Vasario 11 d. pasaulis mini tarptautinę moterų ir mergaičių moksle dieną. Apie vieną garsiausių lietuvių mokslininkių pasaulyje ir apie tai, kodėl neretai visuomenė galvoja, kad archeologo profesija yra „vyriška“, nors moterų joje suskaičiuojama daugiau, pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto lektorė, Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkė, archeologė Agnė Žilinskaitė.
Archeologijos revoliucionierė
Archeologė prof. Marija Birutė Gimbutienė (1921–1994), kaip ir antropologė Birutė Galdikas, yra viena garsiausių lietuvių kilmės mokslininkių pasaulyje. Pasakojimą apie M. Gimbutienę archeologė A. Žilinskaitė pradeda, kaip pati įvardija, „dogmatiniu sakiniu“: „Mūsų akimis M. Gimbutienė yra ne tik viena žymiausių moterų mokslininkių, bet ir apskritai lietuvių mokslininkų pasaulyje. Ji itin produktyviai dirbo ne tik archeologijos, bet ir kitose mokslinėse srityse, tokiose kaip lingvistika, antropologija ir kt., ir meistriškai jas jungė. Mokslininkė savo darbams pasitelkė tarpdiscipliniškumą, taip pat yra laikoma archeomitologijos pradininke. Tačiau gražiausias reiškinys, mano manymu, yra tai, kad, nepaisant nuveiktų grandiozinių darbų, jos mokslinis palikimas ir šiandien yra labai aktualus, nuolat įvairiais pjūviais analizuojamas, interpretuojamas ir iš naujo vertinamas pačiose įvairiausiose tiek mokslo, tiek meno, tiek kultūros ar kitose srityse.“
Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkė pasakoja, kad M. Gimbutienė buvo pralenkusi savo laiką: „Kasdien tobulėjant technologijoms mes gauname įvairiausų naujų duomenų, kurių anksčiau negalėjome nei žinoti, nei įvertinti. Tai leidžia vis iš naujo peržiūrėti tuometines M. Gimbutienės mokslines teorijas, nors jos palikimas ir taip niekada nebuvo praradęs aktualumo. Kolegos archeologai, pažinoję M. Gimbutienę, dabar drąsiai sako: „Marija, tu buvai teisi.“ Tačiau jos darbai apie senosios Europos visuomenę, raidą, religiją nebuvo visados nuolankiai priimami mokslinėje bendruomenėje. Anuo metu jie sulaukė ir nemažai kritikos, tačiau M. Gimbutienė jos visiškai nebijojo, kaip ir tęsti savo pradėtų darbų“, – pasakoja dėstytoja A. Žilinskaitė.
Dažnai M. Gimbutienė yra siejama ir su feministinėmis pažiūromis, tačiau, pasak A. Žilinskaitės, nėra užuominų, kad mokslininkė save su jomis tapatintų. „M. Gimbutienė paskatino pasaulį pažvelgti į senąsias bendruomenes kitu kampu – per moterišką prizmę. Iš moters perspektyvos, per dievybes, per to meto visuomenės paliktus kultūros elementus M. Gimbutienė tiesiog pradėjo naują požiūrį į Senąją Europą, naują etapą, kuris, manau, tęsiasi iki šiol.“
Iššūkiai vyrų pasaulyje
Apie sunkumus būnant moterimi mokslininke M. Gimbutienė yra pasisakiusi atvirai. Kalbėdama apie tai A. Žilinskaitė tęsia: „Analizuodami to meto laikotarpį, nepamirškime, kad tai buvo kiti laikai. XX a. viduryje moterys mokslininkės tikrai nebuvo tokia kasdienybė kaip dabar. Savo dienoraštyje M. Gimbutienė yra palikusi atsiminimų, iš kurių lengva išskaityti, kad pradėjus mokslininkės kelią jai ne kartą teko patirti nepatogumų tuo metu vyraujančiame vyriškame mokslo pasaulyje. Pavyzdžiui, Harvardo universitete M. Gimbutienė buvo vienintelė mokslininkė archeologė. Gavusi progą, ji persikėlė darbuotis į Kalifornijos universitetą, kuriame mokslo bendruomenė buvo daug tolerantiškesnė. Būtent ten mokslininkė atliko ir parengė didžiąją dalį svarbiausių archeologijos darbų, o 1968 m. dienraščio „Los Angeles Times“ buvo išrinkta metų žmogumi.“
„Kyla klausimas, kaip jai pavyko ir kokios mokslininkės savybės lėmė jos profesionalumą, puikią mokslinę karjerą tiek Vokietijoje, tiek Amerikoje. Daug žmonių ją apibūdina kaip nepaprastą optimistę ir labai veiklią moterį. Atrodo, kad ji taip pat buvo gera „vadybininkė“, nes gebėdavo organizuoti ir tolimiausias archeologines ekspedicijas, ir pačius įvairiausius tarptautinius ar vietinius renginius įvairiausiomis temomis. Didelis mokslininkės pranašumas buvo ir tai, kad ji mokėjo labai daug Europos kalbų, o tai suteikė galimybę išmanyti kitų šalių mokslinę literatūrą. Tačiau svarbiausia tai, kad M. Gimbutienė turėjo gabumą aprėpti, susisteminti ir išanalizuoti milžinišką kiekį įvairiausių mokslinių duomenų. Dabar mes neretai dirbame su įvairiais mikroregionais, siauromis atvejų studijomis, t. y. geografiškai ir turinio atžvilgiu gana siauromis temomis. Tad sugebėdama suvokti ir įvertinti dalies Azijos ir Europos archeologinę medžiagą M. Gimbutienė, pradėjusi karjerą emigracijoje, nuolat derindama šeimą ir motinystę, sugebėjo nuveikti titaniškus, plataus masto darbus. Nors mokslininkė buvo Barbė devyndarbė, tačiau dėl jos žavios ir unikalios asmenybės, lakios vaizduotės kildavo smagios istorijos, kuriomis visada mielai dalinasi draugai, kolegos ir šeimos nariai“, – apibendrina M. Gimbutienės asmenybę archeologė.
