Mieli diplomantai ir jų artimieji, gerbiami kolegos ir visi atvykusieji pasidžiaugti šia iškilme,
Prieš pora savaičių iš dekano gautas pasiūlymas pasakyti kalbą diplomų teikimo šventės metu man buvo ne tik didelė garbė, bet ir ne mažiau didelis galvos skausmas. Mat labai sunku sugalvoti pasakyti ką nors nauja ir prasminga po to, kai keletą metų paeiliui mano vietoje stovėjusieji tikrai pasakė įspūdingai gražias kalbas. Antra vertus, jomis kuriama tradicija irgi įpareigoja bent jau vengti banalybių ir nekalbėti niekų. Nedidelė paguoda tokioje situacijoje nebent tai, kad absoliuti dauguma Jūsų nesate girdėję ankstesnių kalbų, o ir tai, kas bus pasakyta šiandien, geriausiu atveju turbūt atsiminsite vos kelias dienas.
Ruošdamasis kalbai, kažkaip visai netikėtai suvedžiau, kad aš pats toje pačioje vietoje diplomą atsiiminėjau lygiai prieš 25 metus, taigi tada, kai dauguma Jūsų buvote dar negimę arba nebuvote išaugę sauskelnių. Tai labai apčiuopiamas įrodymas, kad priklausote jau visiškai kitai kartai negu aš. Patikėkite, kad tikrai nesu iš tų juokingų žmonių, kuriems visi už juos jaunesni bent dešimčia metų vaidenasi kaip prarastoji, sugadinta ar dar kaip nors kitaip nepilnavertė generacija. Maža to, manau, kad ji iš esmės nedaug kuo skiriasi ir nuo prieš kelis amžius šioje žemėje gyvenusių. Gal jūs ir turite, mūsų akimis žiūrint, kai kurių keistumų, bet pamatiniai dalykai išlieka bendri. Jeigu kalbam apie universiteto kvapo uosčiusius žmones, tai tų bendrumų tarp skirtingų kartų galima matyti dar daugiau.
Nors mūsų universiteto motto žada, kad iš čia kylama į žvaigždes, tik nedaugeliui tokia sėkmė nusišypso. Nemanau, kad universitetas lyg kokia aukštoji profesinė mokykla turėtų sukrauti ir jūsų būsimai profesinei veiklai būtinų žinių, kompetencijų, gebėjimų lagaminą. Universitetas, mano galva, pirmiausia turi išmokyti savarankiškai mokytis, kritiškai mąstyti ir atsakingai spręsti. Arba kitaip tariant prisidėti ne prie greitai kintančių vertybių, o prie jau nuo Platono laikų žinomų ir visuotinai pripažintų dorybių ugdymo. Bent jau krikščionys mini septynias didžiąsias dorybes, bet man atrodo, jų sąrašą galima sutraukti į tris pagrindines poras: 1) išmintis ir vaizduotė; 2) drąsa ir atsakomybė; 3) atmintis ir viltis.
Beje, istorikai šiuo atžvilgiu yra privilegijuotoje padėtyje, ir ne tik dėl to, kad jie gali studijuoti laisviausiame ir pagal daugumą kitų parametrų toliausiai nuo sovietmečio standartų atitolusiame universiteto fakultete. Norėdamas bent šiek tiek suprasti praeityje gyvenusius žmones ir jų patirtis, jis pirmiausia turi išmokti su dviguba pastanga įjungti savo vaizduotę. Pasak Hario Poterio autorės Joanos Rowling, iš kurios kalbos Harvardo absolventams šiek tiek sėmiausi įkvėpimo ir aš, ,,vaizduotė - tai ne tik išskirtinė žmonių savybė, leidžianti regėti mintyse tai, ko nėra, ir kurti inovacijas bei išradimus. Vaizduotė galingiausia tada, kai ją pasitelkdami suvokiame, kaip jaučiasi žmonės, išgyvenantys ką nors, ko mums neteko patirti“. Taigi, jeigu istorikas išmoko suvokti kitų patirtis vien iš nebylių šaltinių, yra vilties, kad jis geriau supras ir aplink jį esančius čia ir dabar. Istorikui taip pat turėtų būti geriau negu kitiems aišku, kad išmintis, visų pirma, yra laiko patikrinta ir išbandyta mintis. Juk apie tai labiausiai ir yra viena banaliausių pasaulyje frazių, kad istorija yra gyvenimo mokytoja, iš kurios, tiesa, mokosi tik nedaugelis išrinktųjų. Istorija ir istorikai kaip niekas kitas įtaigiai atsijoja pelus nuo grūdų, gražios istorijos paprastai pasakojamos ne apie tuos, kurie bijojo, tyliai prisitaikė ar tyliai priešinosi, o tuos, kurie išdrįso imtis atsakomybės už bendrąjį gėrį ir pasipriešinti neteisybei bei prievartai net tada, kai laimėti nebuvo visiškai jokios vilties. Galiausiai istorikas turbūt geriausiai supranta atminties svarbą ir kad tai nėra savaime egzistuojantis dalykas, kad žmonės, jų nutikimai ir netektys išliktų atmintyje, reikalinga nuolatinė (at)minties gaivinimo pastanga.
Tam, kad po ketvirčio amžiaus išlaikytumėt atmintį apie savo studijų universitete metus, Jums irgi reikės įdėti nemažai pastangų. Čia lyg kokie mažieji kraujo kūneliai gali padėti smulkieji atminties nešėjai – galvon įsirėžusi nebūtinai protinga dėstytojo frazė, netikėtas susitikimas po liepa, darganotą vėlyvo rudens dieną sušildžiusi draugo šypsena... Saugokite juos, nes be jų atmintis greitai išblunka. Na, o jeigu dabar klausydamiesi manęs sau tyliai galvojate, kad universitete tuščiai praleidote keturis ar šešis savo gyvenimo metus, tai galite kaltinti tik save. Mat vaisingos studijos, kaip ir meilė, neįmanoma be abipusio santykio tarp dėstytojo ir studento, įgalinančio bendras tiesos paieškas. Reiškia mažai stengiatės priversti dėstytojus dirbti jums. Tie, kas apsispręsite tęsti savo studijas magistrantūroje, dar turite šansą atsigriebti. Gražios jums šventės ir geros kloties!
2019-06-19
Edgaro Kurausko nuotr.