Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu tęsia paskaitų ciklą „Istorijos miestui ir pasauliui“. Paskaitose muziejininkai pristatys saugomą vertybę, o istorikai atskleis su pristatomu eksponatu susijusio laikmečio kontekstą.
Šis ciklas skirtas artėjančiam 700 metų Vilniaus gimtadieniui. Antrame kurse paskaitas skaitys Vilniaus universiteto, Lietuvos istorijos instituto ir Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikai, archeologai. Jie įvairių knygų autoriai, istorijos ir archeologijos mokslo populiarintojai.
Šiuo bendru projektu muziejininkai į dienos šviesą ištraukia tuos eksponatus, kurie dažnai nesulaukia pakankamo dėmesio ar savo lankytojo, o istorikai nustebina temomis, nugulusiomis istorijos paraštėse.
Paskaitos transliuojamos tiesiogiai portale www.15min.lt ir Lietuvos nacionalinio muziejaus Youtube paskyroje.
Paskaitose galima dalyvauti ir gyvai, jos vyks Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje, Arsenalo g. 3. Prašome turėti galimybių pasą ir dėvėti nosį ir burną dengiančią apsauginę veido kaukę.
[ II Vilniaus kursas’21 ]
3 semestras
Spalio 7 d. – „Vilniaus vaikų kasdienybė archeologijos duomenimis: nuo pramogų iki darbų“. Pranešėjas dr. Povilas Blaževičius
Pasakojimas: Vilniuje ir jo priemiesčiuose augo galybė vaikų, kurie visais miesto gyvavimo laikotarpiais sudarė ženklią gyventojų dalį. Tiesa, žinių apie vėlyvaisiais viduramžiais ir naujaisiais laikais mieste zujusius mažuosius padaužas labai nedaug. Tik pasitelkę skirtingų mokslų medžiagą ir tyrinėdami ją skirtingais metodais galime vaikų istoriją pamažu dėlioti kaip savotišką dėlionę. Ar lengva buvo augti mieste? Kuo žaidė vaikai, kaip jie rengėsi, ką dirbo?
Eksponatas: vaikiškų pusbačių pora, datuojama XVI a. antra puse, rasta Vilniaus vyskupo amatininkų kvartale. Vaikų avalynės archeologinių tyrimų metu aptinkama labai retai. Vaikai paprastai bėgiodavo basi, o dovanų gauti batai buvo artimųjų rūpesčio ir meilės jiems išraiška. Eksponatą pristato Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos rinkinių skyriaus vedėjas Valdas Steponaitis.
Transliaciją žiūrėkite muziejaus Youtube arba Facebook paskyrose. Dalyvauti paskaitoje galima ir gyvai.
Spalio 21 d. – „Vilnius – vienuolynų miestas“. Pranešėjas doc. dr. Liudas Jovaiša
Pasakojimas: plunksną, kuria 1323 metais buvo surašyti didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškai krikščioniškajai Europai, rūpestingai vedžiojo brolio pranciškono ranka. Nuo Vilniaus gimimo iki pat šių dienų neatsiejama šio miesto istorijos dalis yra vienuolinio gyvenimo kelią pasirinkę krikščionys. Kaip Lietuvos sostinėje kūrėsi ir prigijo vienuoliai ir vienuolės? Koks gyvenimo būdas jiems/joms buvo/yra būdingas? Kokias negandas ir pakilimus broliams ir seserims buvo lemta patirti? Kokius vienuolių paliktus istorijos pėdsakus ir aktualaus veikimo ženklus galime aptikti Vilniuje šiandien?
Eksponatas: Vilniaus Šv. Jokūbo ir Pilypo ligoninės vyriausiosios sesers Albertinos Műnchausen (1787–1862) portretas. Nežinomo dailininko sukurtą portretą pristato Lietuvos nacionalinio muziejaus Ikonografijos rinkinių skyriaus vedėja dr. Jolanta Bernotaitytė.
Transliaciją žiūrėkite muziejaus Youtube arba Facebook paskyrose. Dalyvauti paskaitoje galima ir gyvai.
Lapkričio 4 d. – „Tarpukario Vilnius ir Lietuvos karaimų fenomenas“. Pranešėja dr. Dovilė Troskovaitė Lapkričio
Pasakojimas: pavieniai karaimai, pavilioti galimybių mokytis ir užsidirbti, Vilniuje ėmė kurtis tik XIX amžiuje. Dauguma jų į miestą traukė iš Trakų ir jų apylinkių, tačiau net ir amžiui baigiantis, sėsliau Vilniuje gyvenančių karaimų šeimų buvo vos keletas. Vis dėlto, prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, Vilnius buvo tapęs karaimų traukos centru ir tikra karaimikos studijų Meka. Kaip nutiko, kad Vilnius, iki pat XIX amžiaus buvęs karaimų bendruomeninio gyvenimo paraštėse, vos per kelis dešimtmečius išaugo į svarbiausią kultūrinį ir bendruomeninį centrą, traukusį dėmesį puošnia kenesa, įvairiais renginiais ir plačiai leidžiama spauda, tapusia to laikotarpio karaimų bendruomenės metraščiu?