Archeologija – moterų mokslas?
Pasakodama apie lyčių lygybę Lietuvos archeologijoje, A. Žilinskaitė atskleidžia, kad šiame neretai stereotipų apipintame moksle moterų nėra mažiau nei vyrų: „Jeigu pasižiūrėtume į skaičius, matytume, kad didžioji dalis studentų visada būna merginos. Lietuvos archeologijos draugijoje kiek daugiau nei 240 narių, tačiau, nors ir neženkliai, moterų vis tiek daugiau. VU Istorijos fakulteto Archeologijos katedroje iš dešimties narių pusė yra moterys: bioarcheologė dr. Justina Kozakaitė, zooarcheologė doc. Giedrė Piličiauskienė, archeobotanikė prof. Giedrė Keen Motuzaitė Matuzevičiūtė, paveldosaugos ekspertė doc. Justina Poškienė ir aš.“
A. Žilinskaitė priduria, kad ir anksčiau moterys Lietuvos archeologijoje buvo veiklios. Rimutė Jablonskytė-Rimantienė (1920–2023), Regina Volkaitė-Kulikauskienė (1916–2007), Elena Grigalavičienė (1933–2005) yra vienos iš produktyviausių mokslininkių archeologių. Tad, pasak A. Žilinskaitės, moterys archeologės Lietuvoje niekada nebuvo paraštėse. „Nors jos ir nepasiekė pasaulinio garso lygmens kaip M. Gimbutienė, bet Lietuvoje ir Rytų Baltijos regione jos visuomet buvo žinomos bei gerbiamos mokslininkės, pasiekusios ne mažiau svarbių mokslinių rezultatų.“
Nors archeologijoje buvo ir yra moterų mokslininkių, tačiau, pasak VU Istorijos fakulteto lektorės, platesnėje visuomenėje vis dar galima susidurti su stereotipu, kad archeologija yra vyriška specialybė: „Dažniausiai tokį vaizdinį formuoja fizinių archeologinių tyrimų vaizdai. Tačiau iš tiesų archeologija yra platus tarpdisciplininis mokslas, į kurį patenka sritys nuo lauko (in situ) tyrinėjimų iki įvairiausių laboratorinių, muziejinių ar kitų darbų. Tad būdamas archeologu kartais gali ir nepaliesti kastuvo.“
Kelias iki Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkės posto
Paklausta, kaip atrado archeologiją, A. Žilinskaitė atvirauja, kad archeologija iš pradžių nebuvo jos svajonė: „Vienas iš variantų, bet tikrai ne prioritetas. Iš pradžių studijos sekėsi sunkiai, nedomino nei apyrankių, nei smeigtukų ar kitos tipologijos. Tačiau bėgant studijų metams vis gausėjo ir plėtėsi spektras archeologinių temų ir metodų, tokių kaip zooarcheologija, bioarcheologija ar kt. Tad motyvacija kartu su šiuo spektru taip pat augo. Labai patiko lauko tyrimų praktikos. Ir galiausiai VU liko mano namais.“
Kelias Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkės posto link A. Žilinskaitei prasidėjo 2008 m. „Nuo sekretorės praeigų iki įvairiausių iniciatyvinių projektų. Išaugau tiesiogiai būdama toje bendruomenėje. Pirmininkas nėra paskiriamas, o renkamas demokratiškai kitų narių. Norėčiau tikėti, kad jei nieko prasmingo nedarytum, matyt, tavęs nerinktų. Jeigu būtum moteris be jokių ambicijų ir noro ką nors daryti, tai, matyt galėtum sakyti, kad tave diskriminuoja, bet iš tikrųjų nieko nedarydama tu diskriminuotum pati save. Manau, kad mes gyvename aukso laikais, bet esame labai įvairūs, o kartu ir socialiai ir kultūriškai jautrūs. Mes turime gerbti vienas kitą, turime atsižvelgti į įvairiausius gyvenimiškus aspektus, kurie galbūt ankstesniais laikais buvo nesuprantami, nematomi, užgožti arba ignoruojami. Laikai keičiasi, bet lytis šiandien, kaip gyvenimo pasirinkimus lemiantis veiksnys, eina toli į paraštes“, – sako A. Žilinskaitė.
