Broliai ir seserys, mūzos Klėjos pašaukti!
Gerbiami tėvai, artimieji ir lydintieji asmenys!
Brangūs draugai ir kolegos!
Mielasis Rektoriau!
Doc. dr. Eligijaus Railos kalba diplomų įteikimo iškilmėse
Štai stoviu prieš jus ir galvoju: o ką aš galiu pamokyti, atsidūręs Petro Skargos kieme ir žiūrėdamas į tuos, kurie ką tik baigė savo studijas. Galbūt turėčiau prabilti kaip koks Skarga – rūsčiai ir griežtai, pabarti už klaidas, pagirti už kilnius darbus ir paraginti visus eiti šviesos keliu. Tačiau pradėjęs tokiais žodžiais pats nejučia gali nuklysti iš šviesos tako į banalių sentimentų akligatvį. Be to, iš aukšto sakydamas didaktinius pamokslus gali nepastebimai suakmenėti ir tapti paminklu. O paminklai, kaip žinia, šiandien yra virtę slegiančiais atminties ramentais, kuriais norima kuo skubiausiai atsikratyti. Tad nutariau į jus prabilti štai tokia XX a. švedų rašytojo ir astronomo Peterio Nilsono istorijėle:
„Vienas hercogas, Henrikas vardu, 996 metais lankydamasis Regensburgo bažnyčioj, išgirdo šiurpų balsą:
- Perskaityk, kas parašyta ant sienos!
Pažvelgęs jis pamatė du žodžius: „Po 6“. Jis išėjo iš bažnyčios priblokštas, ėmė melstis, pasninkauti, išdalijo vargšams visą savo turtą, nes manė, kad po šešių dienų mirs.
Tačiau Henrikas nenumirė nei po šešių dienų, nei po šešių savaičių ar šešių mėnesių. Tada jis suprato, kad tas užrašas reiškia, jog jis mirs po šešerių metų.
Prabėgus šešeriems metams, Mainco arkivyskupas Vilegis pašventino Henriką karalium, ir nuo to laiko visi pradėjo vadinti jį Henriku Antruoju. Jis išgyveno iki 1024 metų.
Aukštesniųjų jėgų žmogus niekada neperpras, o jos kartais mėgsta pavedžioti už nosies“.
Štai tokia istorija, nutikusi kadaise su Henriku. Iš šios grakščios istoriosofinės miniatiūros galėtumėm išlukštenti dvi pamatines mintis. Pirmoji būtų tokia: nebūtinai, ką tu pagalvoji, turi tapti tikrove. O antroji skambėtų taip: mes patys žiedžiame savo biografiją ir ją pripildome tokio turinio, kurį patys išspaudžiame iš savo sielos vynuogyno. Tačiau svarbiausia-spausti kantriai, nuoširdžiai ir jautriai. Būtent taip prasideda kiekvieno biografija. Ir kuomet po tokio spaudimo į egzistencinę amforą supilta biografija išrūgsta, tada ji tampa istorijos dalimi – savita ir nepakartojama.
Biografija gali būti linijinė. Biografija gali būti veidmainiška. Biografija gali būti herojiška. Biografija gali būti sakralinė. Ji netgi gali būti infernalinė. Tačiau visų pirma ji yra asmeniška. Asmeniška ta prasme, kad tu atsakai ne tik už savo gyvenimą, bet ir už savo sapnus. Nes tu ją rašai savo sąžinės rašalu.
Mano biografija prasidėjo prieš 30 metų. Tiktai tuomet nebuvo anei Regensburgo, anei paslaptingo užrašo ant sienos, anei pranašiško balso. Nebuvo netgi Skargos. O buvo Vilniaus Universiteto Teatro salė, kurioje mums įteikė pirmuosius laisvos Lietuvos diplomus. Aš nė kiek neabejoju, kad jūs irgi viso to nepatyrėte. Aš neabejoju ir dar dėl vieno dalyko, o būtent: pasirinkę istorijos fakultetą, jūs pradėjote savo individualią biografiją, o pabaigę studijas, supratote, kad keturi ar šeši fakultete praleisti metai yra spalvingiausi jūsų asmeninio teksto puslapiai. Ir tuos puslapius jūs kūrėte skirtingai, priklausomai nuo pasirinkimų, apsisprendimų ir netgi metų laikų: archeologai-kasinėjo ir ieškojo, istorikai-tyrinėjo ir rašė, kultūros istorikai-stebėjo ir svarstė, paveldosaugininkai – fiksavo ir saugojo. Tačiau manau, kad viena savybė jums buvo bendra: jūs visi mąstėte. Mąstėte apie savo biografijos prologą. Ir esu įsitikinęs, kad tai darėte aistringai, smalsiai ir netgi su pakylėtu virpuliu-manau, tokiu pačiu, kokį patirdavote, kai naujas studijų modulis jus išvesdavo į kitokio pažinimo orbitą, kai išgirsdavote paslaptingą pono Boleslovo raktų žvangėjimą ar per Istorikų dienų futbolo rungtynes įmušdavote įvartį į daktaro Černiausko budriai saugomus vartus. Ar šitie jūsų išuostyti, išragauti, išgirsti, patirti ir užrašyti praėjusios tikrovės puslapiai virs jūsų asmeninės istorijos dalimi, šito aš nežinau.
Tačiau dėl vienos jūsų biografinio audinio skaidulos aš esu tikras. Kai vieną viduramžių rudenį sutiksite iš liūdnųjų tropikų grįžtantį Martiną Guerre‘ą ir jam norėsite papasakoti apie istorijos apologiją, tai tuomet, atsigręžę į vakaro saulėlydį, sau ir pasauliui drąsiai pasakysite: manęs niekas nevedžiojo už nosies.