Eksponatas: lėlės su tautiniais karaimų drabužiais. Eksponatą pristato Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikas Tadas Šėma.
Transliaciją žiūrėkite muziejaus Youtube arba Facebook paskyrose. Dalyvauti paskaitoje galima ir gyvai.
18 d. – „Kuo Vilnius buvo patrauklus XIX amžiaus dvarininkui?“. Pranešėja prof. habil. dr. Tamara Bairašauskaitė
Pasakojimas: Stambesnis žemvaldys didžiąją metų dalį rezidavo dvare, į miestą atkakdavo šaltuoju metų laiku. Traukė ne į apskrities miestą, o į gubernijos centrą, tapdavusį rinktinės publikos bendravimo, pramogų ir kultūrinių praktikų vieta. Vilniaus patrauklumas dvarininkams nebuvo visa apimantis. Dvarininkai jį suvokė kaip bendros atminties, sakralumo buveinę, vertino švietimo, tarnybos galimybes, kurias suteikė miestas. Bet genius loci ieškojo kaime.
Eksponatas: Mykolo Juozapo Romerio (1776–1853) portretas. Eksponatą pristato Lietuvos nacionalinio muziejaus direktoriaus pavaduotojas-vyr. fondų saugotojas dr. Žygintas Būčys.
Transliaciją žiūrėkite muziejaus Youtube arba Facebook paskyrose. Dalyvauti paskaitoje galima ir gyvai.
Gruodžio 2 d. – „Vilniečio Shmuelio Beno Avigdoro Wigderowicz‘iaus konflikto istorija arba kodėl Vilniaus žydai niekada neberinko vyriausiojo rabino?“. Pranešėja prof. dr. Jurgita Verbickienė
Pasakojimas: jaunas vaikinas Shmuelis Benas Avigdoras Wigderowicz‘ius 1750 m. su didele finansine šeimos parama tapo vyriausiuoju tapo vyriausiu Vilniaus rabinu ir šiose pareigose išsilaikė apie dvidešimt penkerius metus. Į įsisiūbavusį skandalą, kurio epicentre atsidūrė jo persona, įsitraukė ne tik XVIII a. pabaigos Vilniaus žydų bendruomenės, bet ir valstybės įtakingieji – Vilniaus vaivada ir Vilniaus vyskupas. Jie rėmė skirtingas konfliktuojančias puses. Apie ką ši istorija? Kas nutiko XVIII a. pabaigos Vilniuje? Kodėl Vilniaus žydų bendruomenė norėjo nuversti savo vyriausiąjį rabiną? Kokius argumentus ir kontrargumentus naudojo konfliktuojančios pusės? Kuo baigėsi šis konfliktas – perskaitėte paskaitos pavadinime…
Transliaciją žiūrėkite muziejaus Youtube arba Facebook paskyrose. Dalyvauti paskaitoje galima ir gyvai.
Gruodžio 16 d. – „1920-ieji: Vilnius iš rankų į rankas“. Pranešėjas dr. Kęstutis Kilinskas
Pasakojimas: Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių, remdamasi 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi su Sovietų Rusija. Lietuvai sugrįžus į sostinę, Gedimino kalne vėl suplevėsavo trispalvė, į miestą atvyko Lietuvos respublikos įgaliotiniai, sudarytas Laikinasis Vilniaus miesto magistratas. Vietos lietuviška spauda paskelbė, kad sostinėje bus ir duonos, ir tvarkos. Lietuvos valdžioje Vilnius išsilaikė kiek daugiau nei 40 dienų, iki spalio 9-osios, kada sostinę užėmė lenkų generolo Liucjano Želigovskio vadovaujama kariuomenė. Kodėl šis 40 dienų laikotarpis mūsų atmintyje pernelyg blyškus? Ar sostinės likimas galėjo būti kitoks? Kaip įžengimą ir pasitraukimą iš Vilniaus prisiminė Lietuvos kariuomenės kariai?
Transliaciją žiūrėkite muziejaus Youtube arba Facebook paskyrose. Dalyvauti paskaitoje galima ir gyvai.