Lietuvą galiausiai krikštijo Vytautas Didysis, tačiau bandymų tai padaryti būta per kelis ankstesnius šimtmečius. Lietuviai seniai iki Vytauto žinojo tiek kaimynus katalikus, tiek ir stačiatikus, kurių žemėse galiausiai ir sukūrė savo didvalstybę. Kodėl kuriant imperiją didžiųjų kunigaikščių žvilgsniai krypo į svarbiausio priešo – kryžiuočių tikėjimą, o ne į netrukus daugumą valstybės gyventojų sudariusių stačiatikių pusę?
Apie tai, kodėl monoteizmo krypties pasirinkimas lietuviams krito į stipresniojo priešininko pusę, LŽ kalbėjosi su istoriku doc. dr. Liudu Jovaiša:
– Lietuvos vardas pirmą sykį paminėtas katalikų misionierių darbų aprašyme. Pirmųjų misijų laikais dar net kalbos nebuvo apie Lietuvos valstybę ir galimą lietuvių krikštą. Tačiau nuo pirmųjų misijų iki politinio Mindaugo sprendimo krikštytis praėjo beveik du šimtmečiai? Kodėl taiki nei Rytų, nei Vakarų krikščionybės sklaida baltų kraštuose nepavyko? – Krikščionybė, iš principo, yra misionieriška religija, tačiau istorinė praktika rodo, kad šis principas įvairiais laikais veikė nevienodai. Pirmiausiai galima išvesti skirtumus tarp įvairių krikščionių konfesijų – pavyzdžiui, Rytų bažnyčia visais laikais buvo mažiau misionieriška ir ekspansyvi. Arba galime paminėti Reformacijos laikotarpį, po kurio misionieriška veikla užsiėmė veik vien katalikai – intensyvesnė protestantų misionieriška veikla prasidėjo vėliau.
Daugiau skaitykite© Lietuvos žinios