai yra tarptautinis kontekstas nepastebime. Tuojau pat, kaip sako Edvardas Gudavičius, Maskvos „Baltųjų rūmų“ gynimas kartoja Lietuvos Parlamento gynimą, o toliau nepavykęs pučas ir tada pradeda virsti leninai ir griūva Sovietų sąjunga. Tuo metu mes jau neslėpėme pažiūrų, juo labiau Lenkijoje, kad esame Solidarumo šalininkai ir sąjūdiečiai. Ir, matyt, tai Janui Ostrowskiui darė įspūdį.
L.S. Dėkui už pokalbį ir dar kartą nuoširdžiai sveikinu.